Lietuvos istorijoje netrūksta žmonių, kurių tylus darbas formavo valstybės pamatus, tačiau jų pavardės ilgainiui nugrimzdo į paraštes. Vienas tokių – inžinierius Juozas Jankevičius. Jo veikla lėmė ne vieną strategiškai svarbų sprendimą, o gyvenimo kelias atspindi tragišką daugelio pirmosios Lietuvos Respublikos kūrėjų likimą.
Juozas Jankevičius gimė 1890 m. lapkričio 2 d. Vėbrių kaime (Panemunėlio vlsč., Rokiškio apskr.) valstiečių Jono ir Pranciškos Jankevičių šeimoje. Baigęs Panevėžio realinę mokyklą, studijavo Kijevo politechnikos institute statybos skyriuje. Baigęs mokslus, dėstė Kijevo aukštesniojoje hidrotechnikos mokykloje. Vėliau dirbo Kijevo kelių apygardoje, prisidėjo prie tilto statybos per Dnieprą. 1917–1918 m. ėjo pirmininko pareigas Ukrainos lietuvių tautos taryboje.
1918 m. grįžo į Lietuvą. Dirbo Kauno geležinkelyje, 1919–1921 m. – kelių ruožo viršininku Šiauliuose, Kaune. 1922–1925 m. susisiekimo ministerijos inžinierius, po to vienerius metus dirbo plentų ir vandens kelių valdybos direktoriumi. 1924–1940 m. Lietuvos universiteto technikos fakulteto docentas; parašęs techninio pobūdžio darbų apie geležinkelius.
Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo paskirtas susisiekimo ministru. Šias pareigas ėjo iki 1927 m. birželio mėnesio. Po to Susisiekimo ministerija buvo trumpam panaikinta ir laikinai priskirta prie Finansų ir Vidaus ministerijų. Nepaisant to, kad Susisiekimo ministerija buvo laikinai panaikinta, J. Jankevičius liko vyriausiojo susisiekimo direktoriumi ir susisiekimo viceministru.
Nuo 1927 m. spalio, ėjo Geležinkelių valdybos direktoriaus pareigas. Buvo atsakingas už geležinkelių perorganizavimą – mėgino padidinti atskirų skyrių savarankiškumą, stengėsi kelti darbuotojų išsilavinimo cenzą. 1929–1940 m. buvo Susisiekimo ministerijos generalinis sekretorius, o nesant susisiekimo ministrų – juos pavadavo. Dirbdamas susisiekimo viceministru siūlė statyt hidroelektrinę stotį, rūpinosi Telšių–Kretingos geležinkelio tiesimu. 1931 m. J. Jankevičius įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą, o 1934 m. – į Lietuvos tautininkų sąjungą. Buvo Kauno miesto tarybos narys. Priklausė inžinierių sąjungai, Ekonominių studijų draugijai, Lietuvos kariuomenės pirmūnų sąjungai, Vilniaus vadavimo sąjungai, buvo vienas iš Profesinės orientacijos ir psichotechnikos draugijos steigėjų.
1933 m. nušviesdamas Susisiekimo ministerijos būklę, J. Jankevičius priminė, kad geležinkelių statybos skolos bus baigiamos mokėti apie 1938 metus. O ligi to laiko didesnių išlaidų esą negalima daryti. Nuo 1938 metų daugiau būsią galima kreipti dėmesio į plentus. Išsivysčius auto susisiekimui, akmuo su žvyru plentams dirbti netinka; dabar plentus reikia dirbti iš patvaresnės medžiagos. J. Jankevičius buvo dažnai komandiruotas į užsienį, pavyzdžiui, 1932 m. balandžio 20 d. dalyvavo Milane II-ajame tarptautiniame Kelių susisiekimo kongrese. 1932 m. gegužės 27 d. Anglijoje pirko 50000 tonų akmens anglių geležinkeliams, 1934 m. balandį vyko į Italiją susipažinti su hidroelektros stočių veikimu. 1939 m. balandžio 6 d. J. Jankevičius Vyriausybės paskirtas Lietuvos ir Vokietijos deryboms dėl Klaipėdos krašto laisvosios zonos uoste perėmimo, finansiniais, ūkiniais ir kitais klausimais. Už nuopelnus 1928 m. J. Jankevičius buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, J. Jankevičius, kaip ir kiti Lietuvos šviesuoliai, kūrę nepriklausomą Lietuvos valstybę, buvo suimtas NKVD ir kalinamas Vilniuje. 1941 m. kovo 22 d. nuteistas 8 metus kalėti pataisos darbų stovykloje. Tais pačiais metais balandžio mėnesį išvežtas į Kožvą (Vorkutlagas) Komijos srities koncentracijos stovyklą. 1945 m. balandžio 22 d. mirė Chvalynsko invalidų namuose Saratovo srityje (SSRS), ten ir palaidotas.
Justinas Malcius
