Prieš 180 metų Šetekšnių (Panemunėlio sen.) krašte užgimė Šeštinių – Kristaus dangun įžengimo šventės – tradicijos. Anuomet būriai tikinčiųjų, giedodami litanijas, eidavo melstis prie kaimo kryžių, išpuoštų gėlių žiedais. Gaivinama tradicija buria į bendruomenę Šetekšniuose gyvenančius žmones, o išvykusius iš gimtinės skatina į ją bent trumpam sugrįžti, atsigręžti, prisiminti kaimo istoriją, panarplioti praeities įvykius…
Kryžiai – išganymo, pergalės prieš blogį ženklai
Prie Šetekšnos upės gyvenantys žmonės pasiryžo atgaivinti senąją kaimo tradiciją – švęsti Šetekšnių Šeštines, arba, kaip vietiniai vadina, Šeštinį. Kristaus žengimo į dangų iškilmė tradiciškai buvo pradedama švęsti prabėgus 40 dienų po šv. Velykų – šeštosios metų savaitės ketvirtadienį. O pirmosios trys tos savaitės dienos buvo minimos kaip taikos, sveikatos ir derliaus maldavimų metas. Anuomet būriai žmonių giedodami litanijas eidavo melstis prie kaimo kryžių: vieną dieną prie vieno, kitą prie kito kryžiaus skambėdavo maldavimų žodžiai „Kristau, išgirsk mus“, „Kristau, išklausyk mus“, „Viešpatie, pasigailėk“…
Populiarios buvo iškilmingos eisenos: tikintieji pradėdavo giedoti prie kryžiaus, esančio atokiausiame kaimo kampelyje, po to procesija, giedodama litanijas, stabtelėdavo prie visų vietos kančios simbolių, o ritualą užbaigdavo kapinėse.
Tikinčiųjų patogumui Šeštinių šventė buvo perkelta į šeštą sekmadienį po šv. Velykų.
Šetekšnių Šeštinių iniciatorė Joana Tunaitienė sako, jog protėvių tradicija kryžiais puošti sodybas, juos statyti pakelėse ar lankomose vietose turi simbolinę reikšmę. Tikima, kad kryžiai globoja, saugo, teikia viltį, skleidžia tikėjimą, tai Dievo meilės, išganymo, pergalės prieš blogį ženklas. Žmonės, praeidami pro kryžių, pagarbiai į jį pažvelgdavo, nulenkdavo galvas, vyrai būtinai nukeldavo kepures, visi tyliai pasimelsdavo, kartais gėlių padėdavo, žvakelę uždegdavo.
Krikščioniškosios Šeštinės – maldos prie kaimo kryžių
Prieš pradėdama pasakoti apie šventės tradicijas, J. Tunaitienė atkreipia dėmesį į vieną detalę: Šetekšnos upės vaga kaimą dalija į dvi dalis – senuosius Šetekšnius, kuriuose ir prasidėjo Šeštinių tradicija, ir Šetekšnas, teritoriją, kurioje apie 1960-uosius tuometinis kolūkis darbuotojams pradėjo statyti gyvenamųjų namų gyvenvietę. Per Šeštines abiejų kaimų – Šetekšnų ir Šetekšnių – žmonės vienijasi bendrai maldai, tikisi iš naujo pajusti tikėjimo ir bendruomenės vienybę.
Šetekšnių Šeštinės rašytiniuose šaltiniuose minimos nuo 1837-ųjų. Kasmet Šeštinių eisena su kunigu priešakyje pamažu, iškilmingai giedodama litanijas, judėdavo per Šetekšnių „ūlyčią“. Iš aplinkinių Klišių, Kavolių, Miesteliškių ateidavo minios žmonių, jie prisidėdavo prie būrio šetekšniečių. Procesija prasidėdavo prie pirmojo kryžiaus, stovėjusio šalia dabartinės Kazimiero Sakalio sodybos. Eisena stabtelėdavo maldai prie Antano Petrausko sodybos aukšto kryžiaus, kuris dingo tuose namuose įkūrus mokyklą. Dabar šioje sodyboje šeimininkauja Algimanto Rudoko šeima. Tikintieji giesmėmis šlovindavo Juozo Adomonio sodybos kryžių.
