Penkis šimtus metų skaičiuojančio Ilzenbergo dvaro (Juodupės sen.) dabartiniai šeimininkai turi priežastį didžiuotis – per kelerius metus jie naujam gyvenimui prikėlė istorijos griuvėsiais bevirstančią romantiškos istorijos dvarvietę, suteikė jai išskirtinę progą į istoriją būti įrašytai kaip vienintelio Baltijos šalyse atkurto dvaro, įsteigusio biodinaminio ūkio oazę. Ką naujiesiems Ilzenbergo dvaro savininkams pasakytų įtakingų grafų Kersenbrockų, Heikų, Korfų, Rutenbergų dinastijų atstovai ar paskutiniai dvaro valdytojai, įtakingi bajorai Dimšos?
Praeičiai – pusė tūkstantmečio
Šią savaitę Ilzenbergo dvare buvo didelis sujudimas. Į atstatytą dvarvietę naujieji jos šeimininkai sukvietė šalies žiniasklaidą susipažinti su mūsų kraštui didelę įtaką kadaise padariusia rūmų veikla bei nauju dvaro gyvenimu. Tiksliau – Ilzenberge įkurtu pirmuoju Baltijos šalyse biodinaminiu ūkiu. Išlikusių ar atstatytų Lietuvos dvarų gyvenime reta, kad dabartiniai jų šeimininkai taip uoliai, kaip Ilzenbergo dvaro, paisytų į istoriją nugrimzdusios rūmų istorijos, papročių, tradicijų ir klestėjusios veiklos ypatumų.
Bet apie tai vėliau, nes viso ko pagrindas – čia kadaise klestėjęs garsių giminių gyvenimas ir veikla.
Remiantis istorijos šaltiniais, dvaro įkūrimo data – 1515 m. Taigi kitąmet Ilzenbergas minės ypatingą sukaktį. Prieš pusę tūkstančio metų dvarui priklausė per 600 ha žemės ir daugybė valstiečių, turėjusių per 2 tūkst. ha žemių. Pirmasis Ilzenbergo dvaro šeimininkas buvo Berndtas Kersenbrockas, o po jo mirties turtus paveldėjo sutuoktinė Ana. Senųjų vietos gyventojų liudijimais, Anos palaikai ilsisi kažkur tarp Ilzenbergo ir gretimo Alksnių kaimo.
Kersenbrockų giminės istorija Ilzenbergo dvare baigėsi 1616 m.
Iš rankų į rankas
Dvaro valdytojai keitėsi ne tik Anos laikais, bet ir jai mirus. 1642 m. Alksnių dvarą nusipirko Nikolausas fon Korfas, o per giminystės ryšius 1653-1677 m. dvare jau šeimininkavo bajoras Ernstas fon Bakenas, vėliau dešimtmetį Ilzenbergą valdė Magnusas Ernstas fon Korfas. Paskui dvaras buvo parduotas kaimyninio Alksnių dvaro savininkui Adamui fon Orgies. Iš jo Ilzenbergo dvarą paveldėjo sūnus Fridrichas Vilhelmas. O 1716 m. dvaro paveldėjimo teise perėjo į Kristofo Georgo rankas. Po šešiasdešimties metų Ilzenbergą paveldėjo vyriausiasis Kristofo sūnus Johanas Kristoferis. Pagal istorijos šaltinius, jis Ilzėje (dabartinėje Latvijos teritorijoje, esančioje 1,7 km nuo Ilzenbergo) apie 1790 m. pastatė liuteronų bažnyčią. Per pusė šimto metų ji sunyko, o jos vietoje Georgo Fridricho našlė Elžbieta fon Rutenberg 1844 m. pastatė naują, stovinčią iki šių dienų. 1808 m. dvaro valdytoju tapo Ernstas Ditrichas Viktoras. Kadangi jis su žmona Elžbieta fon Klopman vaikų neturėjo, dvaras parduotas vokiečių kilmės inžinieriui N. N. Fuchsui, kuris Ilzenbergą valdė nuo 1863 iki 1896 m.
Pagal išlikusią legendą, vokiečių kilmės carinės Rusijos inžinierius mūsų krašte tiesė geležinkelį. Nusipirkęs Ilzenbergo dvarą jis mylimai žmonai Ilzei ant kalvos pastatė rūmus ir žmonos garbei juos pavadino Ilzenbergu (Ilzės kalnu). Tačiau istorikai teigia, kad Ilzenbergo dvaro pavadinimas minimas gerokai anksčiau, nei šiose vietose atsirado inžinierius.
Ilzenberge – lietuvio ir rumunės meilė
Šis romantiškoje vietoje stūksantis dvaras mena ir daugiau meilės istorijų, kurių gyvi prisiminimai tebekalba amžininkų lūpomis. Tai – paskutinio iš didingų dvaro valdytojų – Eugenijaus Dimšos ir svetimšalės Livijos meilė.
