„Langinių miestas“, – taip apie Rokiškį sako Lietuvos dailininkai. Mat langinių tapymo pleneruose yra dalyvavęs ne vienas garsus kūrėjas. Jų darbais, puošiančiais ne tik Respublikos, bet ir kitas miesto gatves, šiandien didžiuojasi ne tik rokiškėnai. Turistai, svečiai irgi pastebi: vaikšto tarsi parodoje po atviru dangumi. Ir, nors kasmet kalbama, kad langinių dėl pinigų stygiaus niekas nebetapys, vietiniai kultūros mecenatai vis randa lėšų. Taigi aukštaitišką autentiką atkartojančiomis langinėmis kiekvieną vasarą pasipuošia vis daugiau Rokiškio namų. O ir dailininkai patenkinti – rokiškėnai, pasiryžę dabinti savo langus, jiems suteikia kūrybinę laisvę…
Kaip buvo seniau
Langinės, kaip lietuviško namo elementas, atsirado XVIII a. pab. – XIX a. pr. Jos buvo skirtos apsisaugoti nuo prašalaičių. Mat minėtas laikotarpis dėl karų ir kitų suiručių mūsų tėviškėje buvo itin neramus. Istorikė Onutė Mackevičienė, ištyrinėjusi dvare sukauptą medžiagą, archyvus ir fotografijas, yra pastebėjusi, kad Rokiškyje langinės buvo itin populiarios tarpukario metais. Pirmuose aukštuose parduotuvių ar kitų įstaigų savininkai – labai dažnai tai buvo žydai – paprastai jas įrengdavo saugumo sumetimais. „Buvo praktiškos, tvirtos, kartais skardintos, kad būtų saugu“, – sakė istorikė. Tačiau langines naudojo ne tik prekybininkai. Miestelėnai savo namus jomis irgi puošė. Tarpukariu langinės dažniausia buvo baltos, o antlangės – pjaustinėtu ornamentu“, – sakė O. Mackevičienė.
Langinių tarpukariu ir vėliau, po karo, mūsų krašte būtume radę ir kaime, ir mieste. „Jas pasidarydavo turtingesni amatininkai ir apskritai tie, kurie norėjo izoliuoti savo gyvenimą nuo pašalinių akių“, – sakė O. Mackevičienė.
Rokiškio krašto muziejuje išsaugota nemažai tarpukario laikų fotografijų. Pagal jas istorikai sprendžia, kad nemažai langinių buvo Kęstučio gatvėje. Jų ar bent istoriją menančių išlikusių detalių čia ir dabar galima surasti. „Tai gatvė, kurioje gyveno pasiturintys žmonės: inteligentai, banko valdytojai, antstoliai ir kiti“, – sakė O. Mackevičienė. Tai, kad langinių ilgainiui neliko, priklausė nuo šeimininkų – tingėdavo prižiūrėti, perdažyti, be to, jas atstodavo užuolaidos.
Tačiau dabar – langinių atgimimo laikas. Šiuolaikinių menininkų iš visos Lietuvos, Latvijos, Lenkijos Rokiškyje įgyvendinamą langinių tapymo projektą O. Mackevičienė pavadino labai vykusiu: turistai aikčioja lankydami Respublikos gatvę ir apžiūrinėdami naujai atgijusias langines.
Ištapytos langinės skaičiuojamos šimtais
„Medinės durelės langui iš oro (išorės) uždaryti“, – taip žodį „langinės“ aiškina Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, o ne vienoje aukštaitiškoje dainoje nuskamba žodžiai apie „maliavotas lunginyčias“. Štai tos „maliavotos lunginyčios“ ir tapo projekto, kurį prieš dešimtmetį pradėjo dailininkas, „Rodos“ klubo vadovas Arūnas Augutis ir tuometinė Kultūros centro direktorė Nida Lungienė, pagrindine ašimi.
Tiesa, kasmet nuogąstaujama, kad pinigų langinių tapymo plenerams nei Kultūros ministerija, nei savivaldybė nebeskirs. Tačiau jų vis atsiranda ir miestas taip gražinamas nuo 2005-ųjų.
