– Kaip nusprendėte susiburti?
Domantas: Nuo pat pirmų dienų, kada paėmiau gitarą į rankas, norėjau kažką sukurti, išlieti mintis, sudėti jausmus į garsus. Varvindavau seilę žiūrėdamas į koncertuojančių grupių pasirodymus ant mokyklos scenos. Pasirinkęs muzikos egzaminą, sužinojau, jog man gali padėti ir kiti muzikantai, tad prisiminęs vaikystės draugą Roką nusprendžiau jam parašyti, nes žinojau, kad vienas tikrai nesusitvarkysiu.
Rokas: Vieną vakarą Domantas parašė: ar groju gitara? Taip pat minėjo, kad laiko muzikos egzaminą, dėl kurio reikia sukurti kūrinį. Pradėjome vis daugiau kartu groti, nusprendėme pasidalinti savo kūryba tarp draugų ir pažįstamų socialiniame tinkle – šis žingsnis ir buvo mūsų susibūrimo pradžia.
Aldas: Manęs prisijungti prie grupės ilgai kalbinti nereikėjo, nuo pat mokyklos laikų visada norėjau groti, atrasti žmonių, kurie dega noru kurti, susėsti kartu ir gerai praleisti laiką. Kai Domantas susisiekė su manimi ir pasiūlė, be jokių dvejonių mano atsakymas buvo taip.
Tomas: Karantino metu atsirado daugiau laisvo laiko, kurį užpildė gitara. Vakarais namuose grodavau įvairius kūrinius, koverius ir kt. Per žiemos atostogas pamačiau Domanto įkeltą kūrinio ištrauką, skirtą egzaminui. Susirašėm, išsiaiškinau, kas vyksta, pagalvojau, kad visai linksma būtų pabandyti groti grupėje, sukurti kažką savo. Dažniau pabarškinu akustine gitara, bet grupėje jau buvo du gitaristai, tai kad nebūtų dar didesnis bardakas, pasisiūliau prisijungti su bosine.
– Kaip gimė jūsų grupės pavadinimas „Bardakas”?
Domantas: Vis kildavo klausimas, o kaip mes pasivadinsim? Štai čia padėjo mums muzikos mokytojas Egidijus Kundrotas, kuris išgirdęs mus, pasakė, kad esame garsus bardakėlis.
Aldas: Ilgai sukom galvas, kaip pasivadinti, bet aiškaus pavadinimo nesugalvojom, tačiau mokytojo pastaba, kad iš šono paklausius mes dar esam bardakas, prilipo.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
