Pirmoji
„Kelintas dešimtmetis Lietuvos pakraštyje tarp Susiejos ir Naratėlės upių evangelikai ir protestantai stato kirkes, o tų kirkių pastoriai (kunigai) ir vargonininkai moko lietuvius skaityti ir iš knygų giedoti evangelikų protestantų giesmes“, – rašyta Panemunio vienuolyno kronikose. XVIII a. evangelikams pradėjus lietuvius mokyti skaityti susirūpino ir Romos katalikai. Kupiškio Romos katalikų dekanatas ėmė steigti lietuviškas parapines mokyklas. 1777 m. prie Pandėlio klebonijos buvo įkurta pirmoji Pandėlio mokykla. Šis pastatas nebeišlikęs.
Taigi 2017 m. Pandėlyje minėtas mokyklos 240 metų jubiliejus.
Antroji
1865 m. buvo įkurta nauja mokykla. Tuo metu, po 1863 metų sukilimo prieš caro valdžią, Lietuvoje uždrausta lietuviška spauda lietuviškomis – lotyniškomis raidėmis, mokyklose nebuvo galima mokyti lietuvių kalba.
Pandėlio mokykloje mokėsi ir buvęs nepriklausomos Lietuvos ministras Kazys Audėnas. Knygoje „Paskutinis posėdis“ rašoma: „Mano antroji mokykla buvo Pandėlio mokykla, kurią pradėjau lankyti, kai jau gyvenome Raikėnų kaime. Pandėlio mokykla, nors ir seniai statyta, buvo didelė ir erdvi. Dirbo du mokytojai. Vedėju buvo surusėjęs vokietis Rozenbergas, o prie jo – lietuvis Jukna, kilęs iš Kavolių kaimo, Panemunio valsčiaus. Visi pirmamečiai mokiniai patekdavo Juknos rankosna, kuris juos mokė lietuviškai ir šiek tiek rusiškai. Kitiems skyriams vadovavo Rozenbergas, beveik nieko nemokėjęs lietuviškai. Jukna kituose trijuose skyriuose dėstė lietuvių kalbą: skaityti ir rašyti. Rozenbergas buvo gana rūstokas mokytojas. Mokinį, klaidingai atsakiusį, dažniausiai pajuokdavo posakiu: „Tokiam durneliui vis tiek: ar supuvusi bulvė, ar apelsinas.“ Gavęs tokį vertinimą, mokinys negreit galėdavo atsigriebti mokytojo akyse. Iš antros pusės, daugelis mokinių nebuvo ne tik ragavę, bet ir matę apelsinų. Mokytojas Jukna buvo griežtokas, bet į mokymą dėjo visą savo sielą. Pandėlio mokykloje tedainuodavome vien tik caro himną. Nei lietuviškų, nei rusiškų dainų nemokino. Su pertraukomis ją lankiau dvi žiemas, nes nuolatos ir prie ūkio darbų buvau reikalingas“ (K. Audėnas. Paskutinis posėdis).
Iki 1913 m. buvo trijų skyrių pradinė mokykla. Ji vadinosi Pandėlio liaudies mokykla. 1911 m. mokėsi 72 berniukai ir 28 mergaitės.
„Raudonoji“
1912 m. pastatyta trečioji – raudonų plytų mokykla. Būtent dėl to ji praminta „raudonąja“.
1913 m. įsteigiama Pandėlio pradžios mokykla. Iki 1915 m. dėstoma buvo rusų kalba. Tik viena pamoka per savaitę buvo skiriama lietuvių kalbos mokymui. Gimtosios kalbos mokė mokytoja Glemžaitė. Jai valdžia atlyginimo nemokėjo. Ją šelpdavo mokinių tėvai. Be jos, dirbo Rozenbergas ir Jukna.
Įdomu tai, kad nepažangių mokinių antriems metams nepalikdavo, juos šalindavo iš mokyklos. Dauguma mokinių mokėsi gerai, atidžiai klausydavo. Jei kuris pamokos neišmokdavo arba sušlamėdavo, susilaukdavo fizinės bausmės – tą klupdydavo šalia suolo, mušdavo liniuote.
