– Kada supratai – būsiu menininkė? Kas tai nulėmė? Lankei dailės mokyklą?
– Nuo pat mažens mačiau, kaip mama tapo paveikslus. Visada žavėjausi jos kūriniais ir galvojau, kad vieną dieną norėčiau ir aš taip kurti. Taigi, vaikystėje išgyventi jausmai ir prisiminimai, manyčiau, davė didžiausią akstiną užsiimti daile. Nuo pradinių klasių lankiau Rokiškio dailės mokyklą. Mane mokė Arūnas Augutis, Raimondas Gailiūnas. Vėliau būrelis peraugo į meilę menui. O geri rezultatai Dailės mokykloje paskatino mamą domėtis, kur dar galima mokytis dailės.
– Ar prisimeni pirmąjį savo piešinį, kūrinį, eskizą? Kur jis dabar?
– Pirmasis kūrinys, padedant mamai, buvo atliktas vos šešerių. Pamenu, kaip susižavėjau mamos tapyta balerina ir užsimaniau taip pat nupiešti panašią. Tai pirmieji piešiniai – šokėjų kompozicijos. Tiksli kūrinio vieta nelabai žinoma. Galbūt mamos širdies archyvuose jis geriausiai išsaugotas. Kai mokiausi Rokiškio dailės mokykloje, su visa grupe dalyvavome respublikiniame piešinių konkurse „Žiemos pasaka“. Ten tapau laureate. Tada su mokytoju ėjau į savivaldybę atsiimti padėkos. Pamenu, baisoka buvo – visi dideli, o aš maža, berods, antrokė.
– Išvažiavai mokytis į vadinamąją „čiurlionkę“ (M. K. Čiurlionio meno mokyklą) vos baigusi penktą klasę. Tiek turėjai drąsos ir užsispyrimo? Ar nebuvo nejauku vienai sostinėje?
– Apie „čiurlionkę“… mmm… Iš šiandienos taško net negaliu tiksliai pasakyti, iš kur buvo ta drąsa. Tiesiog norėjau kuo geriau išmokti piešti. Iš tiesų, kaip ir visur, nebuvo lengva, buvo visko: ir šviesių, ir tamsių periodų, tačiau stiprus mamos palaikymas padėjo išgyventi visas akimirkas ir eiti pasirinktu keliu. Nustebino, kiek buvo stojančiųjų. Pamenu, į vieną vietą pretendavo po septynis, o į 6 klasę tuo metu buvo tik dvi laisvos vietos. Laikiau lietuvių, matematikos, dailės „egzaminus“. Prisimenu, kad tapiau kirpėją. Iš pradžių nebuvo lengva: pamokos pagal griežtą grafiką nuo 8 iki 17 valandos, trumpos pertraukėlės parbėgti į bendrabutį papietauti, griežtas aprangos kodas – uniforma, jokių pamokų praleidimų, ir, kas be ko, pamokos šeštadieniais. Prošvaistės grįžti į namus – tik atostogos. Visa tai iš pradžių atrodė nepakeliamai sunku.
Buvo nelengva prisitaikyti ir prie nešališko vertinimo – kritikos dailės kūriniams. Išsakydavo pastabas, reikalavo tobulėti, teko pamiršti „piešimą savo malonumui“. Kompozicijos, žmogaus anatomijos pagrindai man – kietas riešutėlis. Bet užsispyrusi ir palaikoma mamos mokiausi ir judėjau pirmyn. Be ten įgytų žinių negalėčiau būti, kur esu dabar.
– Pasirinkai dailininkės-vitražistės specialybę. Kodėl?
– Dar mokydamasi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, turėjau galimybę susipažinti su vitražu. Mums, pasirinkusiems tapybą kaip pagrindinę dvejų paskutiniųjų metų discipliną, priklausė ir kitos – šalutinės paskaitos. Tai buvo vitražas ir tekstilė. Būtent vitražas, pats stiklas, jo švytėjimas, prisitaikymas prie aplinkos, kontaktavimas su ja patraukė ir lėmė tolimesnį sprendimą.
– Kokie Tavo autoritetai kūryboje ir gyvenime?
