Ar Jums liepos 26-oji buvo labiau palengvėjimo, ar, vis dėlto, liūdesio diena?
Nužudytųjų artimieji esame labai patenkinti: žmonės grįžo pas savuosius, pas savo artimuosius. Rokiškio rajono Jūžintų laisvės kovotojų ir sovietinio režimo aukų palaikų perlaidojimui pasirengimo komisija padarė viską, kad prieš 81-erius metus į kapus atgultų žmonės, per pačias 1945-ųjų Jonines nužudyti ir kaip gyvuliai sumesti ir užkasti prie kapinių tvoros. Ar man palengvėjo? Turiu visas kiekvieno archeologinių kasinėjimų etapo nuotraukas – nuo pat palaikų atradimo duobėje, kurioje buvo užkastas ir mano dėdė. Tądien buvo tikra liūtis. Tarp pušų buvo pakabintas brezentas, kad archeologai galėtų dirbti, o aš buvau tas žmogus, kuris nešiojo iš duobės vandenį. Kai visa tai prisimenu, matau: verkė visa gamta. Baisiausias vaizdas buvo atkasus palaikus. Pradėjo rėkti metalo detektorius. Archeologas pasakė, kad mano dėdės krūtinėje – dvi kulkos. Išgyvenau didelį sukrėtimą. Buvau ne tik aš: čia buvo susirinkę visų žuvusiųjų artimieji – Stanislovo Vanago dukterėčia Laima Vanagaitė Narbutienė, partizano Albino Kilo sūnėnas Vytautas Kilas ir jo žmona Stasė Kilienė, brolių Leono ir Broniaus Pajedų sūnėno Vaido Pajedos sūnus Paulius Pajeda.
Pirmoje duobėje buvo dabar įvardintas Nežinomas partizanas. Antroje duobėje – Vytautas Dičius, Edvardas Tranas ir du nežinomi. Trečioje – Pranas Staškevičius ir Jonas Matuzonis, numesti žemyn galva į vandenį. Ketvirtoje – mūsų duobėje – buvo penki: Albinas Kilas, mano dėdė Napalys Kušlys, Leonas ir Bronius Pajedos – jie buvo nužudyti prie bunkerio bei Stanislovas Vanagas. Jis žuvo kitą dieną – buvo atsivarytas iš kitapus Vazajaus ežero ir prie Dauliūnų kapų nušautas.
Mano dėdės tėvui, mano seneliui, buvo liepta kūnus nuvežti į miestelį – ten, kur dabar yra kelių į Kamajus ir Uteną sankryža ir kur stovi mūsų pastatytas koplytstulpis šiems baisiems įvykiams atminti. Dvi paras ten gulėjo kūnai. Nuo mūsų namų iki šios vietos – septyni kilometrai. Mama pėsčiomis nuėjo į miestelį ir pamatė vaizdą, kuris iš atminties nebeišsitrynė: jie buvo išniekinti ir kaip vyrai. Mama neįstengė nutylėti, ir į ją buvo atgręžtas šautuvas. Ji suleido savo pirštus į kareivio ranką, ir abu pravirko.
Paskui mamą areštavo ir įmetė į kalėjimą – tokį namelį, tuomet buvusį laikinuoju kalėjimu, kuris dar ilgai stovėjo netoli Jūžintų mokyklos. Ten ji rado nužudytųjų Leono ir Broniaus Pajedų brolį Albiną: surištomis rankomis, žiauriai sumuštą, kraujas jam tekėjo iš burnos, nosies ir ausų, jis buvo neatpažįstamas. „ Aldut“, – mano mamą pašaukė jis vardu. Tik pasikalbėjusi ji suprato, kas jis esąs. Kažin ar kada nors šią tragišką mano giminės istoriją pajėgsiu prisiminti be skausmo.
Gal iškilmingų laidotuvių įvykis ir, kaip Jūs sakėte, žmonių grąžinimas pas savuosius padės sušvelninti prisiminimus?
