Mokslo visuomenė susižavėjo ir susidomėjo
Šie metai, anot muziejininkų, tam ypač tinkami – mat rugsėjį bus švenčiamos 110-osios L. Šepkos gimimo metinės, planuojamas ir leidinys, ir parodos. Juolab kad visuomenei yra ką parodyti – ir nematytų darbų, ir niekur neskelbtų fotografijų bei laiškų.
Konferencijoje dalyvavo per 130 žmonių iš įvairių Lietuvos regionų. „Buvo akcentuojama tai, jog yra egodokumentų, bet jie plačiajai visuomenei mažai prieinami, žinomi, daugiau saugomi asmeniniuose, bibliotekų, muziejų archyvuose, todėl svarbu juos paviešinti. Mūsų muziejus šioje srityje pažengęs – L. Šepkos laiškų ištraukos buvo publikuotos leidinyje „Pažįstamas ir nepažįstamas. Lionginas Šepka“, laiškų fragmentai keliami į elektroninę erdvę“, – sakė D. Kiukienė. Mokslo visuomenei unikalūs laiškai buvo pristatyti pirmą kartą. D. Kiukienė sakė, jog jų pranešimas puikiai pavyko, nes buvo jautrus ir prasmingas.
Ypač emocingai klausytojai reagavo į tarmiškai cituojamas laiškų ištraukas. Rokiškėnės sulaukė daug klausimų, pajuto mokslo visuomenės susidomėjimą ir didelį dėmesį L. Šepkos asmenybei. Net per pertraukėles susižavėję vis klausinėjo: ar tebėra jo namai, koks Danutės laiškų likimas, kaip ji dabar gyvena, ar Rokiškis turi dar kitokių su L. Šepka susijusių dokumentų.
Iš pradžių skaityti buvo nejauku
Prieš dešimt metų – L. Šepkos 100-ųjų gimimo metinių proga – Rokiškio krašto muziejus išleido knygą apie dievdirbį „Pažįstamas ir nepažįstamas Lionginas Šepka“. Ją rengusi M. Mieliauskienė tuomet sakė: „Viename leidinyje, o juo labiau viename rašinyje, neįmanoma papasakoti apie jo gyvenimą ir kūrybą.“
M. Mieliauskienės rengtoje knygoje, kuri dabar jau laikoma bibliografine retenybe, yra trylikos autorių prisiminimai. Joje publikuojama nemažai L. Šepkos laiškų ištraukų. Anot muziejininkų, šie laiškai – lobis. Saugojusi tris dešimtmečius, juos 2006-aisiais Krašto muziejui padovanojo L. Šepkos našlė Danutė. M. Mieliauskienė, ne kartą perskaičiusi visus 308 dievdirbio laiškus, buvo atvira: iš pradžių juos skaityti buvo nejauku, paskui darėsi vis įdomiau, jie vis labiau intrigavo.
„Dievdirbio laiškuose atsispindi viskas: buitis, kūryba, meilė, apie ją kalbama poetiškai, netiesiogiai. Skaitai juos, ir ima atrodyti, jog girdi, kaip menininkas kalba. Laiškai rašyti „nuo dūšios“, nieko neslepiant, nemeluojant, matyti, kad juos kūrė tikras žmogus“, – sakė knygos rengėja.
Vis dar laukiame to, kas galėtų prilygti…
Ar šiandien Lietuvoje turime nors vieną drožėją, asmenybę, kuri talentu galėtų prilygti L. Šepkai? M. Mieliauskienės nuomone, dar reikės palūkėti tokio, kurį galėtume tituluoti „antruoju Šepka“, kuris jam prilygtų savo įdomumu, stiprumu, kitoniškumu. „Reikia netikėtumo. Kai pasirodė L. Šepka, jis buvo netikėtas visiems tuometiniams kūrėjams“, – taip po minėtos knygos pasirodymo svarstė M. Mieliauskienė. Praėjus dešimtmečiui niekas nepasikeitė. Nors drožėjų – daug, specialistai nesiryžta nors vieno jų lyginti su Lebedžių kaimo trobelėje vien kalteliais šedevrus kūrusiu autoriumi.
