Lietuvai – 100 kilometrų: trys dienos nuotykių, juoko ir geros nuotaikos

Pabaiga.

Pradžia 2018 10 27, 2018 11 03

Šitokio dėmesio ir pagarbos tikrai nebuvom nusipelnę

Pirmą signalą iš Aleksandravėlės gavom dar būdami Kriaunose, kai kirtom po antrą porciją ledų. Skambinusioji telefonu mūsų paklausė, kur esam ir kada planuojam pasirodyti Pauliaus Širvio gimtinėj Degučių kaime. Po pauzės nedrąsiai pridūrė, kad vietos saviveiklininkai apie devintą vakaro jau pradeda rinktis ir lauks mūsų. Va čia tai įkliuvom, net ledai užsiskersavo gerklėj, mums liko nepilna valanda, o kelio dar kaip iki Mėnulio – daugiau nei dešimt kilometrų. Ir kokia, po velnių, šiandien diena – visur vėluojam. Čia skaičiuok neskaičiavęs: jeigu įjungsim aukščiausią pavarą, be jokių sustojimų, vien tik ėjimas, ėjimas ir dar kartą ėjimas, užtruksim mažiausiai dvi valandas… Atėjo, moksliškai šnekant, ekstremalių išbandymų metas. Gerai, kad atsirado mūsų kompanijoj viena gazelė, kurios energija per kraštus tryško, kuri pasikinkė gerą nuotaiką ir šokio žingsneliu pajudėjo pirmyn, taip užvesdama ir kitus. Daina jos vardas – pirmą kartą mačiau, kad vardas taip tiksliai atitiktų žmogaus natūrą. Niekada nesuprasiu, kaip nuėjus per trisdešimt kilometrų su kuprine ant pečių, dar galima plazdėti kaip drugeliui? Kai užsikūrė šitas geros nuotaikos generatorius, ir kitiems palengvėjo…

Degučių kaimą priėjom lenktyniaudami su prietema. Dievas matė – mes tikrai stengėmės ir skubėjom kaip įmanydami, ir koncerto siūlėm neberengti, ir sutiktuvių nebeorganizuoti, bet kur tau – užsispyrę tie aleksandravėliškiai, jeigu jau ką sumanė, neperkalbėsi. Papuolėm kaip į kokią gegužinę: mus pasitiko ir visus linksmino kaimo kapela, vyko teatralizuotas Aleksandravėlės krašto pristatymas, P. Širvio poezijos skaitymai. Šitokio dėmesio ir pagarbos tikrai nebuvom nusipelnę, užbūrė mus tas nuoširdus ir paprastas bendravimas, ta ramybė ir lėtai tarsi kokiam sulėtintam kine besivystantis veiksmas, nepagražintas dirbtinėmis šypsenomis ir netikrais ditirambais. Tai tarsi atviras jausmų lobynas, iš kurio rieškučiomis galima semtis gerumo, pasitikėjimo, meilės artimui, kaimynui, bendraminčiui. Deja, miestuose šis reiškinys jau svetimas ir retai besutinkamas… Ar galit įsivaizduoti tokį scenarijų kur nors didmiesty: susirinkę miesčionys, savo noru, niekieno neverčiami, pora valandų kantriai lauktų kelių pro šalį einančių keliauninkų? Neįmanoma! Miesčionys viskuo persisotinę, nebeužtenka jiems paprasto nuoširdaus bendravimo, jeigu nesiūlai ko nors originalaus „iš už jūrų marių“ parvežto, jeigu negali sužadinti jų smalsumo – miręs reikalas, net į svečius neprisikviesi.

„Viskas čia per tą lėkimą“, – sakydavo a. a. mano mamytė. Sukamės kaip žaisliniai vilkiukai savo rūpesčių verpete, užsidarę savo kiaute, nieko aplink nematydami, net su laiptinės kaimynais nebesisveikinam. Nesustojam apsidairyti, nepakeliam akių aukštyn, nebesužiūrim, kas dedasi aplinkui, tik vejamės vis nuvažiuojantį traukinį. Vaikomės smulkmenų, o esmės neužčiuopiam, norim karjeros, didesnių pinigų, o tobulėti tingim, norim įvertinimo už bandymus ir gerus ketinimus, o rezultatas? „Čia ne mūsų reikalas, tegu dirba kiti.“ Pavydim aplinkiniams ir komentuojam svetimus gyvenimus, o savąjį vis atidėliojam – rytoj, nuo pirmadienio, po Naujųjų, kai susitaupysiu, kai sulieknėsiu… Visai pamirštam, kad gyvenam čia ir dabar – rytojaus gali ir nebūti. Kritikuojam visus aplinkui ir paišom tik niūriom spalvom, į pasaulį žiūrėdami pro tamsintus akinius, kad tik kuo mažiau prasiskverbtų šviesos ir pozityvo. Gyvename tarsi paraštėse ar pogrindy, kur juokas, gera nuotaika ir pastelinės spalvos yra tabu. „Užtraukiam rankinį“ ir susimąstom tik ligos patale, kai dažniausiai būna vėlu – traukinukas tuku tuku jau nuvažiavęs – gyvenimas pro šoną praėjęs…

