Jaučiasi gana sveika
Jau kiek aprimus šventės šurmuliui, lydimi socialinės darbuotojos Jurgitos Kilienės, užsukome į Onos Birutės namus ir mes. Pasveikinti ir pasikalbėti apie gyvenimą.
Birute visų paprastai vadinama sukaktuvininkė papasakojo, pasidžiaugė, kad nors jėgos ir nebe tos, bet pagal amžių dar jaučiasi gana sveika. Kartu su šimtamete gyvenanti jos sesuo Alma Sofija Kuliešienė sakė, kad Birutė pernai ne tik po kiemą vaikščiojo, bet dar ir daržus paravėjo, kieme tvarkydavosi, nors šiemet jėgos to gal ir nebeleis.
Ilgaamžiai
Gimė seserys dabar jau faktiškai išnykusiame Žliubų kaime, visai šalia Kamajų, stambiausio ūkininko, valdžiusio 34 hektarus žemės, Juozo Petrulio šeimoje. Šeima buvo, kaip tiems laikams įprasta, didelė – 5 dukros, kurių viena mirė jauna, ir 3 sūnūs. Gyvų brolių jau nėra nė vieno, o iš keturių užaugusių seserų trys dar gyvena, nebėra tik pačios vyriausios. Jauniausia iš jų Alma (jai šiemet sukaks 85) kartu su Birute, kuri buvo antra, o dar viena sesuo irgi netoli, vos už kelių kilometrų – Vaičionyse, bet dabar pasiligojusi. Garbingo amžiaus sulaukę mirė ir seserų tėvai – tėvas sulaukė 95, o mama 97 metų.
Mena ir frontą, ir kolchozus
Kaip linksmiausius gyvenimo metus Birutė prisimena jaunystę „prie Smetonos“, kai eidavo į vakaruškas, mėgo šokti, kaip sunkiausius – karą ir pokarį. Ji buvo jau gerai paaugusi mergina, kai užėjo vokiečiai, o rusams atėjus antrą kartą 1944 metais – jau beveik dvidešimtmetė, tad gerai viską prisimena. Ir praėjusį frontą, nuo kurio teko trauktis palikus namus, ir pokario baisumus, ir priverstinį varymą į kolchozus. Šeimą nuo išbuožinimo ir tremties išgelbėjo tai, kad tėvų žemę buvo pasidalinę broliai Jonas, Juozas ir Kostas, tad turėjo po 10 su trupučiu hektaro ir nebuvo stambūs ūkininkai.
Kolūkio, kuriame visą gyvenimą iki pensijos dirbo, Birutė bloguoju nemini. Sako, pirmininkai buvo gabūs, mokėjo tvarkytis, tai nebuvo blogai. Paskui, vykstant melioracijai ir naikinant mažesnius kaimus bei vienkiemius, tarp jų ir Žliubus, kolūkis davė namelį Kamajuose, kuriame iki šiol ir gyvena.
Šeimos Birutė nesukūrė. Jos sesuo Alma sako, kad tų meilių gal ir buvo, bet ta laiminga taip ir nenutiko.
Seserys po vienu stogu
Alma pasakoja, jog ji pati ilgą laiką gyveno Ukmergėje, kur sukūrė šeimą, dirbo, augino vaikus, anksti palaidojo vyrą, bet į gimtinę patraukė tik jau užauginusi vaikus ir išėjusi į pensiją, kai nieko iš artimųjų Ukmergėje nebeliko. Dabar su seserimi abi ir gyvena. Draugiškai, nors kartais ir pasiginčydamos, vakarais draugiškai žiūrėdamos televizorių. Sako, kad žentai juokiasi, jog ji užkariavusi vyresnės sesers namus.
Socialinė darbuotoja Jurgita Kilienė džiaugiasi, kad gražu būdavo žiūrėti, kai kiek anksčiau trys seserys kas sekmadienį visos kartu eidavo į bažnyčią, o po mišių susirinkdavo Birutės namuose. Dabar šimtametė jau nebelabai išeina iš namų, tik šimtmečio proga, kai susirinko visa giminė ne tik iš Lietuvos, bet ir svečių šalių, ji vėl apsilankė bažnyčioje.
Smagu buvo bendrauti su žaviomis seserimis, turinčiomis ką papasakoti ir nepavargstančiomis nuo užgriuvusio dėmesio. Atsisveikinome su jomis linkėdami sveikatos ir ilgiausių metų.
„Sodros“ duomenimis, dabar Rokiškio rajono savivaldybėje gyvena keturi žmonės, sulaukę 100 metų. Du iš jų – Kamajų seniūnijoje.