1940 m. mokykla buvo šešių skyrių, joje mokėsi apie šimtą mokinių. Prie jos dar veikė žemės ūkio klasė, į kurią priimdavo baigusius šešis skyrius. Šioje klasėje buvo ruošiami sodininkai, bitininkai, ūkininkai. Tų pačių metų lapkričio 7 d. Suaugusių švietimo valdyba pranešė apie papildomos pradinės mokyklos suaugusiesiems įsteigimą. Jos vedėju paskirtas Liucijus Nemickas.
Šiuo metu pastatas tuščias.
Progimnazija
1941 m. didelėmis vietos bendruomenės pastangomis įkurta progimnazija (keturios klasės). Ji įsikūrė 1938 m. pastatytame dviejų aukštų pastate. Pirmasis progimnazijos direktorius buvo Mykolas Antanaitis, gimęs 1883 m. Oreliuose, Krekenavos valsčiuje. Jis tapo vienu iš katalikiškos jaunimo organizacijos „Pavasaris“ steigėjų.
1942–1944 m. Pandėlyje buvo keturios pradinės klasės ir keturios progimnazijos klasės. 1943 m. į darbą priimtas Jonas Čiurlionis – garsiojo kompozitoriaus M. K. Čiurlionio brolis, vienas iš penkių vargonininko Konstantino Čiurlionio sūnų. Progimnazijoje J. Čiurlionis vadovavo chorui, dėstė muziką ir vokiečių kalbą. Archyviniai duomenys rodo, kad tais metais progimnazijoje mokėsi 207 mokiniai: 102 berniukai ir 105 mergaitės.
Mokinių sparčiai gausėjo, nes čia mokėsi ir Latvijos lietuviai iš Neretų ir kitų valsčių. Perpildytą mokyklą lankė apie 300 mokinių.
1944 m., baigiantis Antrajam pasauliniam karui, pradinės klasės buvo įkurdintos kituose miestelio pastatuose. 1945–1946 mokslo metais progimnazija tapo gimnazija. Taigi 1947 m. Rokiškio apskrityje buvo keturios gimnazijos: dvi Rokiškyje, Obeliuose ir Pandėlyje. Pandėlyje mokėsi 325 mokiniai, išleista pirmoji abiturientų laida.
1949 m. Pandėlio valsčiaus mokyklų sąraše dar minima gimnazija, o 1950 m. – jau Pandėlio vidurinė mokykla. Nuo 1949 iki 1951 m. mokyklos direktoriumi dirbo Juozas Pranckūnas. Atsiminimuose jis rašė, kad miestelis skendėjo tamsoje, nes nebuvo elektros, dirbti tekdavo dviem pamainomis, tad per paskutines pamokas mokiniai uždegdavo žvakes; daugelis mokinių mokyklą pasiekdavo pėsčiomis, dviračiais, žiemą buvo organizuojamas pavėžėjimas rogėmis. Nepaisant to, mokytasi noriai, o pavasarį atvykdavo dėstytojai iš aukštųjų mokyklų ir vieną kitą įkalbinėdavo stoti. Tapo šviesiau, kai Puodžialaukės kolūkis padėjo įrengti vietinę elektros jėgainę.
Dabar pastate veikia miestelio biblioteka, taip pat įrengti butai. Bibliotekos darbuotojos Aušra Skaburskienė ir Audronė Kiaulėnienė gali papasakoti ne vieną istoriją, kurią paporina progimnaziją baigę ir į tradicinius susitikimus vasarą susirenkantys buvę, dabar jau žilagalviai, mokiniai. Jie labiausiai nudžiunga pamatę autentiškus laiptus, vedančius į antrąjį aukštą. Tuos pačius, kurių turėklais jie leisdavosi į apačią. Jie su nostalgija vaikšto po patalpas ir net pamena, kurioje vietoje stovėjo jų suolas.
Keturaukštė sutalpino…
Kadangi vaikai (jų buvo daugiau nei 450) nebetilpo į progimnazijos pastatą netgi mokydamiesi dviem pamainomis, 1958 m. pradėta statyti nauja mokykla. Tuo pasirūpino Pandėlio rajono švietimo skyriaus vedėju dirbęs Alfonsas Gaška. LTSR Švietimo ministerija patarė kreiptis į TSRS Ministrų tarybą. Pareiškimas su mokinių parašais buvo nuvežtas į Maskvą ir ten skirta lėšų statybai. Keturaukštė vidurinė mokykla pastatyta 1962 m. Joje mokosi ir dabartiniai gimnazistai.
