Lietuvai – 100 kilometrų: trys dienos nuotykių, juoko ir geros nuotaikos

Tęsinys. Pradžia 2018 10 27

„Kuc, kuc Kamajuos baronkyčių pirkti“

Iš Dapkų ūkio iki Kamajų – ranka paduoti: koks pusvalandis, ir mes jau prie Antano Strazdelio paminklo, kur mūsų nekantraudama laukė Sigita – Kamajų respublikos kultūros atašė. Pasitiko be dūdų orkestro, be duonos su druska, bet su tyru šaltinio vandenėliu  ir baronkom – firminiu Kamajų skanėstu. Kas gi nežino: „Kuc, kuc Kamajuos baronkyčių pirkti.“ Daug sužinojom apie pačius Kamajus ir apie Kamajų respubliką. Ar žinot, kas tokios „kamaikos“ ir „kamajiniai“? Tai tikri pinigai, kurie cirkuliuoja Kamajų respublikoje kartą metuose.  Nuo paminklo – tiesiai į bažnyčią, čia mūsų lūkuriavo vietos klebonas Andrius. Nustebino jo pateikta negirdėta „penkių žingsnių“ edukacinė programa „5 in 1“ (penki viename) – tai naujas, šiuolaikiškas požiūris į bažnyčią. Nežinau, ar tai novatoriška ir naudojama tik Kamajų bažnyčioje, o gal dabar tokios Katalikų Bažnyčios hierarchų pasaulinės tendencijos maksimaliai priartinti bažnyčią prie žmonių, padaryti ją prieinamą ir suprantamą kiekvienam apsilankiusiam. Tai jokia uždara religinė bendruomenė, „atitrūkusi nuo gyvenimo“ ir pritaikyta tik senoliams atgailauti už jų menamas jaunystės klaidas ir nuodėmes. Ne, tai įdomus, interaktyvus muziejus, kur visus liturginius reikmenis gali liesti rankomis, groti vargonais, kaip kokiam „Auksiniam prote“ gali pasitikrinti savo erudiciją ir žinias, landžioti po visus šimtametės bažnyčios užkaborius ir visaip kitaip išnaudoti kunigo Andriaus pristatytą „penkių žingsnių“ programą. Tai labai naudinga šitam technologijų amžiuj, kai vis mažiau vietos lieka dvasingumui, savęs pažinimui ir savianalizei. Kur daugiau, jei ne bažnyčioj – Dievo namuose – gali prisiliesti prie liturginių reikmenų, susimąstyti apie savo misiją „ant šito svieto“, su Dievo tarpininku kunigu pasišnekėti apie amžinybę ir kitus rūpimus dalykus. Buvo be galo jautru ir įdomu.

Garsina Duokiškio miestelį „ant visos Lietuvos“

Duokiškis – tai miestelis, kurio pavadinime, vietine šnekta kalbant, užprogramuotas prašymas: Duokkiškis, Duokkiškį, Duok – kiškį. Kuklūs šito krašto žmonės niekada nereikalaudavo iš atvykėlių – duok kiškį, bent iki to laiko, kol neįkūrė kiškių muziejaus. Dabar bet koks svečias, legaliai apsilankęs Duokišky, po savo vizito turi „atsižymėti“ ir palikti dovaną muziejui – kiškį! Juokauju, aišku, bet būtų labai puiku remti tokią gražią iniciatyvą ir gali būti, kad po kurio laiko į šį atokų kraštą, kaip į kokį Ilzenbergo dvarą, plūstels autobusai, pilni kiškių mylėtojų iš Lietuvos ir pasaulio. Rokiškio valdžia irgi negali nusišalinti – galėtų kelią išasfaltuoti, pagerinti susisiekimą ir taip pagreitinti Duokiškio suklestėjimą. Tiesą sakant, Duokiškis jau buvo puikiai žinomas „ant visos Lietuvos“, kai Saulius Šaltenis parašė pjesę, o scenos grandas Eimuntas Nekrošius Kauno dramos teatre pastatė vieną pirmųjų savo spektaklių „Duokiškio baladės“ apie pokarį, kur režisieriaus vizitine kortele tapusia simbolių kalba – tarp eilučių – skaudžiai gėlė kolektyvizacijai ir visai tarybinei santvarkai. Tuo metu buvau studentas ir atsimenu, kokios kilometrinės eilės nusidriekdavo prie Kauno dramos teatro bilietų kasų, pradėjus jais prekiauti, ir kaip neįmanoma būdavo gauti bilietų į „Duokiškio balades“, tačiau vis tiek kažkaip pavyko pamatyti tokį geidžiamą reginį. Apskritai sovietmečiu visur galėdavai kažkaip prasisukti, o rublis atlapodavo dažnas duris. Tai durininką prišnekindavai, jeigu labai norėjosi į „Metropolį“ ar „Rambyną“, tai bilietų kontrolierių, jeigu negaudavai bilietų į sporto halę arba teatrą.

