R. Jegorovas gins Lietuvos vardą pasaulio tautų motokroso varžybose

Daugiausiai kartų Lietuvos vardą gynęs sportininkas pasakoja, kad šiais metais kelionė laukia išties ilga, bet atstovauti Lietuvai – didelė garbė.

Kelintą kartą jau atstovauji Lietuvai?

Lietuvos rinktinėje būsiu jau 7 ar 8 kartą, sunku jau ir besuskaičiuoti, o tėvynei teko atstovauti įvairiose šalyse – Olandijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Čekijoje. Šiemet Nacijų taurės varžybos vyks Italijoje, Cingoli Ten jau teko lankytis, tad trasa bus pažįstama. Galbūt tai yra pliusas, nes jau žinau, ko bus galima tikėtis. Antra vertus, trasa aukštai kalnuose, sudėtinga, daug aštrių elementų ir varžybų baigtis, kaip parodė situacija prieš 6-erius metus, gali priklausyti nuo oro sąlygų – užėjus staigiam lietui ir debesuotumui, antras važiavimas buvo nutrauktas dėl blogo matomumo. Tad laukia nemaži iššūkiai ne tik trasoje, bet ir pačioje kelionėje – teks įveikti kone 2,5 tūkst. kilometrų.

Ką tau reiškia atstovauti Lietuvai?

Atstovauti Lietuvai – vienas malonesnių dalykų ir šių varžybų laukiu visus metus. Žinoma, visada turiu ambicijų apginti čempiono titulą ir Lietuvoje, tačiau galimybė apsirengti Lietuvos rinktinės marškinėlius, būti tarp kitų šalių atstovų ir žinoti, kad važiuoji, kovoji ne tik dėl savo asmeninių pasiekimų, bet ir dėl garbės, geriausių rezultatų savo šaliai – jausmas visai kitoks ir emocijas sunku apibūdinti. Tad niekada nepraleidžiu progos, jeigu tik yra galimybė, būti tarp trijų keturračių atstovų. Nes kas, jeigu ne mes, galime keisti keturračių istoriją. O kelionė laukia tolima.

Kurios Nacijų varžybos tau labiausiai įstrigo? Kokį aukščiausią rezultatą pasiekėte su Lietuvos rinktine?

Sunku išskirti kažkurias vienas varžybas. Visos jos buvo įsimintinos dėl skirtingų šalių, kuriose vyko, trasų įvairovės ir visos, žinoma, neapsėjo be nuotykių. Geriausią vietą pavyko užimti Olandijoje, kur Lietuvos rinktinė liko 7-ta. Tai buvo pirmos tokio lygio varžybos, kuriose teko dalyvauti. Žinoma, kad jos buvo įsimintinos, juk kartu vyko didžiulė palaikymo komanda – turėjome fantastiškas aprangas ir savo masiškumu išsiskyrėme iš kitų. Buvo labai smagi atmosfera, o ir trasoje netrūko iššūkių – smėlingos provėžos buvo tarsi apkasai, tad motociklams – misija (ne)įmanoma. Italijoje pamatėme amerikietišką svajonių komandą, jų techniką, pasirengimą, taip pat turėjau nemažų iššūkių su savo motociklais, tad netrūko adrenalino. Prancūzijoje įspūdį paliko kalnai ir gana sudėtingos trasos.

Kokius asmeninius tikslus sau keli šiais metais?

Šių metų lūkesčiai ambicingi, tačiau atsižvelgiant į patirtą traumą, atstumus, kuriuos iki varžybų teks įveikti, bei sportininkus, kurie ten susirinks, manau, kad vien dalyvauti – jau didelis pasiekimas. Tikriausiai kol kas esu daugiausia Nacijų taurės varžybose dalyvavęs keturračių atstovas. Tai didelis pasiekimas. O Italijoje, manau, tiek aš, tiek kiti komandos nariai, stengsis pasirodyti geriausiai pagal turimas galimybes.

Turbūt ir rėmėjų ieškai?

Kaip jau minėjau, laukia kelių tūkstančių kilometrų kelionė. Tačiau toks atstumas manęs negąsdina, nes tikrai ne kartą yra tekę keliauti po Europą. Aišku, ši kelionė kitokia – reikia jai pasiruošti tiek fiziškai, tiek psichologiškai ir finansiškai. Ir, žinoma, rėmėjų tikrai niekada nebus per daug, ypač, kai turi įveikti tokius atstumus ir pasiruošti visiems galimiems scenarijams taip toli nuo namų.