– Dabar tu…
– Šiuo metu gyvenu Londone. Jau treji su puse metų esu čia. Įkūriau komercinio valymo įmonę. Niekada negalvojau būti verslininkė, bet išmokau, kad nauja patirtis yra geriausias mokytojas. Pirmus mėnesius teko dirbti vienai. Dirbau sunkiai, tuo pat metu turėjau ir kitą darbą pusė etato. Po gerų metų verslas padvigubėjo, turiu keletą darbuotojų. Metų planas – vėl dvigubinti verslą ir, žinoma, augti toliau.
– Pradėkime viską nuo „senų senovės“. Baigei mokyklą ir… išvykai gyventi į užsienį. Kodėl?
– Ilga istorija… Net nežinau, kaip galėčiau ją sutrumpinti. Tą istoriją pasakoju žmonėms su džiaugsmu. Tai istorija apvertė mano jauno gyvenimo planus: mokytis, susirasti darbą ir gyventi kaip visi, jeigu supranti, ką noriu pasakyti… Baigusi mokyklą įstojau į kolegiją. Ten man nepatiko pačią pirmą dieną. Galvoje kirbėjo: „Aš galiu geriau.“ Tad tą pačią dieną pasirašiau dokumentus išeiti. Po dviejų savaičių jau keliavau į užsienį.
– Pataisyk, jei klystu. Kaip suprantu, vykdama nei labai gerai mokėjai kalbą, nei iš tiesių žinojai, kas lauks po mėnesio? Kaip išdrįsai?
– Išvykau į Ispaniją. Taip, kalbos visiškai nemokėjau, bet nebijojau. Jei nepasiseks ar nepatiks, turiu galimybę grįžti – tuo visuomet vadovaujuosi.
– Ar aplinka palaikė šį tavo apsisprendimą?
– Nuoširdžiai sakant, nedaug žmonių žinojo, tik šeima ir artimiausi draugai. Buvo visokiausių nuomonių, bet tai nelabai keitė mano apsisprendimą. Man svarbiausia buvo mamos nuomonė. Buvo sunku ją įtikinti, kad nėra dėl ko rūpintis. Tai pavyko tik per keletą metų. Nors ji sakė, kad džiaugiasi dėl manęs, man atrodo, ji slėpė nerimą.
– Ar vykdama galvojai, kad ši kelionė – laikina?
– Planavau kelionėje praleisti kokius 6 ar 8 mėn. ir grįžti tuomet, kai bus paskelbti priėmimai studijuoti. Į kelionę leidausi tarsi į ilgas atostogas.
Daugiau – šeštadienio GR