Ligšioliniuose pleneruose jau dalyvavo beveik 100 dailininkų ir keli medžio meistrai. Jie ištapė apie 300 langinių. Jomis pasipuošė kelios dešimtys Rokiškio miesto Respublikos, Kauno, Kęstučio, Ąžuolų, Sodų, Vilniaus gatvių bei rajono Jūžintų, Kamajų, Antakriaunių, Bajorų ir Salų namai. O Panevėžyje – dailės galerija „Menų namai“. Rokiškio langinių tapymo plenere yra dalyvavę tapytojų, grafikų, keramikų, juvelyrų iš Lietuvos (Vilniaus, Šiaulių, Šakių, Panevėžio, Zarasų, Ukmergės, Alytaus, Anykščių, Rokiškio) bei Latvijos ir Lenkijos. Kasmet plenere kuria patys rokiškėnai – klubo „Roda“ dailininkai: Arūnas Augutis, Sigutė Klemkaitė, Sigitas Daščioras, Žilvinas Vaičiūnas, Asta Keraitienė. Langines yra tapę vilniečiai: Rimas Zigmas Bičiūnas, Arvydas Bagdonas, Ieva Bunokaitė, Ilona Šilienė, šiauliečiai: Edmundas Birgėla, Martynas Gaubas, Petras Rakštikas, Reda ir Arūnas Uogintai, panevėžiečiai: Egidijus Radvenskas, Diana Rudokienė, Artūras Stančikas, Vydmantas Mačiulis, uteniškė Jūratė Mitalienė, ukmergiečiai Roma ir Vilius Zareckai, Zarasų krašto menininkai: Romualdas Pučekas, Eugenijus Raugas, Rimvydas Pupelis, Alvydas Stauskas, Gintarė Markevičienė iš Alytaus ir kiti.
Kartais duoda laisvę, kartais – turi pageidavimų
Menininkai yra pastebėję: pageidaudami langinių, rokiškėnai elgiasi skirtingai – kartais leidžia dailininkams kurti taip, kaip jie nori, kartais prašo konkrečių motyvų. Tarkim, saulėgrąžų, drugelių, gėlių, augalų, debesėlių. Menininkai noriai išpildo gyventojų pageidavimus. Žmonėms gerai – už grožį nė lito mokėti nereikia, o miesto svečiai, eidami centrine Rokiškio gatve, turi į ką pažiūrėti, yra sakę, kad jaučiasi čia lyg paveikslų galerijoje.
Menininkai langinėse yra panaudoję Dalios Saukaitytės eiles iš Vytauto Kernagio dainos. Yra inkrustuotų lauko akmenėliais, yra abstrakčių, tapybiškų – su pieva, mėlynu dangumi ir vabalais. Kai kurios atgimusios langinės išreiškia aiškią mintį, yra ryškios, iškart patraukiančios dėmesį. Yra neįprastų spalvų, lyg abstrakcionistų paveikslai. Rasime net proginių langinių, skirtų Žalgirio mūšio jubiliejui, su heraldiniais ženklais, lietuvių ir kryžiuočių fragmentais. Ne viename lange pamatysime ir senus baltiškus elementus, ornamentus ir ženklus, kurie reiškia namus, gimtinę ir kitus prasmingus dalykus.
Moko susitarti ir suteikia patirties
Kraštietė menininkė Eglė Mažuknaitė langinių tapymo pleneruose dalyvauja nuo 2013-ųjų. „Dažniausia mes, kūrėjai, esame individualistai – kuriame atsiriboję savoje studijoje. O šie plenerai suteikė daugiau meninės patirties, tobulino darbo grupėje, prisitaikymo, susitarimo įgūdžius“, – sakė pašnekovė. Ji neabejoja – langinės labai puošia gimtąjį miestą. „Šis dailės projektas atskleidžia, kad langinės, anksčiau atlikusios langų saugojimo funkciją, šiuo laikotarpiu gali tapti ir dekoratyviu meniniu objektu. Autentiško langinės silueto (langinių suskirstymas ir profiliavimas) bei individualaus piešinio jungtis bendroje langinių kompozicijoje tampa novatoriška tradicijų interpretacija. Objektai pasakoja savitas menininkų kurtas istorijas, reprezentuodami ir pačių kūrėjų kūrybą“, – teigia Eglė.
Jai toks langinių pateikimas yra modernus. Mat „nepamiršdamas langinių kūrimo tradicijos ir savitos kūrėjų meninės kalbos puikiai įsitvirtina šių dienų dailės kontekste“. „Projektas šalia novatoriškumo ir modernumo atlieka ir informacinę funkciją. Praplečia ir žiūrovo dailės suvokimą – kūrinys ne tik tapyba ar piešinys ant sienos ar skulptūra, bet ir kitokie objektai (langinės)“, – svarsto menininkė.
Nebūtų gražu, netapytų
Rokiškietė dailininkė Asta Keraitienė nebūtų tapiusi langinių, jei tai jai nebūtų gražu.