Gražiausias – Jaunimo kryžius
Manoma, kad anuomet tikintieji melsdavosi prie vieno gražiausių Šetekšniuose baltojo Jaunimo kryžiaus, skaičiuojančio 131-uosius metus. Užrašas ant paminklo skelbia: „JAUNIMES SZETEKSZNIU ULICZIOS 886 m. 3 DIENOJ SIEJAUS.“ Pasak J. Tunaitienės, tikėtina, kad kryžiaus statybos idėją paskatino 1872 m. į Panemunėlio parapiją atkeltas energingas klebonas Jonas Katelė, kuris galėjo šį kryžių ir pašventinti. Nuo Jaunimo kryžiaus eisena pajudėdavo į kaimo kapines. Tuomet Šetekšniai turėjo savo kapines su medine koplyčia, kurioje kunigas aukodavo šv. Mišias, o procesijos dalyviai švęsdavo Šeštinių atlaidus.
Vartant bažnyčios knygas, įvairius archyvus sužinota, kad Šetekšnių Šeštinių procesijoms vadovavo kunigai Kazimieras Mockus (1921 m. – paskyrimo į Panemunėlio parapiją metai), Juozapas Matelionis (1934 m.), Antanas Valančiūnas (1950 m.), Antanas Vaškevičius (1966 m.), Leonas Lukša (1976 m.). Daug kartų procesijoje dalyvavo Panemunėlio klebonas Vladas Kremenskas, o pastaraisiais metais – kunigai Vilnis Viktoras Cukuras bei Eimantas Novikas. Šeštinių tradicijos puoselėtojams labai rūpėjo prisiminti aktyviausius procesijos giedotojus. Tai Petras Vaitoška, Lionginas Staskonis, Juozas Adomonis, Antanas Juškevičius, Jonas Pivoriūnas, Vladas Pivoriūnas, Vytautas Bimbiras, Stasys Šerepka, Anatolijus Vytautas Strumskys, Stasė Mažeikienė, Bronė Zaveckienė, Aldona Grigalavičienė, Stasė Burbulienė, Janina Tuitienė, Bronė Spundzevičienė, Birutė Pranskūnienė, Vanda Šakalienė, Stasė Sadauskienė, Valė Kučinskienė, Stasė Vilimienė, Danutė Balaišienė, Ona Juknienė, Joana Mikalkėnienė, Aldona Strumskienė, Stefanija Matiukienė.
Nors Šeštinių atlaidai buvo labai populiarūs, tačiau vartant senųjų gyventojų albumus nepavyko rasti nė vienos eisenos nuotraukos.
Jubiliejaus proga – žvilgsnis į praeitį
Artėjant 180-osioms Šeštinių iškilmėms J. Tunaitienė pasidomėjo gretimų Šetekšnių ir Šetekšnų istorija. Senasis gatvinis Šetekšnių kaimas, įkurtas po valakų reformos XVI a. viduryje, buvo išsidėstęs kairiajame Šetekšnos upės krante, lygiagrečiai jos vagai, ir tęsėsi apie kilometrą.
Prieš 180 metų Lietuva dar buvo Rusijos gubernija, kurioje galiojo baudžiava. Žemė aplink Šetekšnos upę buvo pagrindinis žmonių pragyvenimo šaltinis. Baudžiauninkams žemė buvo išdalyta siaurais rėžiais, besitęsusiais nuo ežero iki ten, kur yra dabartinis Radviliškio–Daugpilio geležinkelis, nutiestas tik po 30 metų – 1870-aisiais. Žemės rėžiai buvę siauri, todėl namai „ūlyčioje“stovėję vienas šalia kito, galu į kelią. Senieji kaimo gyventojai mėgdavę pajuokauti: „Katė stogais perbėga visą „ūlyčią“. Kiekviena šeima turėjo savo namą, ūkinius pastatus, daržą, kai kurios sodindavo obelų.