„Duokiškio baladės“ jau ne vienerius metus vėl garsina Duokiškio miestelį „ant visos Lietuvos“, tik pasikeitė renginio forma ir režisierius. Dabar tai dainuojamosios poezijos šventė, režisuojama Giedrutės, kaip ją visi meiliai vadina, vykstanti miestelyje Šv. Onos atlaidų išvakarėse. Mums „žiauriai“ nepasisekė, kad prasilenkėm su „Duokiškio baladėm“, bet pradžiugino susitikimas su Giedre ir vietos kultūrininkais, kurie pasitiko mus kaip brangiausius svečius, aprodė kiškių muziejų, vaišino lašiniais, namine duona bei sodo ir daržo gėrybėmis. Nelikom skolingi, papasakojom apie savo žygį ir padovanojom kiškį-taupyklę su simboliniu „pradiniu įnašu“ nuo mūsų. Labai patiko, mes dar sugrįšim pasižiūrėti, ar kiškio „įnašas“ auga, o entuziazmas neblėsta?

Pažiūrėti čia iš tiesų yra ką…

Jūžintų baltąją gulbę –  miestelio bažnyčią – išvydom dar likus keliems kilometrams iki tikslo. Saulės apšviesta, sidabru žėrėjo tarsi lizde tupintis paukštis. Truputį susivėlinom pradėti žygį, bet ką padarysi: reikėjo ir vakarykščias pūsles „apsilopyti“, ir stipriau papusryčiauti. Pasišildėm vakarykštės košės likučius; mes visada žygiuose taip darom – išsiverdam didžiulį katilą košės tam, kad ir vakare prisivalgytume į valias, ir iš ryto dar liktų – labai patogu, ryte gaminti nereikia, o puodas plaunamas tik kartą.

Visą kelią nuo Duokiškio iki Jūžintų dalinomės muziejininko Giedriaus Kujelio vakarykštės paskaitos „Nežinomi Rokiškio dvaro užkulisiai“ įspūdžiais. Negalėjau atsidžiaugti, kad šovė į galvą mintis praturtinti mūsų vakarus susitikimais su įdomiais žmonėmis. Kai užsiminiau apie tai Giedriui, jis nedaugžodžiavo – „jeigu reikia, tai ir bus“. Pasijautėm tarsi TV laidoj „Istorijos detektyvai“, išgirdom tiek negirdėtų ir intriguojančių faktų apie Rokiškio dvarą ir mūsų krašto iškilias asmenybes, kad net ausys atlėpo: apie gražuolės Sofijos Tyzenhauzaitės nuotykius su dviem to meto didžiais vyrais imperatoriais Napoleonu Bonapartu ir Aleksandru II. Tik paklausykit: kaip taip įmanoma, kad Europos užkampio mergiotė taip apsuktų galvas dviem galingiausiems to meto vyrams ir kartu aršiausiems priešams – Napoleonui Bonapartui, kuris po pralaimėto karo visas „apipešiotas“ traukdamasis į Prancūziją sakė: „Iš visos šitos nelemtos Rytų kampanijos tik vienas šviesus dalykas įsirėžė atminty – pažintis su Sofija“, o Aleksandras II ne tik atleido Sofijai už „netinkamą“ elgesį – draugystę su aršiausiu savo priešu Bonapartu, bet ir paskyrė dvaro freilina ir tapo jos vienintelio sūnaus Aleksandro!? krikštatėviu. Mes priraizgėm visokių sąmokslo teorijų, o jūs?..

Tuos paskutinius kilometrus „skuodėme“ kiek įkabindami, nes prie bažnyčios mūsų lūkuriavo Jūratė Puslienė, o ir zakristijonas Jonas jau kokią valandą trepsėjo šventoriuj žvangindamas raktais, kaip šv. Petras prie Dangaus vartų. Klebonui Leonui maloniai sutikus, tarp vestuvių ir dvejų krikštynų mums buvo paskirtas laikas bažnyčiai ir vienuolynui aplankyti. Niekada ir nepagalvotum, kad Jūžintuose, kaip kokiam Rokiškio Las Vegase, atliekama daugiausiai jungtuvių ir krikštynų apeigų. Šita bažnyčia iš tikrųjų turi neeilinę aurą – čia susituokę jaunieji beveik niekada neišsiskiria, o apkrikštyti bambliai auga sveiki ir drūti. Matyt, tai atgailaujantys vienuoliai, atlikdavę vienuolyne bausmę už nuodėmes ir plakdavęsi iki sąmonės netekimo, savo maldom ir ašarom sukūrė tokį stiprų energetinį lauką, kad ir po šimto metų tebejuntamas jo veikimas. Pažiūrėti čia iš tiesų yra ką: tie bažnyčios užkaboriai, rūsiai, palėpės, o jeigu esi „išprotėjęs“ arba tikras adrenalino mėgėjas, gali apeiti bažnyčią ratu palubėje esančiu siauručiu parapetu, skirtu viršutinei bažnyčios langų eilei išvalyti. Langai seniai nevalyti, matyt, pasimirė paskutinis drąsuolis, kuris tai darydavo, o jam pamainos taip ir neatsirado – tokie nutrūktgalviai gimsta tik kartą per šimtą metų. O patekęs į vienuolyno celes jauti tokį stiprų mistinį pojūtį, kad net plaukai šiaušiasi: tos mažytės erdvės tiek prisigėrusios kančios ir aimanų, kad girdėti ir po šimto metų, tereikia nors akimirkai likti vienam, prisėsti kur ant grindų ir įsiklausyti.