– Patys artimiausi ir paveikiausi sutikti žmonės – akademijos bendruomenės nariai. Besimokydama Dailės akademijoje jausdavausi kaip šeimoje – suprasta, išklausyta, paskatinta. Visada galėdavau pasikalbėti svarbiais klausimais ar tiesiog išgerti puodelį kavos su dėstytojais. Įgavau platesnį požiūrį – egzistuoja ne tik bažnytinis vitražas. Yra daug galimybių sukurti norimą objektą, o tą patį bažnytinį vitražą paversti moderniai kalbančiu.
Didžiausią poveikį man padarė šviesaus atminimo vitražistas prof. Algirdas Dovydėnas, tapytoja Živilė Jasutytė, vitražistė docentė Ieva Paltanavičiūtė, meno daktarė Deima Katinaitė ir daugelis kitų. Na, o gyvenime, aišku, artimieji – mama, sutuoktinis.
– Baigusi Dailės akademiją, nepasilikai sostinėje, grįžai į gimtinę. Dailininkai skundžiasi, kad iš meno provincijoje neišgyvena. Atskleisk savo planus. Kaip žadi užkariauti pasaulį?
– Manau, kad vieta tėra geografinė nuoroda, ji neatskleidžia giliosios esmės. Jaučiuosi gerai ten, kur yra mano šeima, artimieji. Esu įgijusi dailės bakalauro, magistro, pedagogikos kvalifikacijas. Norėčiau mokyti dailės. Ir jaunus, ir vyresnius. Perduoti savo įgytas žinias kitiems. Noriu vesti formalias ir neformalias dailės pamokas miesto mokyklose. Gaila, kad kol kas naujas dailės mokytojas miesto mokyklose kaip ir nereikalingas.
– Rokiškyje jau yra Eglės kūrybos pėdsakų. Tave pažįsta iš langinių, kelis kartus dalyvavai jų tapymo pleneruose. Kokios patirties pasisėmei, ką jauti gatvėje matydama savo tapytą darbą?
– Didžiausia patirtis – bendradarbiavimas ir darbas grupėje. Mes, menininkai, esame individualistai – gyvename savame, uždarame pasaulyje, retai kada į kūrybinius ieškojimus ką įsileidžiame. Tokie plenerai labiau integruoja menininkus į visuomenę, leidžia plačiau ir garsiau kalbėti meno kalba. Džiugu matyti, kad miestas tampa vis gražesnis, smagu, kad galiu prisidėti gražinant gimtąjį miestą.
– Kokios Tau svarbios temos, koks Tavo kūrybos stilius, kas Tave įkvepia?
– Mano kūryba yra labai įvairiapusiška. Kuriu ekspresyviai, dinamiškais potėpiais, neretai šaržiškai deformuodama objektus. Nevengiu ir kontrastų. Jeigu galima taip sakyti, nuo abstrakcijos, tapybos iki stiklo instaliacijos. Mane domina egzistencijos, gyvybės, laikinumo, trapumo, mirties klausimai. Įdomu, kai kūrinys žiūrovą ištraukia iš komforto zonos ir iškelia seniai išgyventas baimes ar nemalonius pojūčius. Tačiau ne ką mažesnę aistrą jaučiu ir gamtai bei peizažams. Patinka drobėse fiksuoti įvairų paros metą. Taip pat negaliu atsispirti ir senajai architektūrai, mediniams pastatams, senamiesčio motyvams. Svarbiausia, kad darbas veiktų, darytų poveikį, nesvarbu, kas ten bebūtų…
– „Rodos“, kurios nare neseniai tapai, vadovas Arūnas Augutis sako, jog būti dailininku provincijoje – didvyriškumas. Ar sutinki?
– Manau, kad būti dailininku apskritai yra gana nemažas išbandymas. Kaip ir minėjau, mes kitaip, galbūt giliau suprantame aplinkinį pasaulį. Todėl ne visada visuomenės galime būti suprasti. Tas kitoks prasmių supratimas ir perteikimas kūryboje ir yra didžiausias iššūkis kūrėjui. Labai svarbus priartėjimas prie visuomenės per kūrinį. Jei žiūrovas stengsis ir supras meną, manau, viskas pasikeis – labiau vertins, saugos ir brangins Lietuvos menininkus. O kol pasauliai skirtingi ir nesiekiama susikalbėjimo, tai ir toliau liekama nuošalyje. Turime nuo pat mažens auginti suprantančius, matančius meną individus. Kitaip to susikalbėjimo dar ilgai nepasieksime.
– Dėkoju už pokalbį.