Savotiškas dienoraštis
„Vilnietė žurnalistė Danutė su Lionginu susipažino vieną 1970-ųjų dieną. Nuo to prasidėjo jų draugystė, peraugusi į meilę ir šeimos sukūrimą 1978 metais. Visus tuos metus iš Lebedžių kaimo trobelės į Vilnių skriejo laiškai. Tie septyneri metai, kuriuos jie susirašinėjo, suteikia labai daug žinių. Tai savotiškas L. Šepkos dienoraštis“, – taip laiškus pristato M. Mieliauskienė ir D. Kiukienė.
„Daug kas pažinojo L. Šepką, bet ar kas nors jį suprato? Tikriausiai tik keli žmonės. Laiškus L. Šepka veždavo į Kupiškį ir ten įmesdavo į pašto dėžutę. Nuo jo kaimo į Kupiškį – apie 30 km. Šį atstumą įveikdavo dviračiu ir lietui lyjant, ir saulei spiginant, ir pūgai siaučiant. Iš Kupiškio parduotuvių atsiveždavo ir maisto. Į Pandėlį būtų reikėję važiuoti apie 10 km, tačiau šio miestelio jis nekentė ir laiške užsimena, kad geriau mirs, bet į jį kojos nekels. Ne visada pavykdavo dviračiu važiuoti, dažnokai tekdavo jį varytis (sugesdavo kelyje, būdavo daug sniego), keletą kartų vos nepakliuvo po važiuojančiomis mašinomis. Kelionė į Kupiškį ir atgal į Lebedžius užtrukdavo visą dieną. Laiškuose jis pasakoja įvairiausius nutikimus, susijusius su kelione. Ne vieną kartą jam pavogė dviratį ar šiaip koks nutikimas atsitikdavo. Dažnai į kelionę pasiimdavo radiją, kai sustodavo pailsėt, užtraukdavo dūmą, įjungęs radiją muzikos klausydavo“, – rašo laiškų tyrinėtojos.
Ištraukos
Anot D. Kiukienės, jokios mokyklos L. Šepka nelankė. „Skaityti buvo mama pamokiusi. Artimieji teigia, kad rašyti pradėjęs, kai tarnavo kariuomenėje, nors ranka rašytų tekstų skaityti taip ir neįgudo. Jis rašė taip, kaip girdėjo“, – sakė D. Kiukienė.
Ištraukos iš laiškų, saugomų Rokiškio krašto muziejuje, publikuotų knygoje „Pažįstamas ir nepažįstamas Lionginas Šepka“ bei elektroninėje erdvėje (kalba netaisyta):
1975 m. kovo 14 d. kelionė: „Kelias į Kupiškį tai toksai, kad ir mašinos niabeina, o keleivinė nuo Kupiškio tai jau dvi savaitės kaip neina […] kovo 14 d. išvaževau į Kupiški penkios valandos ryto, bet buvo dar nieko, keles buvo pašalis ir mažnėjo varyti, bet visu keliu ėjau pėščias, tai iki nusivariau, buvo 11 valandų, o iš Kupiškio išsivariau 9 valandos, tai iki parsivariau į namus, tai buvo jau 12 valandų nakties. tai mat Danute variausi 9 valandas, į valandą pora kilometrų. ravai traktorių padaryti, kad reikėjo dviratis nešti per ravus, o purvynė tai iki riešų, o dar naktį įr mėnuo nešvietė, tai kad nuvargau, tai maniau, kad jau reikės gulti ant kelio, bet vistiek pasiekiau namus.“
Laiškai atskleidžia kūrėjo kasdienybę, kažkuo panašūs į dienoraščius, kuriuose išliejama viskas – ir rūpesčiai, ir dienos pradžia, ir pabaiga. „Vėlai atsikeliu, kolai išsiverdu pusričius, tai ir ateina dvilikta valandą, nu ir palaukus truputį ir vėl kuriu ugnį ir verdu vakarieni, nu ir kolai išsiverdu ir pradeda temti, nu ir truputi palaukis einu gulti. tai, jaigu ir butu šiulta gryčia ir tai niabutu kada dirbti.“ (1971-12-11).