O mūsų gidė Jūratė, pasirodo, tai unikumas – Lietuvos duonos karalienė, juodą duoną kepanti iš raugo, jau šimtą metų giminės perduodamo iš kartos į kartą, ir rugio, Jūžintų žvyrynuose tebeaugančio ir rankomis tebekertamo. Padovanojo ir mums kepaliuką – pagranduką tos duonelės kasdieninės, prisakė duonelę laužti tik visiems kartu ir palinkėjo Dievo palaimos, gerų emocijų bei sėkmingo tolimesnio žygio. Palinkėjimai iš tokio žmogaus lūpų tiesiai Dievui į ausį – ačiū! Duonelę laužėm prie Jūžinto ežero po pietų vietoj deserto kaip kalėdaitį, linkėdami vienas kitam Dangaus malonių. Pasakysiu tik tiek – gyvenime burnoj nieko gardesnio nesu turėjęs, tai mūsų genuose – lietuviui juoda ruginė duona yra VISKAS. Sako, pagyvenus kur svetur, apima nostalgija, o kas tai yra? Manau, tai tokia dvasios būsena, kai visko per daug, o juodos duonos trūksta. Žmogus, gyvendamas toli nuo Lietuvos, negauna juodos ruginės duonos, maitinimosi piramidėje atsiranda plyšys ir jokie maisto papildai negali to plyšio užkamšyti. Nuo juodos duonos trūkumo ir išsivysto lėtinis Tėvynės ilgesys, moksliškai vadinamas nostalgija. Tai va, kokie tie Jūžintai ir kokie žmonės čia gyvena.

Keltas nuplaukė – kentėjo kojos

Pas Gačionių dvarininką baroną Rozeną pavėlavom, gerbiamas Piotras mūsų apsilankymą buvo įtraukęs į savo dienotvarkę, bet… Pavaikščiojom po dvaro parką, pailsėjom ant baltųjų suoliukų, o su baronu Piotru Rozenu pasimatyti nepavyko – įtemptas barono savaitgalio dienotvarkės grafikas jokių spragų nenumato…

Iš Gačionių dvaro tiesiu taikymu turėjom pasiekti Bobriškį, iš kur jau Kriaunų seniūnijos keltu būtume nuplaukę iki Pasarčių, taip tikėdamiesi suderinti naudą su malonumu, bet… Prie Bobriškio cerkvės vyko kupolo restauravimo darbų pabaigtuvių neeilinės iškilmės – Rokiškio sentikių bendruomenės sveikinti su darbų pabaigtuvėmis suvažiavo daugybė svečių iš visos Lietuvos. Nors keltas visai dienai buvo užsakytas, mums buvo palikta spraga pusvalanduką tuo keltu pasinaudoti. Bet kur tu, žmogau, pėsčias įtaikysi į tą pusvalanduką – niekaip: keltas nuplaukė – kentėjo kojos. Kriaunas pasiekėm prieš pat aštuonias. Dėl pono Verygos įvestų sankcijų miesteliuose parduotuvės dirba tik tuo laiku, kai įstatymo nustatyta tvarka leidžiamas pardavinėti alkoholis, ir niekam neįdomu, kad šeimininkė vakare virdama uogienę pristigo cukraus ar vėliau iš laukų grįžęs „tūlas“ valstietis srėbs nebalintą putrą, nes grietinė liko užrakinta parduotuvėj. Aštuonios valandos vakaro nuo šiol daliai Lietuvos tapo ta plonyte „raudona“ linija, kuri skiria džiaugsmą ir nusivylimą, kai tenka nuryti karčią piliulę, kur suspėjęs pasijaučia svarbiu, o pavėlavęs tampa nevykėliu. Ačiū Dievui, mums pasisekė – ledų nusipirkti spėjom.

Bus daugiau

1 iš 26