1791 m. pastačius medinę bažnyčią Panemunėlyje, šetekšniečiai iš Kamajų parapijos pervesti į Panemunėlio. Rašytiniuose šaltiniuose apie 1837 m. paminėta medinė, šiaudais dengta Šetekšnų dvaro koplyčia. Ją išlaikė Šetekšnų dvaro savininkė Koscelkauskienė, vėliau – Markevičius, kurį laiką prie koplyčios buvo priskirtas kapelionas, kuris už tarnystę gaudavęs 60 sidabro rublių algos.
Senosios Šetekšnių kaimo kapinės buvusios kitoje plento pusėje. Senieji kaimo gyventojai J. Adomonis ir Romas Strumskys dar mena čia stovėjusį kryžių. Vėliau kapinės buvo perkeltos į kitą vietą, arčiau upės. Jose laidoti Pirmojo pasaulinio karo vokiečių ir rusų kareiviai. Senosios kapinės sunyko. 1960 m., tiesiant kelią Daugpilis–Kupiškis, dalis buvusių kapinių žemių su senolių palaikais buvo supilta į kelio sankasą. Šetekšnių kaimo vyrai, vadovaujami Anatolijaus Vytauto Strumskio, senųjų kapinių vietoje atstatė kryžius. 2006 m. rugpjūčio 6 d. juos pašventino vyskupas Juozapas Tunaitis.
1866 m. gegužės 15 d. gyventojų surašymo duomenimis, Šetekšnių kaime gyveno 134 žmonės – 68 vyrai ir 66 moterys. 2001 m. gyventojų surašymo metu Šetekšnose buvo priskaičiuota 83, Šetekšniuose – 19 gyventojų.
Tunaičių sodyboje – etnografijos muziejus
Šiandien šį kraštą garsina Joanos ir Antano Tunaičių sodyba. Sutuoktiniai, grįžę gyventi į tėvų sodybą, ją išpuoselėjo, įrengė muziejų, atspindintį krašto istoriją, kultūrą bei papročius. Sodyboje vyksta plenerai, šventės, įvairūs kultūros renginiai. Žmonės Tunaičiams dovanoja protėvių naudotus ir iki šių dienų išsaugotus senuosius žemdirbystės įrankius, baldus, buities ir ūkio rakandus, taip pat vėlesnio meto – kolūkių kūrimosi ir gyvavimo – gyventojų daiktus: įvairiausius baldus, indus, buities techniką, audinius, papuošalus. Jų ekspozicijos įrengtos didžiulėje senovinėje klėtyje ir daržinėje. Į Tunaičių sodybą užsukę vyresni žmonės prisimena jaunystės metą, senelių sodybose matytus rakandus, o jaunimas gali palyginti, kuo skiriasi, tarkim, mobilieji telefonai ir anksčiau naudoti laidiniai, pamatyti senuosius sieninius laikrodžius su gegute, žadintuvus, arbatinukus…
Sodybos šeimininkės J. Tunaitienės mamos, tautodailininkės Veronikos Siminonienės, svečiai dažnai teiraujasi ilgaamžiškumo paslapties. 96-erių audėja kasdien sėda prie audimo staklių ir audžia, sodybos svečiams parodo jos sukurtus spalvingus takelius, pagalvėlių užvalkalus.
Kaimo žmonės ruošiasi šventei
Artėjančiai Šeštinių šventei ruošiasi Zita ir Rimantas Vilučiai: tvarko sodybą, jos aplinką, dažo pastatus. R. Vilutis parodė savo dirbtuvėse baigiamą skobti medinį suolą šventės svečiams prisėsti. Lauko riedulių kompozicijomis papuošta Vilučių sodyba iš tolo traukia Šetekšnų gyvenvietės keliu važiuojančiojo akį. „Kas gėles, medelius myli, juos savo sodybose sodina, o Vilutis tai akmenį garbina“, – ne kartą pažįstamų žmonių pasakytą frazę pakartoja kaimo senbuvis.
