Artėjant Vasario 16-ajai apsilankėme audėjos, amatininkės Genės Šimėnienės namuose. Kalba sukosi apie rinktinėmis staklėmis audžiamas tautinės tematikos gaireles, kitą tautinę atributiką, apie rinktinių ir keturnyčių staklių skirtumus.
Aukštoji matematika
Rinktinėmis staklėmis audžiami miestelių herbai, proginės vėliavėlės, vestuvių, jubiliejų sveikinimai, kiti užrašai… G. Šimėnienė šiomis originaliomis staklėmis darbuojasi daug metų, tautinę atributiką audė jau 1988 m. Staklėms reikia aukšto kambario, mat viršuje tvirtinamas aparatas, laikantis šablonus („kortas“), be kurių neišausi ornamentikos. Šablonų pilnos kambario lentynos.
Kaip išaudžiami užrašai? Audėja pasakojo, kad ant milimetrinio popieriaus piešiami užrašai ar ornamentai, pagal juos šablonuose išmušamos skylės, jie tam tikra tvarka susiuvami vienas su kitu. Per išmuštas skyles perveriami siūlai. Pirmiausia audėja bando austi „juodraštį“, kad nepraleistų raidės ar kokio nors būtino ženklo. Daug užsakymų gauna asmeninėms šventėms: krikštynoms, vestuvėms, jubiliejams, nemažai tokių audinių išvežama į užsienį kaip dovanos. Įdomiausias pasitaikęs užsakymas – japonų kalba išausta vėliavėlė su žodžiais: „Linkėjimai iš Lietuvos.“
Nuo nuolat čiupinėjamų medinių staklių detalių apsitrynė, nusigludino muštuvai – juose įsispaudė audėjos rankų pirštai. Ausdama ji nemūvi žiedų, kadangi ant delnų sumuštų nuospaudas. Nesiskiria tik su vestuviniu žiedu.
Vertingas eksponatas
Audėja didžiuodamasi pasakojo, kad dar sovietmečiu audė vėliavėles su „Tautiškos giesmės“ žodžiais, kai kas iš artimųjų ją pagąsdindavo, esą sulauksianti tuometinės milicijos, bet nelabai tikėjusi, kad kaime kas nors apie jos darbus sužinos, tad drąsiai imdavosi tokio kūrinio. Užsakymų su tautiniais, patriotiniais užrašais ypač daug sulaukdavo artėjant Sąjūdžiui ir jo pakilimo metu: mitinguose ir šventėse dalyvaujantys žmonės entuziastingai nešdavo tokia atributiką. Vėliau pasipylė miestų ir miestelių herbų užsakymai. Kiek jų priaudė, G. Šimėnienė net nebesuskaičiuoja, tik vardina miestus, iš kur gaudavo užsakymų. Tai, žinoma, ir Rokiškis, Kupiškis, Vilnius, Kaunas…
G.Šimėnienės austą vėliavėlę per Sausio įvykius juodupėnai vežėsi į Vilnių ir per bruzdėjimus ji nukentėjo – susitepė kampas. Audėjos vyras Rimantas ją parsivežė namo, tiesa, medinius laikiklius pametė Vilniuje. Dabar toji vėliavėlė saugoma audėjos namuose kaip istorinių įvykių liudininkė, netgi dėmė nebevaloma, sako, tokia tegu ir būna. Moteris nenorėtų jos atiduoti muziejui, jai maloniau tokį eksponatą laikyti arčiau savęs, namuose.
Keturnytės staklės
Keturnytės staklės G. Šimėnienės namuose taukši patobulintos, naudojamos edukacinėms programoms. Tokiomis galima austi greičiau ir patogiau: ,,Sėdi, audi ir dainuoji: „Pykšt pokšt, tapu tapu“, – linksmai porino ir audimo paslaptis aiškino į stakles įsėdusi audėja. Tačiau dažnai darbą stebintiems su audimo paslaptimis nesusidūrusiems lankytojams net ir šis procesas atrodo kaip aukštoji matematika, o ką bekalbėti apie rinktines stakles…
Rankšluosčių, servetėlių ir staltiesių raštuose – G. Šimėnienės mamos audinių ornamentika. Tai ji vadina tautos paveldu, nes jos mamutė išmokusi austi iš savo mamos. Audėja tuo didžiuojasi, turi sukaupusi pieštų, fotografuotų raštų albumus.
