Kas liko – prisiminimui
Viskas telpa maždaug 40 kv. centimetrų plote: pirkia su gonkeliais, abipus jų – gėlių darželiai, gal už 10 cm – klojimas plačiomis durimis, į jį atremti žaginiai; šulinys, sodybos gale – Šv. Jono koplytstulpis, kairiajame kiemo kampe, palei tvorą, – dailutė lineika.
Skrupulingų darbų rinkinyje – Rokiškio bažnyčia. Anot Genovaitės, ši – jau trečia. Kur kitos? Padovanotos. Daug Genovaitės darbų iškeliavo iš namų, kol ją sustabdė sūnus Mindaugas. „Dabar jau nieko nebeturiu padovanoti – viskas privalo likti prisiminimui“, – sakė ji, išsaugojusi bene 40 darbų. Tiesa, dar yra nuotraukų albumas. Jame – apie 100 miniatiūrinės architektūros, kryželių, lelijų paveikslų, dekoruotų butelių nuotraukų.
Viskas – iš akies
„Iš ko padarytas Rokiškio bažnyčios stogas?“ – klausia meistrė ir, panašu, džiaugiasi, jei neatspėji. O atspėti nelengva, tad ji atsako pati: „Iš perpus perskeltų slyvų kauliukų.“ Bažnyčios sienos – iš trupintų raudonų plytų smiltelių. Trupino ir sijojo, trupino ir sijojo… Paskui klojo smilteles ant klijais ištepto pagrindo – kėlė mūrą. Bažnyčios tvora – iš kavos pupelių. Štai Gedimino bokštui trupino akmenėlius – dar labiau varginantis darbas.
Kartą pas ją apsilankė studentų kompanija. „Nuo ko pradedate statyti?“ – teiravosi jie. „Studentais vadinatės, o nežinote, nuo ko pradedami statyti namai? Nuo stogo, žinoma“, – pasakojo Genovaitė. Jai patinka šmaikštauti ir gluminti. Iš tiesų namus ji stato iš mažyčių, pačios pasiruoštų rąstelių ir dailių lentelių, pradėdama nuo pamatų. Kūrė raižytas langines, iš mažyčių lentučių klijavo duris. Ji niekada nieko neprojektavo popieriuje – viskas iš akies.
Subtilūs kryželiai
G. Matiukienė yra padirbinusi visą Kryžių kalną. Čia jų tiek daug, kad sukuriamas autentiško Jurgaičių piliakalnio įspūdis. O tokio kryželio – lengvučio, grakštaus, tinkančio ant Kalėdų ar Velykų stalo, – niekas daugiau neturi. „Viena moteris labai prašė jį parduoti, 10 eurų siūlė. Vos nepažadėjau jai padaryti tokį pat, bet jau nebeturiu nei akių, nei rankų tokiems darbams“, – sakė Genovaitė. Iš daugybės sukurtų kryželių vienas belikęs. Belikę du Eifelio bokštai, dvi Gedimino pilys, Kražių bažnytėlė.
Apie talentą nė neįtarė
Genovaitė niekada neįtarė turinti savyje tokį talentą. Dirbo su vyru miškų ūkyje: vyras – eiguliu, ji – darbininke. „Būdavo, kraunu dviejų metrų ilgio storiausius rąstus į sunkvežimį ir skųstis nė menkiausios minties neturiu. Po darbo – namų rūpesčiai: augo du sūnūs Mindaugas ir Valentas, statėmės namus. Jokių rankdarbių mano gyvenime nebuvo“, – pasakojo meistrė.
Bene 1985-aisiais išvykoje prie ežero draugės sūnus pririnko kriauklių. Genovaitė pradėjo jas dėlioti lyg ir be jokios minties ir netikėtai pamatė paveikslėlį. Nuo to ir prasidėjo bemiegė kūryba. „Negalėdavau atsitraukti nuo to, ką pradėjusi, o galvoje jau virdavo idėjos. Daug metų niekam nerodžiau savo darbų. Rokiškyje niekur nebuvo surengta mano paroda“, – pasakojo ji. G matiukienės darbus vežėsi ir eksponavo zarasiškiai, ignaliniečiai, filmavo LRT, LNK ir TV3 televizijos, bet moteris norėtų, kad ir savi jos namelius pamatytų.
Gal iš tėvo talentas?
1935 m. Panemunėlyje gimė Genovaitė Peldžiūtė. Ji pati įsitikinusi, kad kūrybos gyslelę paveldėjo iš tėvo, talentingo baldžiaus. Jo sukurtas ir pagamintas stalas buvo eksponuotas Rokiškio parodoje 1930 m. Paroda vyko turgaus aikštėje: Petras Peldžius atsivežė stalą iš namų Panemunėlyje, išsikrovė ir laukė komisijos vertinimo. Stalas buvo įmantrus, su rakinamais stalčiukais iš visų pusių. Už jį buvo skirtas pagrindinis 1 200 litų prizas. „Tėtis pasakodavo, kad už tiek pinigų buvo galima nusipirkti tris karves“, – prisimena Genovaitė.
Daina kad suskambėtų
G. Matiukienę yra aplankęs rajono meras Ramūnas Godeliauskas ir įteikęs padėką už ilgametę kūrybinę veiklą. Už indėlį į Lietuvos Nepriklausomybę, atsiliepus į kvietimą ir prisijungus istorinėmis lemtingomis 1991 m. sausio valandomis ginant Lietuvos laisvę, padėką jai pasirašė pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis.
Dar norėtųsi G. Matiukienei, kad jos namuose rinktųsi tiek žmonių, kaip anais laikais, kai eidavo pažiūrėti jos darbų. Norėtų, kad dar suskambėtų daina, kaip anuomet, kai višteles, ožius ir malūną pamatę Kauno studentai taip užtraukė „Du gaidelius“, jog net Pandėlio gatvės kaimynai girdėjo.
Rita BRIEDIENĖ