Jis Šetekšnose gyvena daugiau nei 50 metų, jo atmintyje išlikusios senųjų Šeštinių šventės akimirkos: „Susirinkdavo daug žmonių, prie kapų išsirikiuodavo brikelės, žvilgėjo saulėje „lineikos“, arklių pakinktus puošdavo „šorai“. Vyrai tuomet mažai gerdavo: išsitraukdavo mažą buteliuką dažniausia pačių pasigamintos degtinės, dalindavosi kiekvienam po šlakelį. Šeštinių linksmybių visi rinkdavosi pas Juozą Adomonį.“
R. Vilutis viliasi, kad į Šeštinių iškilmes atvyks jo duktė Jolanta Vilutytė – viena garsiausių Lietuvos krepšininkių, Europos čempionė, ilgametė nacionalinės moterų krepšinio rinktinės narė, sportinę karjerą pradėjusi Rokiškyje.
Poetės posmuose – ir apie senuosius kryžius
Poetė iš Šetekšnų Danutė Mažeikienė pasisiūlė aprodyti senąjį Šetekšnų dvarą. Jame prabėgo per 20 kūrėjos jaunystės metų: kadaise D. Mažeikienė dirbo kultūros namuose, kurie buvo įsikūrę dvare. Aktyvų Šetekšnų ir aplinkinių kaimų jaunimo gyvenimą primena albume jau gelsti pradėjusios senosios fotografijos. „Mokslų, susijusių su kultūra, nebaigiau, tik vaidinau gimtųjų Jurkupių mokyklos dramos kolektyve, šviesaus atminimo mokytojos Albinos Nevierienės režisuotuose spektakliuose. Baigusi mokyklą pradėjau dirbti Šetekšnų kolūkio brigadoje. Darbai buvo labai sunkūs, ne mano sveikatai. Pasiūlė man išbandyti save kultūroje. Surizikavau ir pasisekė. Subūrėme Šetekšnų jaunimo dainų ir šokių ansamblį, dramos kolektyvą, važinėjome po kaimus, koncertavome, vaidinome, tik spektaklių pavadinimai pasimiršo“, – pasakojo D. Mažeikienė.
Iš kultūros ji pabėgo į žemės ūkį – dirbo pieno punkte, o išėjusi užtarnauto poilsio grįžo prie kūrybos. „Nuo sunkaus gyvenimo, nelaimių kai kas prasigeria, o aš – „prasirašiau“, – juokavo D. Mažeikienė ir pripažino, kad eilių kūrimo pikas jau baigėsi, o dabar, jei eiliuoja, dažniausiai patriotinėmis, meilės tėvynei, laisvei, atsidavimo savajam kraštui temomis. Prakalbus apie patriotizmą, D. Mažeikienė parodo prie pat namų augantį ąžuolą. Jį pasodino 1990-ųjų Kovo 11-osios proga, taip norėdama įamžinti tėvynei sugrąžintą laisvę.
Kelionėn į dvarą leidžiamės su dar viena Šetekšnų kaimo gyventoja Regina Vaitoškiene. „Šetekšnose gimiau, Šetekšnose ir mirsiu. Tiksliau, nežinau, kur mirsiu, bet palaidoti prašiau čia, Šetekšnų kapinėse. Šetekšnos – nedidelis kaimas, kolūkio pastatytas gyvenamųjų namų kvartalas, lyg ir labai žymių žmonių čia negimė, tačiau jis man mielas“, – atviravo R. Vaitoškienė.
Šetekšnų dvaro ateitis – sugriūti?
Žinoma, jog Šetekšnų dvarą baudžiavos laikais valdė Komarovskiai, vėliau – Kosakauskų, Giriūnų giminės. Po tragiškos pono Giriūno mirties, dvarą nuomojo Obelevičius, paskutinieji dvarininkai – Antanas ir Teklė Jankauskai, palaidoti Šetekšnų kapinėse. „Ponas – lieknas, žilas, su lazdele, o ponia – stambesnė. Mano mama pas juos tarnavo, kartais ir mane pasiimdavo į dvarą. Žmonės ponų blogiu žodžiu neminėjo. Jie turėjo ištikimą tarnaitę Pauliną Vilimaitę, kuri net į Sibirą išvyko kartu su ištremtuoju šeimininku“, – pasakojo R. Vaitoškienė.
