Atsitiktinumas nebuvo atsitiktinis
Melanija Andersonė – latvė. Su tėvais gyvena Neretoje, vos keturi kilometrai nuo Lietuvos sienos. Jai 13 metų. Dainuoti Melanija pradėjo būdama penkerių. Kaip ji ir jos tėvai atrado Pandėlį? Tai nebuvo atsitiktinumas – mergaitei reikėjo dainavimo mokytojo. „Tiesą sakant, buvome nusprendę nutraukti dainavimo pamokas. Pusantrų metų mokytis dainuoti dukrą vežiojome į Rygą. Ilgainiui pastebėjome, jog mergaitė netobulėja. Taip atrodė ir jai pačiai. Neretoje dirbu kirpėja. Kirptis pas mane iš Suvainiškio atvažiuoja tokia miela moteris Vita. Su ja jau buvome kalbėjusios apie tai, kad jos dukros irgi dainuoja, mokėsi pas Vilmą Likienę. Prie šios temos sugrįžome po kurio laiko, kai pasakiau, kad Melanija nebesimokys dainuoti. Suvainiškietė įkalbėjo mane paskambinti mokytojai Vilmai. Prisiskambinti vis nepavykdavo, tad ir vėl mums patarpininkavo Vita“, – pasakojo Melanijos mama Diana Andersonė.
Svarbi mokytojos sąlyga
„Supratau, kad jos puiki klausa, bet siaubą kėlė mergaitės balso stygos. Pats balsas nebuvo nei gražus, nei negražus – jį ir formavo nesveikos balso stygos. Tai mane gąsdino. Mamai pateikiau vieną sąlygą: prisiimsiu atsakomybę tik tuo atveju, jei su mergaite nebedirbs jokie kiti mokytojai. Netrukus Melanija turi susitikti su medikais, o kol kas dainavimą laviname žemų natų kūriniais, kad stygos ilsėtųsi, nebūtų įveržtos“, – pasakojo V. Likienė.
Pirmasis susitikimas ir apsisprendimas
Pirmasis susitikimas Melanijos mamą D. Andersonę nuteikė nerimastingai. Anot jos, mokytoja suteikė tiek daug teorinių žinių apie balso stygas, savo, kaip mokytojos, patirtį, naudojamą mokymo techniką, apie daug pasiekusius mokinius… – galva sukosi. „Nustebau, kai dukra pasakė: „Noriu mokytis pas šią mokytoją.“ Ir nuo praėjusių metų lapkričio pradėjome ją vežioti į Pandėlį“, – pasakojo D. Andersonė. Pati Melanija sakė, kad po nesėkmingų bandymų jaučiasi pagaliau suradusi savo mokytoją. Ir tikrai – vos keturi mėnesiai pamokų, ir jau pirma vieta Daugpilio konkurse „Nominacija“, pirma vieta Panevėžio tarptautiniame muzikos festivalyje-konkurse „European Voices“.
Milžino žingsniai
Mokytoja V. Likienė Melanijos dainavimo įrašus nusiuntė savo buvusiai mokinei Liepai Dabriškaitei, Vytauto Didžiojo universitete studijuojančiai vokalą. „Tai milžino žingsniai – tarsi kas mergaitei naują balsą suteikė“, – parašė ji mokytojai apie Melaniją.
O V. Likienė apie M. Andersonę sako: „Darbšti, protinga, imli. Bet talentui sužibėti reikia įdėti daug darbo ir, žinoma, mokytojo, kuris išmoko ne tik į natas pataikyti. Su tuo pataikymu dažnai ir sugadinamos vaiko balso stygos. Jas ypač reikia saugoti, nes tai svarbiausias ir labai trapus dainininko instrumentas. Čia nepaspausi kaip pianino klavišo – čia viskas pagrįsta oro srautu ir daugeliu kitų dalykų.“ Dainavimo pedagogės manymu, mokytojas ir mokinys privalo jausti lygiavertę partnerystę, pasitikėjimą mokytoju ir savimi. Puoselėjama daug vilčių, planuojamas stiprus repertuaras, tačiau kol kas svarbiausia – balso stygos.
Melanija nemoka lietuviškai, o mokytoja – latvių kalbos. „Tenka bendrauti šiuo metu, turbūt, nepopuliaria rusų kalba. Visose pamokose dalyvauja ir Melanijos mama, jei „užstringame” su kokiu nors ypatingu dainavimo žodyno pavyzdžiu, padeda mama – išverčia į latvių kalbą. Melaniją pamilo ir visa „Pandėlio balsiukų“ klasė, nors pamokose ir nesusitinka. Bendrauja mergaitės socialiniuose tinkluose. Kelios auklėtinės džiaugėsi, kad savaitgalį ketina vykti pas Melaniją į svečius. Dažnai klasėje vyksta daug gražesnių ir svarbesnių dalykų, negu pats dainavimas“, – taip mano pedagogė.
Kelias pas mokytoją – per pūgas
Ne pats palankiausias metas buvo vežioti dukrą iš Neretos į Pandėlį. „Latvijos keliai buvo geriau valomi. Baisiausia atkarpa – per laukus, už Panemunio. Nesimatė, kur šalikelė, kur jau laukas – tiek buvo pripustyta“, – sakė Melanijos mama. „Iš kur taip gerai mokate lietuviškai?“ – teiravomės jos. Nustebino: „Esu kilusi iš Rokiškio. Buvau septintoje klasėje, kai tėvai išsikėlė gyventi į Latviją. Apsilankome Rokiškyje – čia palaidotas mano tėtis. Neaplenkiame „Maximos“ ir „Norfos“ – mes neturime tokių parduotuvių. Stebimės tik, kad tokiame dideliame mieste nėra žinomų prekės ženklų drabužių parduotuvių – jas renkamės Latvijos miestuose.“
D. Andersonė sakė retokai turinti galimybę pakalbėti lietuviškai. Pandėlys suteikė tokią progą. Ji – laiminga mama, atradusi dukrai galimybę vėl dainuoti. Už tai ji pamilo ir mokytoją V. Likienę, kurią geru žodžiu mini kaskart, kai iš Suvainiškio į Neretą atvyksta Vita.
Rita BRIEDIENĖ