Nuo pat vaikystės gyvenu šia tragiška šeimos istorija. Mama man ją pasakojo. Mes kelis kartus per savaitę lankydavomės prie bunkerio, atkeliaudavome į miestelį, ateidavome į tą vietą, kur buvo užkasti nužudytieji. Ji žinojo, kurioje vietoje, akmenimis užverstas, gulėjo jos brolis. Už kapinių gyveno toks žmogus Leitonas. Jį privertė atgabenti iš aikštės nužudytų vaikinų kūnus. Mamai jis iki smulkmenų pasakojo, kaip girti, įsismaginę vyrai ėmė kūną po kūno – vienas už galvos, kitas už kojų, – išsiūbuodavo ir mesdavo į duobę. Tie vaikystės išgyvenimai niekur nedings. Visada jausmuose bus įsirėžęs ir sunkus atkastų kūnų vaizdas.
Koks Jums išliks laidotuvių įspūdis?
Dieną prieš laidotuves išgyvenau džiaugsmą. Net žodžiais sunku apsakyti – viskas dėliojasi į savo vietas. Po tiek metų išsipildo Šventojo Rašto išmintis: „Nieko nėra paslėpta, kas nebus atidengta.“ Šie žodžiai man be galo svarbūs, nes taip ir įvyko. Džiaugiausi, kad savo artimuosius palaidojome taip, kaip ir priklauso palaidoti žmones.
Vėl aplankė prisiminimas, kaip atpažinau savo dėdę. Jo palaikus iškėlė paskutinius. Archeologų paprašiau, kad nuplautų kaukolę. „Tai jis“, – pasakiau, nes tarsi išvydau savo pačios bruožus. Ir neklydau.
Laidotuvėse mačiau pagarbą aukoms ir jų artimiesiems. Atvyko svarbių šalies atstovų, tokį pat likimą, kaip ir mūsų, išgyvenusių žmonių iš kitų rajonų. Jautru buvo matyti Kauno Juozo Grušo meno gimnazijos buvusius savo mokinius bei kolegas iš kitų mokyklų. Atėjo daugybė jūžintiškių. Kaip man sakė Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose vadovas Valius Kazlauskas, laidotuvėse išgyventas vienybės jausmas prilygo Sąjūdžio laikams. Didesnio įvertinimo ir būti negali. Žmonės verkė, kalbėjo apie tai, kad šios laidotuvės priminė skaudžius šalies istorijos įvykius ir stiprino patriotinius jausmus.
Na, o sunkiausias buvo paskutinis momentas, kai karstas buvo leidžiamas į duobę, nes tai paskutinė atsisveikinimo akimirka.
Papasakokite apie atsisveikinimą Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse. Visuomenei tai mažai žinomas laidotuvių epizodas.
Tuskulėnuose pamačiau beveik tą patį vaizdą, kokį mačiau atkasus duobę prie Jūžintų kapinių patvorio. Tik čia išvydau gražiai ant stalo sudėliotus palaikus. Man ir dabar tas vaizdas stovi akyse, negaliu nuo jo pabėgti. Tuskulėnuose viskas vyko taip pat labai iškilmingai.
Kolumbariumas yra tarsi bunkeris po žeme. Tie karstai, kurių artimųjų nebuvo, liko uždaryti, o aš buvau atsivežusi įkapes – šventą paveikslėlį ir rožinį. Antropologė tai įdėjo į karstą. Dar paklausė, kurioje vietoje norėtume, kad įkapės būtų padėtos. Pasakiau – krūtinės aukštyje. Viską sudėjo į specialius maišelius, kurie labai ilgai išlieka žemėje.