Po vokiečio inžinieriaus valdymo Ilzenbergas atiteko Lietuvos bajorui E. Dimšai, kuris dvarą nusipirko 1896 m. Viešėdamas Vokietijoje pas pusseserę Liudviką Dimšaitę išvaizdus ir išsimokslinęs kelių inžinierius susipažino su dešimčia metų jaunesne rumune Livija Majoresku, dukra garsaus rumunų literatūros kritiko ir politiko Titu Liviu Majoresku. E. Dimšos uošvis T. L. Majoresku ėjo aukštas pareigas Rumunijos vyriausybėje – buvo švietimo ir užsienio reikalų ministras, o 1912-1914 m. vadovavo vyriausybei. Jo vardu pavadintas vienas iš Bukarešto universitetų. E. Dimša su Livija susilaukė trijų dukrų: Janinos, Livijos ir Eugenijos. Eugenija mirė nesulaukusi trejų ir palaidota netoli dvaro esančiose kapinaitėse ant Apvalojo ežero kranto.
Rokiškio krašto muziejaus istorikė Onutė Mackevičienė pasakojo, jog kelių inžinierius Eugenijus daugiausia laiko dirbo užsienyje. Dimšų šeima draugavo su Rokiškio grafais Pšezdzieckiais. Sunkiai susirgęs Dimša mirė 1918 m. Stokholme. Po jo mirties dvarą paveldėjo žmona Livija ir dvi dukros.
Netrukus prasidėjo dvaro nelaimės: per metus, kol Livija su dukromis tvarkė Eugenijaus urnos pergabenimo į Rumuniją reikalus, viešėjo Varšuvoje, Ilzenbergo dvaras patyrė Lietuvoje prasidėjusios žemės reformos iššūkius – dvaras buvo smarkiai nuniokotas. Livija su dukromis į gerokai nugyventą Ilzenbergą grįžo 1920 m. ir jį valdė du dešimtmečius, iki 1940–ųjų. Tačiau turėtų dvaro žemių po reformos teliko pusė.
Mylėjo tarnus ir… sviestainius
Ilzenbergo dvare tarnavę Onuškio ir Juodupės apylinkių senbuviai yra pasakoję, kad dvaro šeimininkė Livija su dukra Livija gyveno viename rūmų gale, o kitame – joms patarnavę dvariškiai ir valstybės pareigūnai. Pastarieji dvare nuomojosi gyvenamąsias patalpas. Vienas jų – Onuškio apylinkės policijos viršininkas Urbonas su šeima. Jis turėjo tuo metu itin retą privilegiją – telefono ryšį. Palei Latvijos sieną esančiuose dvaro rūmuose buvo įsikūrusi ir Ilzenbergo sienos perėjimo punkto raštinė, veikusi nuo 1924 iki 1926 m.
Dvare daugybę metų virė aktyvus gyvenimas. Tačiau daug duomenų ir pasakojimų, užrašytų ir žmonių perduodamų iš lūpų į lūpas, išliko tik apie Dimšų valdymo laikotarpį. Buvę dvaro tarnautojai ir jų palikuonys pasakojo, kad rumunų kilmės Livija ir dvarą su ja po tėvo mirties valdžiusi dukra Livija tarnams buvo labai teisingos ir jautrios. Kiekviena proga šiems dovanodavo įvairių dovanų, mėgdavo artimai bendrauti, gailėdavo, jeigu kuriam nutikdavo bėdų.
Dvarininkės maistui nebuvo reiklios, bet ant jų pusryčių stalelio būtinai turėdavo būti sviestainių. Motina rytais gerdavo arbatą, o dukra – kavą. Vakarienei joms dažnai būdavo paduodama paprasto valstietiško maisto – virtų bulvių ir rauginto pieno. Bet pietūs turėjo būti iš trijų patiekalų. Pasakojama, kad dvarininkės mėgo daržovių sriubą, įvairiais įdarais kimštas ir troškintas daržoves, o desertui – saldumynus. Pastariesiems niekada neatsispirdavo motina Livija, todėl buvo apkūnios figūros. Nepaisant to, ji, kaip ir dukros, mėgo puoštis, kaip ir priderėjo aukštuomenės damoms. Tačiau kasdien našlė vilkėjo paprastus drabužius ir dažnai iš tarnų neišsiskirdavo. Vietiniai pasakojo, kad ji kasdien leisdavosi stačiu šlaitu į Ilgio ežero krantą, ilgai rymodavo, o vėliau semdavo vandenį ir sklidiną kibirą užsitemdavo iki dvaro. Minkštu ežero vandeniu mėgdavo laistyti gėlynus.
