Šimtai strazdukų
Antano Strazdo jubiliejų minėjo jo vardo Kamajų gimnazija. Direktorės pavaduotoja Audronė Gabienė sakė, jog tą dieną vaikai prigamino šimtus strazdukų, kurie „nutūpė“ prie Strazdelio paminklo ir jo kapo Kamajų kapinėse. Ta proga gimnazijos bendruomenė žiūrėjo buvusio mokinio Arno Zolubos sukurtą filmą apie Strazdą. Filmą, kuriame gausu faktų, kiek jų įmanoma sužinot apie poetą, kalbama apie vietas, kurios su Strazdeliu susijusios.
„Pastaraisiais metais naujų faktų apie jį neatsirado, bet pernai mūsų gimnazistai dalyvavo respublikiniame projekte, kuris vadinasi „Jie garsino Šimonis, kunigas ir poetas Antanas Strazdas“. Projektui Kamajuose vadovavo mokytoja Nijolė Markevičienė. Projekto esmė – aplankyti vietas, kurios susijusios su A. Strazdo vardu, jas įamžinti. Tai buvo Kupiškio rajono Inkliuzų kaimas, Karsakiškis Panevėžio rajone, Kamajai, Skapiškis, Šimonys, Subačius, Lipkiškių kaimo sodyba, kur Strazdas gyveno. A. Gabienė sakė, kad visur projekto dalyviai keliavo, mokiniai susitikdavo vis kitoje mokykloje. Buvo ne tik skaitoma A. Strazdo poezija, iš to gimė leidinys su fotografijomis, vaikų piešiniais ir Strazdelio eilėraščių ištraukomis. „Praeities kontekste, aišku, ir šiandien Strazdas kitoks – liūdnas ir vienišas poetas. Nors kai pasakoja apie jo būdą, jis nebuvo liūdnas, tačiau poezija liūdna, nes buvo vienišas, neturtingas ir nemėgiamas“, – kalbėjo lituanistė A. Gabienė.
Jei žinote, atsiliepkite, gimnazijai rūpi
Gimnazijai labai rūpi, kad atsilieptų tie, kas galbūt ką nors žino apie jos bibliotekoje saugomą 1963 metais A. Stašio tapytą Strazdelio portretą. Tiksliau, apie autorių, apie kurį gimnazija nieko nežino. „Nežinome ir kas nutapė freskas antrojo aukšto fojė, jos taip pat susijusios su Strazdu“, – sakė A. Gabienė.
Paminklo istorija
Kai nuo A. Strazdo mirties buvo praėję 100 metų, 1933-iaisiais, Kamajuose jam atidengtas paminklas. Buvęs seniūnas Vytautas Vilys yra pasakojęs įdomią paminklo sukūrimo istoriją. Mat iš pradžių kunigija tarpusavyje pasitarė, kad „atlaikys mišias ir taip paminės“. Neva A. Strazdas ėjo prieš kunigus ir turtuolius, apskritai buvo tolokas pavyzdingam kunigui. Tačiau Kamajėlių dvarininkas šviesuolis Indriūnas taip nepagarbiai su poetu pasielgti neleido: jo iniciatyva kartu su Juozu Tumu-Vaižgantu visoje Lietuvoje buvo renkami pinigai paminklui. Tiesa, jo atidengimo iškilmėse dalyvavo visa tuometinė Rokiškio valdžia, kunigija, poetas Liudas Gira. Šie faktai užfiksuoti muziejuje saugomose fotografijose.
2005-aisiais A. Strazdas „įkeltas“ Kamajų herban. Manoma, kad būtent tai yra didžiausias poeto įamžinimas. Istorikai ir kamajiškiai prisimena, kad buvo įvairiausių minėto herbo variantų. Kol galiausiai jame atsirado paukštis strazdas, simbolizuojantis liaudies mylimą ir turtuolių nekenčiamą dainių.
Tikroji A. Strazdo gimimo data nežinoma, ji sąlyginė. Pagal įvairius istorinius šaltinius jis gimęs 1755–1763 m. kovo 9 d., todėl jubiliejams skaičiuoti pasirinktas viduriukas – 1760-ieji. Buvęs Kamajų seniūnas V. Vilys yra sakęs: „Neaišku ir tai, ar Kamajų kapinėse, kur stovi antkapinis paminklas poetui, yra tikroji jo palaidojimo vieta. Tiesa, tuo, kad jis palaidotas šiose kapinėse, neabejojama.“
Gimnazija, kuriai A. Strazdo vardas suteiktas 1963-iaisiais, rūpinasi ne tik poeto kapo priežiūra.
Čia vyksta ir dauguma A. Strazdui skirtų renginių, kaupiamos knygos apie jį, daugybė atmintinų renginių fotografijų. Kamajiškiai neabejoja, kad kiekviename jų slypi pasididžiavimo, įsipareigojimo jausmas. Jo nė kiek nesumenkina žinios, kad poetas kitoks, vertinamas prieštaringai.
Biografijos faktų mažai
Tiesa, Strazdelio biografijos faktų likę mažai. Būtent todėl jis lietuvių literatūros istorijoje tapo legendiniu asmeniu. Tiksli jo gimimo data nėra žinoma: spėjama, kad tai 1760 m. kovo 9 d. A. Strazdas gimė Astrave (dabar – Margėnai), Rokiškio rajone, baudžiauninko šeimoje.
Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad vaikystėje Strazdelis ganė gyvulius, paaugęs buvo tėvų pagalbininkas. Mokėsi Kurše, paskui – Krėsdavos kunigų seminarijoje. Vėliau persikėlė į Varnius, kur buvo įšventintas į kunigus. Kunigavo Kupiškyje, Subačiuje, Karsakiškyje, Jurgiškyje, Šimonyse, Pandėlyje. 1820 m. persikėlė į Kamajus. Nuolatinių pareigų neturėjo, gyveno iš atsitiktinių dvasininko patarnavimų ir išsinuomotos žemės. Už „elgesį ne pagal luomo pašaukimą“ 1828 m. liepos 10 d. poeto kunigavimas suspenduotas, jis uždarytas į Pažaislio vienuolyną. Savavališkai iš jo pasitraukęs, 1829 m. grįžo į Kamajus. 1833 m. mirė po ilgos ligos, palaidotas Kamajuose.
Kol Strazdelis buvo gyvas, išleistas vienintelis jo poezijos rinkinėlis „Giesmės svietiškos ir šventos“ (1814 m.). Jame – devyni eilėraščiai ir dvi religinės giesmės. Daug neišleistų eilėraščių plačiai paplito liaudyje, virto liaudies dainomis. Viena A. Strazdo giesmių – „Pulkim ant kelių“ – prieš šv. Mišias Lietuvos bažnyčiose giedama ir šiandien. Tiesa, nedaug kas žino, kad jos autorius – Strazdelis.
Gyvenimas tilpo lūšnose
Rokiškio krašto muziejuje saugomas Kamajų bažnyčios archyvas. Jį tyrinėjantys istorikai rado informacijos, kaip A. Strazdas atliko kunigo pareigas parapijoje. Taip pat yra įdomių lenkiškai rašytų dokumentų. Pavyzdžiui, apie tai, kaip buvo suspenduotos jo kunigo pareigos.
Taip pat užfiksuota, kad „jo jokiu būdu negalima leisti prie altoriaus“. Atsakymo kodėl, tiesa, nėra. Istorikė Onutė Mackevičienė yra sakiusi, kad A. Strazdas neatitiko kunigų luomo reikalavimų: jo gyvenimas tilpo lūšnose, suplyšusiose sutanose, poezijoje. Ji aktuali ir dabar, „ypač, kai ją jausmingai skaito Algirdas Latėnas“. Yra žinių, kad garsioji giesmė „Pulkim ant kelių“ pirmą kartą lietuviškai buvo sugiedota Obeliuose, vėliau – šv. Mato bažnyčioje Rokiškyje ir net vargonų mokyklos steigėjas čekas Rudolfas Lymanas mokė savo mokinius šios giesmės.
Skolingas ir už sutanos lopymą
Kitas išsaugotas dokumentas liudija apie konkretų Strazdelio „grieką“ – jis buvo labai įsiskolinęs parapijiečiams, o dėl skolų už lūšnos remontą, sutanos lopymą, kalvystės reikalus varžytynių metu pardavus gyvulius, uždirbta 15 rublių ir 35 kapeikos. Apie tai parašytas įsakymas – klebonas apie skolas informavo ir vyskupą. Jis, anot istorikų, labai daug sakantis ir apie Strazdelio gyvenimo būdą, ir apie piniginius reikalus.
Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad dėl savo charakterio, ypatingos meilės neturtingiesiems ir nenuginčijamo pomėgio rėžti tiesą į akis jis nuolat buvo kilnojamas iš parapijos į parapiją. Tiesa, savo kilme jis buvo varguolis, negalintis įsigyti naujos sutanos, o talentas, konfliktiškumas ir kitos būdo savybės darė Strazdą labai spalvinga asmenybe.
Dvare saugomos knygos, dokumentai, skulptūra
Rokiškio dvare dar yra saugomos XX a. pradžioje leistos poeto knygelės, skulptoriaus Vlado Žuklio sukurta Strazdelio skulptūra.
Eduardo Romerio tapytas Strazdelio portretas, deja, išvežtas į Kauną. Mat yra žinių, kad Rokiškio grafas Pšezdzieckis jį padovanojo Kaune kuriamai M. K. Čiurlionio galerijai.
„Gaila, jog paveikslas iškeliavo į Kauną, nes jis galėjo būti dvaro puošmena“, – sakė O. Mackevičienė. Juolab kad A. Strazdo portreto fone – Rokiškio dvaras, tvenkiniai, pastatai, todėl paveikslas labai vertingas istoriniu požiūriu. Muziejininkai yra girdėję kalbų, kad planuota atkurti A. Strazdo autentiškąjį veidą pagal kaukolę. Deja, tai nebuvo padaryta.
Nors oficialiai nepatvirtinta, yra žinių, kad poetas turėjo sūnų. 250 metų jubiliejaus proga, prieš dešimt metų, Kamajų A. Strazdo gimnazijoje išleistame laikraštyje buvo rašoma: „Ne tik su kunigais, bet ir su vyskupais jo nei kiek nesiskaityta. Kai vyskupas jį ėmė barti už sūnų, jis atsakęs: „Dvasiškas tėve, kad ir Dievas turėjęs sūnų. Tai ką jaunus paprastus žmogelius už tai kaltinti.“
Projektą iš dalies remia