Dar turėjau jo mamos, mano močiutės, išaustą lininį rankšluostį, kuriame buvo įausti močiutės vardo ir pavardės inicialai. Juo užklojo palaikus. Įkapes į karstus dėjo Leono ir Broniaus Pajedų sūnėnai Darius, Giedrius, Linas, Vaidas Pajedai bei Paulius Pajeda, Prano Staškevičiaus giminės. Partizanų artimųjų buvau paprašyta įdėti įkapes į Jono Matuzonio ir Stanislovo Vanago karstus. Tai padarė antropologė.
Atsisveikinimui buvo skirta apie 20 minučių. Garbės sargybos kariai karstus užklojo trispalvėmis. Kiekvieną karstą nešė keturi kariai. Katafalkai sustojo prie administracinio pastato, buvo palaukta, kol susėsime į automobilius, ir kolona pajudėjome į Jūžintus. Visą kelią meldėmės, kalbėjome rožinį, lydėjome juos maldoje.
Ar Jūžintų laisvės kovų istorijoje dar liko neatsakytų klausimų?
Nuo kitų metų vasaros prasidės nauji kasinėjimai. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras turi NKVD bylas – yra didžiulis sąrašas žmonių, kurių dar bus ieškoma. Žmonės tikisi ir laukia. DNR tyrimams yra pridavę savo seilių mėginius, jie vis klausia: gal neatpažintieji – mūsų artimieji? Tačiau naujų patvirtinimų kol kas nėra. Tyrimai labai kruopštūs, jie trunka ilgai. Ir mes tik po pusmečio gavome patvirtintus atsakymus. Laidotuvėse dalyvavo ir dar nerastų aukų artimieji – jie laukia ir tikisi.
Bažnyčioje Jūs skaitėte padėką asmenims, prisidėjusiems organizuojant laidotuves. Galime ją paskelbti?
Taip, žinoma. Visų žuvusiųjų partizanų artimųjų vardu dėkojau Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos ir krašto apsaugos ministerijos protokolo skyriaus patarėjai Salvinai Taukinaitienei, Lietuvos kariuomenės garbės sargybos kuopos kariams, Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko pavaduotojai Orintai Leiputei, Seimo bei Vyriausybės nariams, Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ direktorei ir darbuotojams už parodytą didelę pagarbą ir rūpestį, perlaidojant nužudytus Južintų krašto partizanus. Dėkojau ir šios ceremonijos moderatoriui maestro Gintarui Mikalauskui. Nuoširdžiausią ačiū tariau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vedėjo pavaduotojui Vytui Lukšiui, paieškų ir identifikavimo skyriaus vedėjui Rimantui Zagreckui, Daliui Egidijui Stancikui, Marijai Pačinskienei bei darbuotojams, archeologams Jurgiui Sadauskui, Žilvinui Girtavičiui, Simonui Sprindžiui, Evelinai Mačiokaitei, antropologei Jovitai Kadikinaitei, valstybės teismo medicinos tarnybos serologijos ir DNR laboratorijos darbuotojams. Jų atliktas darbas įrašytas aukso raidėmis į Lietuvos laisvės kovų dalyvių istoriją. Be jų mes šiandien nežinotume, kur buvo užkasti nužudyti ir išniekinti partizanų kūnai. Jų atsakingas, be galo kruopštus, pasiaukojantis darbas, ryžtas identifikuoti žuvusiuosius vertas pačios didžiausios artimųjų pagarbos ir dėkingumo. Lenkiamės prieš Jus, gerbiamieji, ir dar kartą sakome nuoširdžiausią ačiū.
Taip pat esame be galo dėkingi Rokiškio rajono savivaldybės merui Ramūnui Godeliauskui, vicemerei Audronei Kaupienei, architektūros ir paveldosaugos skyriaus vyriausiajai specialistei Audronei Gavėnienei, visai komisijai, kuri nuoširdžiai rūpinosi palaikų perlaidojimu ir vietų įamžinimu.
