Pradėsiu nuo sunkaus klausimo. Savo socialinių tinklų paskyroje kalbėdama apie „Pietinia kronikas“ sakote: „Aš visą gyvenimą „Rimants“. Kodėl ne Monika, pagrindinio veikėjo mylimoji?
Gal dėl to, kad gyvenime sutikti žmonės (nebūtinai meilės santykiuose) daug duoda. Labai daug išmokstu iš tų žmonių, kuriuos sutinku. Kaip Rimantas iš Monikos „Kronikose“. Tikiu, kad vieni kitiems esame labai prasmingi, galime labai daug pasiimti vienas iš kito. Aišku, ne iš kiekvieno žmogaus, bet man labai sekasi sutikti tokius žmones, kurie atidaro kažkokias duris ar langus, kurių aš nepasiekiu.
Pati esi iš nedidelio miestelio, Kidulių kaimo Šakių rajone. Tai daržų ravėjimas ir lakstymas paskui karvių uodegas Tau nėra svetimas?
Aš užaugau miestelyje. Mano seneliai buvo tikri kaimiečiai, o mano tėvai jau gyveno inteligentiškai. Daržą turėjom, bet gyvulių niekada nelaikėm. Darbus visus moku ir darbo nebijau. Bet tėvai ugdė taip, kad užsidirbtume pinigus protu. Todėl vyresnėse klasėse mokymasis, pasiruošimas įvairiems kontroliniams buvo šventas reikalas. Vėliau, kai jau studijavau, tėvai nereikalaudavo didelės pagalbos. Drauges jų tėvai iškviesdavo į bulviakasį ar kitus „šventus“ darbus, o mano šeimai buvo prioritetas, kad mes mokytumės. Visada užsiiminėjau įvairiomis visuomeninėmis veiklomis. Dar neseniai senelis mamą barė, kodėl vaikai neatvažiuoja padėti, o mama jam atsakė, kad vaikai turi savo gyvenimus. Augant tėvai labai rūpinosi, kad galėtume eiti ta linkme, kur mus traukia.
Tėvai – mokytojai?
Tėtė mokytojas. Pasijuokdavau iš mamos, kad ištekėjo už inžinieriaus, o gyvena su mokytoju. Mat atkūrus Nepriklausomybę tėtei teko keisti profesiją, baigė pedagoginius mokslus. Tai šalia turėjau pavyzdį, kad galima pradėti gyvenimą nuo pradžių, nesvarbu, kiek tau metų. O mama visą gyvenimą dirbo buhaltere. Kaip ir mano vyro Luko. Esu pratusi, kad yra, kas namie profesionaliai supranta skaičius.
Mokeisi Vilniaus Universitete, Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Ką studijavai?
Pirmiausia Vilniaus Universitete baigiau vokiečių filologiją. Buvau rašinių konkursų laureatė, labai savimi pasitikėjau per baigiamąjį lietuvių kalbos egzaminą ir parašiau „į šoną“. Todėl surinkti balai neleido įstoti į lietuvių filologiją ir reklamą, kur tuomet labai norėjau (vėliau įstojo jaunesnė sesuo), todėl įstojau į ketvirtą pasirinkimą. Labai norėjau studijuoti Vilniaus Universitete. Mes iš Suvalkijos, tai, suprantama, tėvai paskaičiavo, kad galėtų man sudaryti sąlygas mokytis Kaune ir nedirbti. Baigusi vokiečių filologiją padariau pertrauką, užsienyje užsidirbau pinigų savo svajonių studijoms (visą laiką norėjau studijuoti žurnalistiką) ir įstojau į VDU magistrantūrą. Man labai pasisekė, kad tai buvo ne gryna žurnalistika, o su komunikacijos, politikos kryptimi. Vėliau tai labai pravertė profesiniame kelyje. Kadangi noriai visko mokausi, teko padirbėti ir marketingo srityje, ir komunikacijos, ir kitose.
Su Luku susipažinot per Tavo komunikaciją?