Nacionalizavus dvarą, jame įsikūrė kolūkio kontora, iki šiol išliko grotuotas langas kabineto, kuriame buvo laikomas seifas su pinigais. Antrajame dvaro aukšte buvo kambariai kolūkio pirmininkui.
Vaikščiodamos po griūvantį dvarą, R. Vaitoškienė ir D. Mažeikienė parodė, kur buvusios bibliotekos, kultūros namų salės, parduotuvės patalpos. R. Vaitoškienė, stabtelėjusi prie baigiamos griauti krosnies, prisiminė kadaise salėje matytus filmus. Jos jaunystė sutapo su indiškų meilės istorijų banga. „Eidavome į filmą pasipuošusios batukais, kaproninėmis kojinėmis. Nors prieš seansą užkurdavo krosnį, bet prišildyti didelę salę būdavo sunku. Stengėmės atsisėsti kuo arčiau krosnies, tačiau tai mažai padėdavo: filmo viduryje kojos sustingdavo, judindavome jas, kad šaltis ragan nesuriestų. Kūnas šąla, o viduje karšta nuo emocijų: indų meilės kerai išspausdavo ašaras“, – pasakojo R. Vaitoškienė.
Buvusią kaimo žmonių apsipirkimo vietą mena ant dvaro fasado išlikęs užrašas „Parduotuvė“ ir viduje išmėtytos kartoninės batų dėžės su Šiaulių batų fabriko „Elnias“ logotipu.
Paskutinieji dvaro gyventojai – kolūkio darbuotojai – jį visiškai apleido. Dabar pastatas baigia sugriūti, prakiuro jo stogas, lubose – skylės, krosnys – išardytos. „Pasisekė garsiajam Ilzenbergo dvarui: jis, atstatytas ir sušvitęs naujomis spalvomis, tampa kultūrinio gyvenimo centru, o Šetekšnų dvaro likimas liūdnas – jam greičiausiai skirta sugriūti“, – svarstė R. Vaitoškienė.
Šetekšniečiai – smalsūs, dosnūs ir vaišingi
Nei Šetekšnų, nei Šetekšnių kaimų žmonės nėra susibūrę į bendruomenę, o Šetekšnos seniūnaitijai, kuriai vadovauja J. Tunaitienė, priklauso ne tik šie, bet ir Ažumiškio, Grigiškio, Jurkupių, Lukiškių, Miesteliškių bei Valaitiškių kaimai. Seniūnaitė mano, jog vietos žmonės – darbštūs ir tvarkingi, smalsūs ir budrūs, dosnūs ir vaišingi. Darbštumas ir tvarkingumas – lietuvio savybė. Šetekšnų gyvenvietė nuo pavasario iki vėlyvo rudens skendi gėlynuose. Malonu gėrėtis Z. ir R. Vilučių, Žanos ir Artūro Adamonių, Birutės ir Petro Kavaliauskų, Elzės Žvirblienės ir dukros Rasos, Reginos Vaitoškienės, Danutės ir Benedikto Mažeikių, Linos ir Ramūno Lavinskų gėlynais. Gražiai tvarkosi ir seniūnaitijos kaimų gyventojai Regina Stašienė su sūnumi Sauliumi iš Ažumiškio, Antanas Milaknis iš Grigiškio, Vilė Nagurkaitė iš Jurkupių.
Seniūnaitė prieš Šeštines organizavo ne vieną talką, žmonės tvarkė aplinką, parke prie kapinių sodino medžius. J. Tunaitienė puoselėja mintį šių kaimų namus papuošti specialiomis lentelėmis su gatvės pavadinimais ir namo numeriais, kad atvykstantieji lengviau rastų sodybas.
Minėdami 180-ąsias Šeštinių metines šio krašto tikintieji rytoj rinksis į šv. Mišias Panemunėlio Šv. Juozapo globos bažnyčioje. Po pamaldų planuojama eisena, tik kiek trumpesnė nei kadaise. Eisenos priekyje bus nešamas senasis kaimo kryžius, kuris daugybę metų lydėjo mirusius šetekšniečius į kapines ir būdavo nešamas Šeštinių procesijose.
Projektą iš dalies remia