Dėkojau Jūžintų seniūnui Vytautui Stakiui ir visiems seniūnijos darbuotojams, Jūžintų kaimo bendruomenei, draugijai „Kuparas“. Jų visokeriopa pagalba, buvimas kartu, geranoriškas rūpestis šildė, maitino, stiprino mus ir padėjo ištverti sunkias gyvenimo akimirkas, ypač palaikų atkasimo metu. Labai noriu padėkoti Lietuvos ginkluotojų pajėgų kariams ir vadams, kurie dalyvavo palaikų atkasimo darbuose, jų pagerbime ir perlaidojime. Ačiū Jums.
Ačiū tariame amžinos atminties partizanų vadams Adolfui Ramanauskui-Vanagui, generolui Jonui Vytautui Žemaičiui už lyderystės dvasią, kurios įkvėpti partizanai visoje Lietuvoje vienijosi antisovietiniam pasipriešinimui. Atskirai noriu tarti ačiū partizano Adolfo Ramanausko-Vanago dukrai Auksutei Ramanauskaitei-Skokauskienei, atvykusiai pagerbti žuvusių partizanų. Dėkojame Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio pirmininko pavaduotojui Sauliui Černai. Nuoširdžiausią ačiū tariame Panevėžio vyskupijos vyskupui emeritui Jo ekscelencijai Jonui Kauneckui bei diakonams, Rokiškio dekanato dekanui Eimantui Novikui, Utenos dekanato dekanui Remigijui Kavaliauskui, Jūžintų parapijos klebonui Jonui Bučialiui, kunigams Nerijui Pipirui, Egidijui Vijeikiui už šventų mišių auką ir partizanų palydėjimą į amžino poilsio vietą. Dėkojame Jūžintų parapijos choro „Aleliuja“ vadovei Vilmai Likienei ir choristams, giedojusiems Viešpaties garbei. Kilniausia padėka telydi amžinos atminties seniūnę Audronę Baltuškaitę, draugijos „Kuparas“ vadovę Jūratę Puslienę – jos pirmos pradėjo Jūžintų krašto partizanų įamžinimo darbus. Padėka žuvusiųjų partizanų perlaidojimo iniciatoriui, partizano Edvardo Trano anūkui Edmondui Monkevičiui. Dėkojame visiems laidojimo dalyviams, bažnyčios tarnams, svečiams, broliams ir sesėms ateitininkams, atvykusiems pagerbti mūsų žuvusiųjų. Taip pat dėkoju partizanų artimiesiems už jų begalinį rūpestį, susitelkimą, didelę pagalbą, vienybę, vienas kito palaikymą. Visi mes buvome, esame ir būsime kaip vienas didelis kumštis. Ačiū Jums.
Visi laidotuvių dalyviai buvo pakviesti gedulingų pietų. Tai jau nebebuvo oficiali laidotuvių dalis?
Mama mane vesdavosi į laidotuves, todėl jau nuo mažens žinojau Aukštaitijos paprotį: neateiti gedulingų pietų reiškia paniekinti mirusįjį. Gedulingi pietūs – paskutinis mirusiojo atsisveikinimas su artimaisiais, giminėmis ir kaimynais.
Labai džiaugiuosi, kad atėjo meras Ramūnas Godeliauskas, seniūnas, visi dvasininkai. Trūko tik Kamajų klebono, nes jis išvyko laidoti į Ragelius.
Dar kartą labai norisi padėkoti merui Ramūnui Godeliauskui ir vicemerei Audronei Kaupienei ne tik už didžiulį atliktą darbą, bet ir už jautrų, labai žmogišką dėmesį aukų giminėms.
Mes, palaidotųjų artimieji, iš anksto buvome aptarę gedulingų pietų eigą, susidėję reikiamą sumą, todėl maisto tikrai būtų užtekę, jei būtų atėję visi.
Rengsime ir ketvirtines, ir laidotuvių metines. Liepos 26-oji visiems laikams išliks įsimintina diena.
Rita BRIEDIENĖ