„Manau, gražiai įsimena patys namai, kurie išsidėstę pagrindinėje miesto gatvėje. Namai yra autentiški ir seni, bet labai skirtingi. Tai bendro gražaus įvaizdžio nesukuria. O štai langinės namams suteikia bendro stiliaus vientisumo pojūtį“, – svarsto menininkė. Ir priduria: „Pačios langinės, kurias mes ištapėme, nėra autentiškos, dauguma jų yra ištapytos remiantis tautodailės ir tapiusiojo menininko stilistikos sujungimu. Be to, tai nuolat veikianti gyva paroda miesto svečiams.“
Dailininkai susitaria visada
Šiaulietis dailininkas Arūnas Uogintas Rokiškį vadina langinių miestu. „Kartais pats savininkas pasiūlo lango dekoravimo siužetą, koloritą. Nors paprastai dailininkui paliekama visiškai laisvė. Sudėtingiau būna, kai tapomos visos (kartais dvylika ir daugiau) didelio namo langinių ir bendrai kuria keturi ar trys menininkai. Tuomet temą ir plastiką derinti sunkiausia. Bet dailininkai susitaria visada“, – sako A. Uogintas. Kaip bebūtų, langinės, jo žodžiais, mieste tapo reiškiniu – galerija po atviru dangumi. „Čia galima pamatyti tradicinės lietuviškos ornamentikos interpretacijų bei šiuolaikinių, įvairios plastikos, siužetų ir temų kupinų nedidelio formato meno kūrinių“, – sako menininkas.
Jis ne tik dalyvauja rokiškėnų pleneruose, bet stebi ir kaip kuria kolegos, kas nuosekliausiai plėtoja pagrindines plenero užmanytojų idėjas ar savitai interpretuoja istoriją. „Štai prieš trejetą metų savitai langines dekoravo ukmergiškiai Roma ir Vilius Zareckai. Ant tarpukaryje buvusio mėsininko namo langinių jie kartu su A. Augučiu originaliai pavaizdavo gyvūnus, kurių mėsa čia kadaise buvo prekiaujama. Aštuoniose jautriai dekoruotose langinėse dabar vargu ar kas atsektų pacifistinę metaforą, jei ne mažytė raudona linija ant kiekvieno gyvūnėlio kaklo“, – sako A. Uogintas. Jo nuomone, nuosekliausiai baltiškąją ornamentiką plėtojo rokiškietė Sigutė Klemkaitė, dirbusi visuose pleneruose. Viename paskutinių plenerų ji su savo dukra Emilija ir Vilniaus dailės akademijos studente Egle Mažuknaite tapomas langines derino su Vilniuje vykusios dainų šventės scenografijos elementais“, – sako menininkas.
Unikalu Lietuvos kontekste
„Graži idėja, čia – Rokiškyje – nuosekliai vykdoma jau dešimt metų sukūrė įdomų kultūrinį reiškinį ir kartu atskleidė įvairių miesto urbanistikos, architektūros ir socialinių ar netgi politinių problemų. Bet taip demokratinėje visuomenėje ir būna: dailininkas, muzikantas, rašytojas ar šiaip aktyvus pilietis kelia problemas, kviečia diskusijos, keičia visuomeninę sampratą į miesto būtį, kultūrinį vyksmą, o ne pildo ar iliustruoja kokio vadovo ar politiko įgeidžius“, – svarsto A. Uogintas.
Jis teigia, kad pleneras tampa unikaliu profesionalaus meno projektu Lietuvoje, nes kūriniai tiesiai iš dirbtuvių patenka ne į muziejus, galerijas ar puošia įvairius interjerus, o eksponuojami miesto viešosiose erdvėse, yra nuolat matomi ir vertinami.
„Miesto gyventojai gali lyginti jau kabėjusias langines su naujomis, dar pastebėti skirtingą stilių, tapybos manierą. Tai tampa ir meno edukacijos reiškiniu: kad ir, tarkim, vieniems ar kitiems nepatinkanti tapytų langinių pora skatina diskusiją, požiūrio įvairovę ir kitos nuomonės ar kitos meninės raiškos egzistavimo galimybę. O tai svarbi dimensija šiais laikais, kai trūksta tolerancijos vertinant ne tik kultūros reiškinius“, – teigia A. Uogintas.
Projektą iš dalies remia
Būtų smagu jeigu šią vasarą vėl langinių pleneras įvyktų. Esu dalyvavusi užpernai mielai vėl atvažiuosiu. Nors ir nesu ,,pasakų miestelio šalininkė,, bet procesas gražus. Sekmes!