Moterų valdymo metais rūmų gyvenimas išlaikė didikų tradicijas: čia virė ūkinis ir kultūrinis gyvenimas, dažnai atvykdavo garbingų svečių, giminaičių, jie pramogaudavo didžiuliame dvaro parke, irstydavosi valtele Ilgio ežere, vėžiaudavo. Ežere šių gyvių buvo gausu, kaip ir įvairiausių rūšių žuvų.
Po retų augalų dvaro parką ir jo apylinkes dvarininkės pasižvalgyti mielai leisdavo ir smalsuoliams, pro Ilzenbergą vykstantiems į Lietuvą iš Latvijos. O vietiniai galėjo nebaudžiami gaudyti ežero gėrybes. Ilzenberge vykdavo bendros latvių ir lietuvių šventės – Joninės, gegužinės ir kitos. Jų metu dvaro valdytojos būdavo kartu su samdiniais ir laisvaisiais ūkininkais, tačiau dažniausiai linksmybes tik stebėdavo iš šalies.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui dvarų žemės konfiskuotos. Bėgdamos nuo tremties Livija su dukromis persikraustė į Vilnių. Livija čia patyrė klubo traumą ir tapo invalide. Karo metai ją ir dukras nuvedė į Vokietiją, o galiausiai jos grįžo į Livijos gimtąją Rumuniją, kur 1946 m. Livija mirė ir buvo palaidota Majoresku šeimos kape.
Be dvarininkų
Ilzenbergo dvaras 1948 m. gegužės mėn. atiteko kolūkiui „Aušra“, kuris vėliau tapo Onuškio tarybiniu ūkiu. Rūmų ir parko niekas nebetvarkė, bet gyvasties čia vis dar buvo – beveik dešimtmetį vykdavo šventės, gegužinės, kiti onuškiečių renginiai. Prieš 50 metų Ilzenbergo parkas buvo įrašytas į saugomų parkų sąrašą, o parko apsauga ir priežiūra patikėta tarybinio ūkio vadovams. Ežerų juosiama dvarvietė su retų augalų parku ir neblogai išsilaikiusiu rūmu bei pradėjusiais griūti ūkio statiniais patraukė turtingų įmonių dėmesį. Taip 1966 m. dvarą įsigijo garsi Panevėžio „Ekrano“ įmonė, nutarusi čia įkurti poilsiavietę. Ilzenberge prasidėjo dideli darbai: restauruoti dvaro didžiuliai vyno rūsiai, pagražinta rūmo išorė ir vidaus patalpos, kurių vienos buvo paverstos gyvenamaisiais kambariais, kitos – didele pramogų sale ir buities zonomis.
Tačiau panevėžiečiams Ilzenberge sukurti aktyvią turistų ir pramogautojų oazę nepavyko dėl pinigų ir iniciatyvos stygiaus. O Lietuvai atkūrus nepriklausomybę smarkiai nugyventas dvaras buvo perduotas valstybės žinion. Nuo tada prasidėjo didžioji jo griūtis: likę neprižiūrimi statiniai naikinti žmogaus ir gamtos. Ypač pakenkta ūkiniams dvaro statiniams, iš kurių per gerą dešimtmetį teliko akmenų griuvėsiai. Vilties dvarui sušvito 2003 m., kai jis buvo privatizuotas.
Dvarui – modernus gyvenimas
2003 m. dvaro rūmai kartu su 9,99 ha aplinkinės žemės buvo privatizuoti. Jį įsigijo privatus asmuo. Mažai kas tikėjo, kad naujasis dvaro šeimininkas Vaidas Barakauskas Lietuvos pakraštyje benykstantį dvarą prikels naujam gyvenimui. Jo užmojus atkurti autentiškus ūkio statinius, suremontuoti rūmą, sutvarkyti didingą parką, dvaro tvenkinius ir čia, romantiškos istorijos ir aplinkos oazėje, įgyvendinti svajonę – įsteigti biodinaminį ūkį. Didelių užmojų pradžią pristabdė šalį užgriuvusi ekonominė krizė.
Bet planų ji nesužlugdė: supirkta šimtai hektarų žemių, o gavus leidimus statyboms dvarvietėje užvirė didžiuliai darbai. 2012 m. gruodyje dvaro prieigose iškilmingai įkasta kapsulė su dvaro istorija ir palinkėjimu ateinančioms kartoms. Per kelerius metus dvare įkurtas modernus biodinaminis ūkis, o dvarvietė ir jos buvusi veikla atgavo pirmapradę savo paskirtį – kultūrinę, edukologinę bei ūkinę – čia jau plėtojama ekologinė augalininkystė, gyvulininkystė, sodininkystė ir bitininkystė. Visų veiklų pagrindinis principas – išlaikyti žmogaus bei gamtos santarvę. Todėl čia bus naudojamos šiuolaikiškos ūkininkavimo technologijos, nekenkiančios aplinkai.
Aldona Minkevičienė