Iš dalies. Susipažinom vyno šventėje. Kasmet Zyplių dvare vyksta Lietuvos vyndarių asocijacijos organizuojama jauno vyno šventė. Susirenka Lietuvos vyndariai ir ragauja pirmąjį tų metų derlių. Kadangi mano giminaičiai irgi yra vyndariai, savo laiku buvę pirmieji mūsų krašte. Kaip Raimundas (Raimundas Nagelė, „Roksalos“ savininkas – E. D.) pirmas pradėjo su licenzija gaminti vynuogių vyną, tai jie žinomiausi su savo pienių vynu. Vienais metais jie mane pakvietė pagelbėti virtuvėje, kitais metais – pilstyti vyną tame renginyje. Pažintis su Luku ten ir įvyko. Įsivaizduokit, 200 žmonių, akloji degustacija. 30–40 gerimų per vakarą. Lukas buvo su tėčiu. Taip nutiko, kad keli raudono vyno lašai nulašėjo Lukui ant kelnių. Jis pasakė, kad kažkaip reikės šitą situaciją spręsti, ir paprašė mano telefono numerio. Tai buvo neįprasta, nes ir po renginių asmeniškai kontaktuojama daugiausiai jau būdavo socialiniuose tinkluose. Jis ne šiaip pasielgė neįprastai, jis iš tikrųjų yra išskirtinis, bet tada to dar nežinojau.
Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio? Ar prireikė dar kelis kartus žvilgterėti?
Nepasakyčiau. Kai Lukas įstojo studijuoti į Kauno kolegiją, susitikdavom. Pakviesdavo į Botanikos sodą, į teatrą. Taip po truputį susidraugavom. Kokius trejus metus tiesiog bendravom, kol jis baigė studijas. Kiti vyrai taikosi tai už rankos paimti, tai apkabinti, gėles dovanoja. O Lukas, sakyčiau, ilgai ir kantriai testavo. Mama vis klausdavo, kaip ten yra, sakydavau atvirai, kad „nei jis bučiuotis lenda, nei ką“. Pasitikėjau juo ir taip prisijaukino. Ir vieną kartą, vėl prieš jauno vyno šventę, tiesiai pasakė: „Arba su manim šiemet važiuoji, arba su manim“. Aš ten vis tiek vienaip ar kitaip dalyvaudavau, fotografuodavau ir rašydavau vietinei žiniasklaidai, tai Lukas pasiūlė persėsti į kitą stalo pusę.
Praėjo kokie dešimt metų, kol nusprendėte kraustytis į šitą kraštą. Sunkus buvo sprendimas palikti Kauną ir trenktis į kažkokį kaimą prie Latvijos sienos, tarp miškų?
Kai Lukas pirmą kartą parodė, kur čia galėtume gyventi, apsiverkiau ir tuo baigėsi. Gal mes labiau auginom tarpusavio ryšį, nesigilinom į tokius buitiškus dalykus. Mums buvo svarbu, kad sutampa požiūriai, vertybės. Dar net nebuvom susižadėję, o aš su jo šeima jau stovėdavau vyno parodose, nes žinojau, ką reikia kalbėti ir kaip pristatyti veiklą. Net nesureikšmindavau to, nes atrodė, kad aš jam kažkur pagelbėju, jis man. Konkretaus ateities plano nė neturėjom. Ir namai kaip vieta man nebuvo svarbi. Svarbu buvo, kad tarp mūsų būtų viskas aiškiau. Kai paskutinę 2024 metų dieną Lukas pasipiršo, susitarėm, kad apsigyvensime kartu dar iki vestuvių. Nevyko viskas taip greitai – tik pernai rudens pradžioje išsikrausčiau iš Kauno ir po poros savaičių susituokėme.