„Retam žmogui L. Šepka atsiskleisdavo, nes daugelis stebėjosi skurdžia jo buitimi, tik kai kurie – drožyba. Laiškuose Danutei guodėsi, kad prastai gyvena, ypatingai daug rūpesčių jam kėlė krosnis, kaminas ir žiurkės. Namuose buvo taip šalta, kad jis dažniausiai būdavo su kailiniais ir pirštinėmis. Iki 1972 m. jis gyveno senoje gryčiutėje, kurią pats buvo nusipirkęs. 1971 m. kolūkis pradėjo jam statyti naują namą. Į jį įsikėlė 1972 m. balandžio mėn., tačiau naujas namas nuvylė“, – teigia M. Mieliauskienė bei D. Kiukienė ir čia pat cituoja dar vieno laiško ištrauką. „Danute klausiate ar givenu jau naujoja gryčioja. Tai dar toja pačioja. kaip aš matau, tai gal tik jaigu ant Velykų ieisiu gyventi […] kai dabar jau biški atsimetė šaltis, tai jau nieko, bet kai buvo 30 laipsnių, tai ir gryčioja buvo 25 laipsniai“ (1972-01-24).
Jį lankė garsenybės
Tik 1976 m. į jo namus buvo įvesta elektra. „Iki to laiko vakarais laiškus rašė pasišviesdamas žvake, o jų pritrūkus – degino taukus.
L. Šepką lankė garsenybės menininkai, rašytojai, ne vienas tų metų fotografas įamžino (iš tų fotografijų prieš dešimtmetį Rokiškyje buvo eksponuojama įspūdinga paroda, kurion susirinko ne vienas L. Šepką asmeniškai pažinojęs ar prie jo drožybos gyvai prisilietęs kūrėjas). L. Šepką lankė ne tik lietuviai, bet ir rusai, amerikiečiai. Laiškuose dievdirbys mini daugelį to meto žinomų žmonių – apie jį monografiją rašiusią Zitą Žemaitytę, dailininką Vytautą Ciplijauską, kompozitorę Konstanciją Brunzaitę, dailininkę Anelę Žalytę, dainininkę Giedrę Kaukaitę. 1972-aisiais apie jį buvo kuriamas dokumentinis filmas „Pasirašau – arkitektas“.
L. Šepką lankė žygeiviai. Tokius faktus irgi fiksuoja M. Mieliauskienės bei D. Kiukienės pranešime cituojami dievdirbio laiškai. „…o šeštadienį balandžio 6 d – tai buvo atvaževį kokie 25 žmonės vyrai ir mergąs iš Kauno buvo ir tų pačių, kurie buvo per Kalėdas, kurie egluti pataisė, o dabar tai malkų atnešė nuo senosios gryčios, na ir išvaževo į Rokiški mano dirbinių žiurėti. o vėl tai gavau siuntini iš Vilniaus meno rūmų. ną ir atrišau nagi žiūriu, kad gerai kieta knyga, manau kas čia per knyga, nagi žiūriu, kad garbės raštas diplomas Liaudies meistrui L. Šepkai ir prašo, kad ką naujo sukurčiau ir dalivaučiau meno draugijoi.“ (1974-04-10)
Iš laiškų – neįkainojama informacija
„L. Šepka išdrožė apie 1 tūkst. 500 didesnių ar mažesnių skulptūrų ir bareljefų. Nors dalis kūrybos buvo sunaikinta sovietmečiu, tačiau išgelbėti jo šedevrai eksponuojami Rokiškio krašto muziejuje. Skaitant laiškus, anot M. Mieliauskienės, tampa aiškiau, kokius drožinius pirko muziejus, kas buvo drožiama pagal užsakymą, kokiose parodose dalyvavo. Apie kai kurias (pavyzdžiui, Maskvoje, Čekijoje) anksčiau nebuvo žinių, tą informaciją mums suteikia laiškai“, – konferencijoje teigė M. Mieliauskienė.
Kol muziejininkai nebuvo gavę cituojamų laiškų, L. Šepkos gyvenimas visiems juo besidomintiems buvo mažai žinomas, su daugybe mįslių. „Daugelis dalykų buvo tarsi miglotoje paslaptyje, nežinomi buvo jausmai ir mintys, kurie klostėsi jo galvoje ir širdyje. Laiškai padeda geriau pažinti ir suprasti L. Šepkos asmenybę. Jie ne tik suteikia reikiamos informacijos apie gyvenimą Lietuvos kaime XX a. 7–8 dešimtmečiais, bet ir atskleidžia žmogaus vidinį pasaulį“, – teigė L. Šepkos laiškus išstudijavusios M. Mieliauskienė ir D. Kiukienė.
Projektą iš dalies remia