Pameistriai
Amatininkė noriai dalijasi patirtimi. Jai svarbu, kas perims jos amatą. Ji Panemunėlio amatų namuose (Jono Katelės labdaros ir paramos fondo patalpose) moko austi šešias moteris. Jas savo iniciatyva surado fondo valdytojas Leonardas Šablinskas. Ten esančios originalios keturnytės staklės, pagamintos Rimanto Šimėno, jau „įkinkytos“. Kitos dvi, pagamintos Vidmanto Zakarkos, taip pat nestovi be darbo. Rinktinės staklės gautos paties L.Šablinsko, bet joms reikia nemažai remonto.
Audimo amato mokosi Antanašės kaimo (Obelių sen.) trys kartos – penkiolikmetė, labai nuovoki moksleivė, jos mama ir močiutė. Mokslai, amatų namuose besitęsę iki rudens, šiuo metu nutrūkę: žiemą šios patalpos nešildomos. Tačiau mokinės nesiilsi: parsigabeno stakles namo ir audžia, keletą kartų su audėja konsultavosi telefonu. Šios šeimos močiutei jaunystėje neteko pačiai austi, ji tik grožėdavosi ir pavydėdavo puikiai audusiai motinai.
Trys mokinės iš Kupiškio, Panevėžio, Vilniaus jau trečius metus atvyksta mokytis ir į G. Šimėnienės namus. Jos jaunos, imlios. Audėja pastebi, kad šis užsiėmimas labiau patinka jaunoms mergaitėms, kurioms dar nerūpi vaikinai ir diskotekos. O ūgtelėjusios, žiūrėk, gal viena kita ir „užsikabins“.
G.Šimėnienė bendradarbiauja su Rokiškio turizmo ir tradicinių amatų informacijos ir koordinavimo centru – veda edukacines pamokas.
Staltiesių audėjas
„Va, staltiesių audėjas, – rodo į vyrą Rimantą žmona. – Aš tiek neturiu nei kojų, nei rankų, kiek jis“ (juokiasi – aut. past). Dabar trijų metrų pločio staklės stovi tuščios, nes darbas užbaigtas, staltiesė išimta. Staltiesės pločio standartas – 1,5 m, tačiau audžiamos ir gerokai platesnės, ištisos staltiesės, kurių nereikia susiūti.“
Lovatiesės
Prieš 20–30 metų G. Šimėnienė audė vilnones ir šilkines lovatieses iš tuometinio Juodupės fabriko siūlų. Dabar šių audinių niekas nebeužsakinėja, nes tebeturi nuo senų laikų.
Lininės audėjos lovatiesės, kurių galima ir įsigyti, eksponuojamos Rokiškio turizmo ir tradicinių amatų informacijos ir koordinavimo centre. Moteris gailisi, kad neliko sesers kraičiui austų lovatiesių, mat jose – amatininkės išaustos dailios lelijos, kurių G. Šimėnienė sakosi daugiau niekur kitur nemačiusi.
Lininių audinių priežiūra
Lininių siūlų moteris perka Panevėžio „Lino“ fabrike. Lietuvoje linai nebeauginami, jais panevėžiečiai apsirūpina Lenkijoje. Siūlų audėja iškart perka bent už tūkstantį eurų.
„Čia ne paveikslas – įrėminai, ir viskas. Linas reikalauja priežiūros“, – pasakojo pašnekovė. Ji neskuba skalbti tokių audinių. Jei tai menka dėmelė, ją pašalina parduotuvėje įsigyta valymo priemone. Automatinėje skalbimo mašinoje skalbia tik labai susidėvėjusius audinius 20–40 laipsnių žemoje temperatūroje lengva programa. Audinių neperdžiovina, juos lygina sunkiu senu elektriniu lygintuvu, tinka ir naujesni – su garais. Tik labai reikia spausti, nustatyti ,,Lino“ padalą. Rekomenduoja neperdžiovinti, nes tada ypač sunku lyginti.
Kitokia yra staltiesių priežiūra: audėja 5, 6 staltieses skalbia namuose, tada veža išlyginti į skalbyklą, nes namų sąlygomis kokybiškai to nepadarysi. Rezultatas džiugina.
Dulkės
Pašnekovė, vedžiodama nuo staklių prie staklių ir pasakodama apie savo darbą, vis atsiprašinėjo, kad ,aplinkui dulkės, dulkės, dulkės“. Bet tas dulkeles matė gal tik ji pati, rankomis braukdama per mylimų staklių medines detales. Jos namuose apsilankiusiesiems į pasąmonę įstringa kitos ,,dulkės“: nuoširdumo, betarpiško bendravimo, atsidavimo savo pomėgiui ir begalinės kantrybės. Kita vertus, jei darbą myli, atsiranda ir kantrybės, ir laiko, ir noro, kad jis nepranyktų amžinybės dulkėse, kad jį tęstų kiti.
Projektą iš dalies remia