Net neturėjau daug laiko mąstyti, kaip čia ką daryti. Ėjau paskui Luką. Tikiu juo, pasitikiu. Lukas visada sakė, kad pasiryžęs būti čia, dėl to net nediskutavome. Aš daug nemąsčiau, kaip man prisitaikyti, viskas išėjo labai organiškai. Mano veiklos dera su jo veiklomis. Dabar dar ieškau savo vietos čia. Vasarą daugiau darbo bus pas Luką vyninėje, norėčiau gidauti. Kol kas man dabar didžiausias iššūkis yra darbas kultūrinės veiklos organizatore Suvainiškyje.
Aš visada galiu grįžti pas tėvus, jeigu kas – (Juokiasi) tame krašte didelis profesinis įdirbis. O šiaip viskas klostosi gerai. Esam jauni, turime pakankamai jėgų ir supratimo, kad galėtume susidėlioti dalykus savaip.
Kokie pasirodė šito krašto žmonės? Vis tiek turbūt skiriasi nuo suvalkiečių?
Manau, vieta lemia tik tam tikrą gyvenimo būdą. Aš augau labiau inteligentiškoje aplinkoje – mano tėvams rūpi parodų atidarymai, spektaklių premjeros, bendruomenės renginiai. Luko šeima panaši, gal tik kiek kitoks turinys. Kas labai skiriasi, kad mano gimtosios vietos yra pasienio su Rusija, Kaliningrado sritimi regione, kuris labai reikšmingas politiškai. Mūsų istorija, kultūra ir tradicijos sukasi apie truputį kitus dalykus. Kai ruošiau Kovo 11-osios Suvainiškio protų mūšiui klausimus, teko daug pavargti. Savame krašte viskas atrodo paviršiuj ir atvira. O čia stebuklų dar neradau, bet tikiuosi, kad jų yra.
Manau, didžiausia šios bendruomenės vertybė, kad jie rūpi vieni kitiems, kad jiems rūpi būti kartu. Iš pirmo žvilgsnio, į tokį ratą įeiti atrodo labai lengva ir paprasta – visi tikrai malonūs ir draugiški. Bet iš tikrųjų yra visokių giluminių vandenų, į kuriuos dar neįsivaizduoju kaip patekti.
Suvalkiečiai, manau, kiek racionalesni žmonės, o mūsiškiai šiaurės rytų aukštaičiai, bent man taip atrodo, truputį poetai. Tokie stichiškesni.
Jeigu Raimundą Nagelę turit omeny, tai taip (Juokiasi). Bet kai pasižiūriu, pavyzdžiui, į mūsų bibliotekininkę Reginą Šimėnienę, tai ji labai konkretus žmogus.
Jei rimtai, tai regionui tokių dalykų nepriskirčiau. Kai buvom Rokiškio turizmo renginyje, LRT žurnalistas Edvardas Kubilius gražiai pasakė tokį pusiau anekdotą, kad kai suvalkiečiui pagiria jo trobą, jis sako: „Taip, žinau“. O aukštaitis iš karto pradeda kuklintis. Pritariu, kad iš suvalkiečių būtų galima pasimokyti sugebėjimo didžiuotis tuo, ką turi. Kalbėjom ir su bendruomenės pirmininku Dariumi, kad galėtume įdėti daugiau pastangų gražiai ir patraukliai pristatydami Suvainiškio kraštą bent jau internete. Pavyzdžiui, labai reikšmingas čia atrodo žydų paveldas – juk ne šiaip buvo atvažiavęs pas mus Lenkijos prezidentas Bronislavas Komorovskis. Yra čia tų perliukų, bet juos dar reikia atrasti, aprašyti, pažymėti ir kitiems parodyti.
Kaip priėmė svetimą žmogų bendruomenė?