1960 m. šalia mokyklos įrengtas stadionas. Jame vykdavo ne tik sporto varžybos, bet ir Dainų, Derliaus šventės, Joninės. Kasmet buvo organizuojamos mokyklos sporto šventės.
2005 m. vidurinė mokykla buvo akredituota gimnazija. Po ketverių metų pradėta jos renovacija, nes nuo 1962 m., kada buvo pastatyta, nė karto kapitališkai neremontuota. Šiuo metu erdvioje mokykloje mokosi apie 220 mokinių. Kai kurie atvyksta iš Biržų ir Kupiškio rajonų.
2010–2011 m. renovuotas gimnazijos stadionas. Įrengta dirbtinės dangos futbolo aikštė, multifunkcinė apšviesta aikštelė žaisti krepšinį, tenisą ar kvadratą, šuoliaduobės, paplūdimio tinklinio aikštelė, tribūna, laipynės ir kt.
Mokykla-internatas
1961 m. vidurinės mokyklos patalpose įkurta mokykla-internatas. Po dvejų metų jis perkeltas į greta pastatytą trijų aukštų pastatą. Tada ten mokėsi daugiau nei 300 mokinių iš įvairių respublikos rajonų.
Net 23 metus (nuo 1971 iki 1994 m.) įstaigai vadovavo direktorius Kazimieras Šileikis. Jis labai rūpinosi negalią turinčių vaikų gyvenimo sąlygomis, darbiniu ugdymu, našlaičių paruošimu savarankiškam gyvenimui. Jo rūpesčiu pastatyta katilinė, sporto salė, įrengtos mokymo dirbtuvės. Vėliau mokykla reorganizuota.
Šiuo metu čia įsikūrusi Pandėlio pradinė mokykla. Sporto sale, mokymo dirbtuvėmis, valgykla ir kitomis patalpomis naudojasi gimnazija.
Muziejus
1995–1996 m. m. istorijos mokytojos ekspertės Janinos Kubilienės iniciatyva mokykloje įrengtas kraštotyros muziejus.
Kartu su vyresniųjų klasių mokiniais mokytoja sukaupė nemažai medžiagos apie Pandėlio istoriją, žymius žmones, vietovardžius, surinko etnografinių daiktų. Muziejuje saugoma medžio drožėjo Liongino Šepkos lazda. Du paveikslus muziejui dovanojo tautodailininkas Leonas Ernestas Juozonis – architektas, Garbės kraštotyrininkas, poeto J. Aisčio premijos laureatas, kuris buvo vienas iš muziejaus įkūrimo iniciatorių. Muziejuje yra kraštiečio tautodailininko Jono Bugailiškio skulptūra, saugoma mokytojos J. Kubilienės sukaupta vertinga medžiaga apie Pandėlio krašto žydų gyvenimą ir likimą.
Nuo 1996 m. gimnazijoje rengiamos dailės parodos. Buvo organizuota grafikos paroda iš Lietuvos dailininkų sąjungos fondų. Savo darbus eksponavo tautodailininkė Monika Bičiūnienė, tapytojai Rimas Zigmas Bičiūnas, Algimantas Kliauga, skulptoriai Vaclovas Krutinis, Darius Bražiūnas, Rokiškio dailininkų „Rodos“ klubo nariai ir kt.
Tęsiamos menininkų tradicijos – gimnazijos kiemą puošia technologijų mokytojo Almanto Sriubiškio ir jo mokinių skulptūros, skirtos medžio drožėjo L. Šepkos ir tautodailininkės M. Bičiūnienės atminimui.
J. Kubilienė mokykloje dirbo nuo 1966 m. iki 2004 m. Nuo 2005 m. muziejui vadovauja lietuvių kalbos mokytoja V. Karaliūnienė.
Ruošiant šį straipsnį, naudotasi būtent gimnazijos muziejuje esančia istorine medžiaga.
Mokyklos direktoriai:
Mykolas Antanaitis vadovavo 1941–1943,
Feliksas Karpevičius – 1943–1948,
Juozas Jurevičius – 1948–1949,
Juozas Pranckūnas – 1949–1951,
Kęstutis Margevičius – 1951–1953,
Andrius Lepeškevičius – 1953–1959,
Juozas Stankaitis – 1959–1961,
Regina Balbierienė – 1961–1962,
Adolfas Samulėnas – 1962–1991,
Donatas Karaliūnas – 1991 iki šiol.
Projektą iš dalies remia
