– Pradėkim nuo to, kur tavo pradžių pradžia? Kur gimei? Kaip augai?
– Gimiau, kiek žinau, Rokiškyje. O augau Kavoliškyje.
– O nuo ko prasidėjo tavo skaitymas? Ar namai buvo pilni knygų?
– Ir abu tėvai, ir brolis – skaitantys, bet nepamenu, kad vaikystėje būčiau mačiusi juos skaitančius. Nors tėvą gal ir mačiau. Pats skaitymas, ko gero, turėjo prasidėti nuo to, kad mačiau pavyzdį, bet net nežinau. Gal tai šiaip pasirodė įdomus laiko leidimas. Nors namie buvo gal tik pora knygų – abi padovanotos. Žinau, kad jas skaičiau, bet kad namie kas nors mokytų skaityti – nepamenu. Turbūt mokykloje mokiausi. Brolis tai tikrai buvo labai gabus ir protingas – jau į pirmą klasę nuėjo mokėdamas skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Tiesą sakant, savo vaikystės nelabai ir prisimenu, nors šiaip ji buvo laiminga – nuo ryto iki vakaro dūkdavom kieme su kamuoliu, žaisdavom. Ryškesni prisiminimai jau iš mokyklinių metų. Kavoliškio pagrindinėje mokykloje buvo tokia nedidelė bibliotekėlė, gal keturios lentynos, kuriose knygos buvo suskirstytos pagal klases. Tai savo amžiaus knygas jau visas būdavau perskaičiusi, tekdavo po kelis kartus tas pačias skaityti. Ryškiai prisimenu, kaip einu į tą biblioteką ir išeinu iš jos su kokiom penkiom knygutėm. Kitą dieną tas pasiimtas atnešu ir pasiimu kitas. Paskui su tuo skaitymu visaip būdavo. Paauglystėje, kai jau prasidėjo rimtesni mokslai, gimnazijoje skaičiau tikrai mažiau, gal po kelias knygas per metus. Kai grįžau į Rokiškį po studijų Vilniuje, prasidėjo nuoseklesni skaitymai, po kelias knygas iš karto.
– O kaip į gyvenimą atėjo fotografija?
– Irgi dar vaikystėje. Mokiausi tada gal dar pradinėse klasėse. Mes buvom tokia penkių geriausių draugių kompanija, ir visos mėgom fotografuotis. Bet aš greitai supratau, kad fotografuoti man įdomiau negu pozuoti. Tada, gal kokioj ketvirtoj ar penktoj klasėj, paprašiau tėvų vadinamosios „muilinės“ ir gavau ją dovanų. Nuo to viskas ir prasidėjo. Tada su vienu klasioku bent kartą per mėnesį traukdavom į gamtą: fotografuodavom visokius akmenukus, augalėlius, medelius, vienas kitą. Man atrodo, kad tai ir buvo ta pradžia. Dar negalvojant, kuo norėčiau būti, bet buvo nepaprastai smagu. Juk net baigdami mokyklą ir rinkdamiesi, kur studijuoti, net studijuodami dažnai nesusimąstom, ar tikrai to norim, ką iš tikrųjų norėtume gyvenime veikti, kuo būti.
Kokioje dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje draugas užsinorėjo skaitmeninio fotoaparato, kuris žymiai geresnis. Pagalvojau: „Jeigu jis to nori ir gali, kodėl negaliu aš?“ Išprašiau brolio, kad ir man tokį padovanotų.
– O koks dabar tavo svajonių fotoaparatas?
– Jau turiu tokį – prieš porą metų susitaupiusi nusipirkau „Canon 5d mark IV“ fotoaparatą. Labai juo džiaugiuosi.
– O tavo mokslai po gimnazijos buvo susiję su fotografija?
– Pirmiausia baigdama gimnaziją lankiau Jaunimo centre kursus, kuriems vadovavo Darius Baltakys. Baigusi gimnaziją iš karto įstojau į fotografiją Vilniaus paslaugų ir verslo profesinio rengimo centre.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