Gražiai ir draugiškai. Negaliu nė trupučio skųstis. Bet iš kitos pusės, turbūt visur, kiekviename krašte, papulti ten, kur vyksta tikrasis veiksmas ir priimami sprendimai, nėra taip jau paprasta. Todėl dabartinis darbas man – labai didelis iššūkis. Yra mano vadovų Pandėlio UDC vizija, aš turiu dar ir savo tikslus, kuriuos norėčiau pasiekti. Tikiu, kad negriaunant to, kas jau yra, bet šį bei tą pridedant, patobulinant įmanoma sukurti kažką naujo. Bandau įtraukti visas organizacijas, kurias matau aktyviai čia veikiant, jos dažniausiai atsiliepia. Kultūra nėra man svetimas dalykas, nes savo krašte, net dirbant versle, teko turėti reikalų ir su vietos politikais, ir su kultūrininkais, įvairiomis organizacijomis. Nauja yra tik tai, kaip viskas vyksta čia.
Ko dar nespėjai čia patirti, pažinti, bet labai norėtum?
Visko (Juokiasi). Uošvis neseniai pasijuokė, kad specialiai man užsakė rekordinę žiemą. Iš tikrųjų buvo fantastiškas vaizdas. Pas tėvus nėra miško taip arti namų, tai čia daug naujo.
O šiaip, kadangi man visada labai svarbi mano profesinė veikla, domiuosi, kaip čia vyksta kultūros dalykai, kaip veikia ne tik kaimo, bet ir kultūros bendruomenė. Tikiuosi, kad šią vasarą pavyks pateikti žmonėms daugiau informacijos apie švento Jokūbo kelią, kuris eina per Suvainiškį, kur turim ir šv. Jokūbo bažnyčią. Seku, kas šioje srityje daroma nacionaliniu lygmeniu, nes ir mano gimtasis kraštas bando prisijungti prie to kelio. Čia infrastruktūra jau yra, reiktų tik aktyviau prisijungti bendruomenei. Kad projektas būtų sėkmingas, jis nebūtinai turi kainuoti daug pinigų ar pastangų.
Nepritrūksta čia gyvenimo intensyvumo?
Ne. Kadangi baigėsi mano karjera Vilniaus Universitete, galiu mėgautis žmonos pareigomis, nes daugelio dalykų iki santuokos iš principo nedariau (Juokiasi). Mielai rūpinuosi namais, darau tvarius rankdarbius, kurių parodą ketinu surengti. Veiklos netrūksta, turiu dar daugybę dalykų, kuriuos norėčiau daryti. Džiaugiuosi, kad bendruomenė reaguoja palankiai, nusimato bendrų veiklų. Tikiuosi atgaivinti kūrybines veiklas su fotografija.
O kokios Tavo pareigos „Roksaloje“?
Kaip jau minėjau, „Roksala“ mielai mane pasiima į parodas. Esu vertingas komandos narys, bet tiesioginių pareigų neturiu. Norėčiau daugiau žmonių atvesti ne tik į „Roksalą“, bet ir į Suvainiškį. Raimundo ir bendruomenės iniciatyva pernai sutvarkytas šaltinis. Judėjimas į Latviją čia nemenkas, tai Suvainiškis galėtų būti stotelė prieš išvažiuojant iš Lietuvos. Neretai žmonės patys sustoja pamatę vynuogyną, tik tą akimirką jau gal sunku keisti planus ir stabtelėti ilgėliau.
Lukas žaidžia krepšinį. O Tu aistringa žiūrovė?
O, taip! Kai sesė pirmą kartą pamatė, kaip aistringai aš žiūriu varžybas, labai nustebo. Tik didysis krepšinis man per sudėtingas – užtenka paskutinio kėlinio. Dirbdama Šakiuose turėjau galimybę dalyvauti pačioje trijulių krepšinio pradžioje. Kadangi įmonė rėmė komandą, krepšininkus neretai kvietėmės interviu, filmavimams, eidavome į varžybas. Jautru, kai pažįsti komandą, matai tuos žmones nuo regiono komandos iki olimpiados bronzos. Kai žiūriu 3×3 Lietuvos rinktinės varžybas, man skauda, labai rūpi.
Lukas žaidžia ir 3×3 ir didįjį krepšinį. Labai smagu, kad vasarą Pandėlyje vyksta „Naktinio krepšinio“ turnyras – primena Šakiuose puoselėjamą tradiciją.
Žiūri visas Pandėlio „Liepsnos“ varžybas?
Ne, aš Lukui spaudimo nedarau, „ataskaitą“ gaunu jau po varžybų. Pavarvinu seilę į fantastiškas nuotraukas, kas man aktualu, peržiūrim rezultatų lenteles ir jis paaiškina, kas svarbu. Kadangi dabar rungtynės dažniausiai vyksta sekmadieniais, tuo metu kiekvienas turim savo šventą laiką atskirai.
Dar vienas klausimas iš Tavo paskyros socialiniuose tinkluose. „Gyvenu kaip tikra princesė. Svetimame krašte, pagal svetimas taisykles, švelniai priversta priimti svetimą kultūrą, klausytis svetimos šnekos“. Tai rašei praėjusį lapkritį. Ar kas pasikeitė nuo to laiko?
Taip ir yra. Taip visada ir būdavo. Man patinka istorija, žiūriu daug istorinės dokumentikos. Man dar gerai, galiu sėsti į autobusą ir pas mamą nuvažiuoti. O toms princesėms svetimame krašte ir drabužius atimdavo, ir augintinius. Jeigu kokia, tarkim, prancūzų princesė išteka už Anglijos karaliaus ir atvažiuoja į Angliją, o ten prancūziškos mados nepriimtinos, tai ji, jau karalienė, turi puoštis to krašto drabužiais, garsinti to krašto meistrus. Tokios taisyklės.
Tikrai jaučiuosi panašiai kaip tos princesės. Be abejo, tokia pat kilminga (Juokiasi), bet svetimame krašte.
Čia žmonės labai reaguoja į mano suvalkietišką šneką, nors mano akcentas, kadangi mes zanavykai, nėra toks ryškus kaip vilkaviškiečių ar marijampoliečių. Mūsų tarmė labai artima bendrinei kalbai, skamba panašiai „kaip per televiziją“, todėl maniau, kad bendruomenė neturėtų kreipti dėmesio, bet jie sureaguoja. Tarmės man patinka, įdomu kaip specialistui, bet jei esu pavargusi, irzlesnė, namuose negaliu to pakęsti. Lukas gali kalbėti ir bendrine kalba, bet jo šeima daugiau kalba tarmiškai. Jis, pabuvęs su savo artimaisiais, kartais specialiai pradeda kalbėti savo tarme. Aš pykstu, taisau, o jis tada specialiai bando mane prajuokinti.
Šiemet nebuvo taip užpustę, kad neišvažiuotumėt iš namų?
Kai Vasario 16-osios renginys Suvainiškyje sutapo su rekordiniu snygiu, Lukas turėjo nuvežti anksčiau, bet paskambino, kad įstrigo ir laukia traktoriaus. Jis turėjo nuvalyti kelią, kiemą. Buvo jis įstrigęs ir dar vieną rytą, bet ten buvo likęs nedidelis gabaliukas iki pagrindinio kelio (kelias jau buvo nukastas – mano galva, keliai tokią žiemą buvo prižiūrimi neblogai), reikėjo kažkiek metrų nusikasti, tai kvietėsi mane į pagalbą. Jaučiausi labai įvertinta kaip komandos narys. Gal jis kažko labai ir nesitikėjo, bet paskui pamatė, kad kartu neblogai sekasi.
Kada nors svajojai apie savo vynuogyną?
Man nereikia apie vynuogyną svajoti. Kartais, matyt, taip nutinka, kad žmonės netyčia prisikalba Nagelių šeima jau daug metų augina „Monikos“ vynuoges. Ir vyndarių bendruomenėje būtent už „Monikos“ vyną žinoma. Žmonėms labai patinka, kai pasakojant apie vyną prisipažįstu, kad ir aš Monika, sako, jog labai romantiška.
Apie savo vynuogyną dar nesvajoju. Man pakanka to, kas yra, ir mielai prie to prisidėsiu.