Ne viskas taip ir blogai toj Lietuvėlėj

Visas spektras minčių prasisuko galvoj, klausantis P. Širvio eilių ir kartu su Aleksandravėlės kapela traukiant liaudies dainas. Bėda ta, kad vis rečiau bepaimam knygą į rankas, nebepavartom geros poezijos – poezija tas raktas, kuris atrakina širdis ir įleidžia gerumo, meilės ir gailestingumo… Atsiradęs jaukus, šiltas tarpusavio ryšys pakylėjo iki debesų, iki atviro jausmų lobyno, iš kurio rieškučiomis galima semtis pagarbos, pasitikėjimo, meilės savo artimam, kaimynui, bendraminčiui. Sėdi sau ant kelmo, linguoji su visais ir neapleidžia mintis, kad dar yra vilties, kad ne viskas taip ir blogai toj Lietuvėlėj, tik pats laikas jau atsigręžti į savo šaknis. Mes juk visi širdy kaimiečiai, trečia ketvirta karta (seneliai-proseneliai) mūsų visų – „nuo žagrės“. Mes tik dedamės miestiečiais ir elgiamės kaip miesčionys „pižonai“ – lygiuojamės į televizoriuj matytus personažus, pavarvinam seilę vartydami „Žmonių“ žurnalą. Kaimas mūsų genuose, ir taip lengvai to neatsikratysi. Nesinori kartais to pripažinti, bet nereikia gėdytis, reikia tuo didžiuotis. Kaimas visada gelbėjo Lietuvą: knygnešiai, Lietuvos savanoriai, iškovoję nepriklausomybę 1918-aisiais, pokario partizanai, nesitaikstę su okupacija ir paaukoję savo jaunas gyvybes, kad mes būtume laisvi. Kaimas penėjo visus į miestus suvarytus „tremtinius“ sovietmečiu, kai maisto parduotuvėj būdavo tik eilės. Kaimiškoji lietuvio pusė išgelbės Lietuvą, tik nereikia bijoti kuo daugiau jos įsileisti į širdį – pasilakstysim po pasaulį, bet anksčiau ar vėliau vis tiek atsisuksim į savo šaknis. Juk nebūtina gyventi kaime, svarbu, kad kaimas gyventų mūsų širdy ir priešintųsi tam bedvasiam miesčioniškumui. Čia kaip toj senoj gyvenimiškoj tiesoj apie du vilkus: kiekvieno žmogaus viduje vyksta kova, labai panaši į vilkų grumtynes. Vienas vilkas yra blogis – pavydas, puikybė, tinginystė, kerštingumas, egoizmas, melas, neapykanta… Kitas atstovauja gėrio pusei – meilė, tiesa, ištikimybė, užuojauta, pagarba…

– O kuris vilkas, pagaliau, nugali? – klausiate jūs.

– Visada laimi tas vilkas, kurį tu maitini! – atsako jums žmonijos išmintis.

Tai daug ar mažai?

Nakvynės vietą pasiekėm prieš pat vidurnaktį, kaip tik „ant fejerverkų“. Lukošiūnų sodyba prie pat Degučių, jeigu tiesiai per laukus, tai ir puskilometrio nebūtų. Visi draugai buvo kartu gegužinėj, tik vienas Sauliukas liko sodyboj žuvienės prižiūrėti – pats pasisiūlė, sakė, poezijos nemėgsta. O žuvienė pavyko tiesiog tobula, visi valgėm, kartojom, valgėm ir vėl kartojom. Į pirtį, sako, pilnais skrandžiais nepatartina, bet kas čia paisys visokių rekomendacijų, kai per dieną karšto maisto burnoj neturėjom?.. Prisivalgėm iki soties ir – į pirtelę. Reikėjo raumenis atpalaiduoti, juk laukė trečia, finalinė, žygio diena, o navigacija tądien „prisuko“ lygiai 42 km. Sakyčiau, daugoka ėjikams be specialaus pasiruošimo: 20 km pats tas – malonus pasivaikščiojimas, o dvigubai tiek – jau darbas, velniškai sunkus darbas. Ir tos pūslės ant kojų nervina, ir visus raumenis maudžia, net ir tuos, apie kuriuos iki tol ničnieko nežinojai, pečius kuprinės diržai nuspaudė – prisiliesti negali, ant delnų irgi pūslės – lazdos pritrynė, žodžiu, visą kūną skauda, tarytum kas su beisbolo lazda būtų šonus aplyginęs, tačiau nuotaika pakili – va, kur paradoksas.

Sekmadienis išpuolė gražus ir, patvirtindamas visas prognozes, karščiu alsuoti pradėjo nuo pat ryto. Vakarykštis bendras kūno nuovargis, kaip bebūtų keista, dingo su pirmaisiais nueitais kilometrais. Pasitvirtino piligrimų pasakojimai, kad nuovargis nesikaupia kiekvieną dieną, neslegia žygeivio pečių ir nelenkia prie žemės tarytum kokia metų našta, išsisklaido tarsi migla pratęsus žygį. Navigacija sufleruoja, kad šiandien ėjimo vienas juokas – „tik“ 27 km pačiu tiesiausiu keliu pro Keležerius, Bajorus, Bagdoniškį ir Čelkius. Nenumatytas daugiau anei vienas susitikimas, beliko tik iki galo atlikti savo misiją – įveikti tuos šimtą kilometrų, dedikuotus Lietuvai.

Trys dienos, skirtos paminėti Lietuvos šimtmečiui, tai daug ar mažai? Daug, jeigu galvosi, kaip reikės tiek laiko atsiplėšti nuo darbų, ypač jeigu pats esi atsakingas už savo verslą ir dirbi septynias dienas per savaitę, daug jeigu tavo galva pilna pašalinių minčių ir gailesčio sau – kam gi čia tiek dienų kankintis? Bet kas gali apskaičiuoti ir įkainoti tą pozityvą, kurį gauni kely: ištisas tris dienas „nutrūksti“ ir „nesuki sau smegenų“ apie namus, buitį, darbą, gyveni čia ir dabar, eini kur veda dulkėtas kelias. Kas pamatuos, kiek teigiamos energijos įkrauni savo „batareikas“, kas pasvers tą nuotaiką ir įvertins patirtus įspūdžius susitikimuose su mūsų krašto šviesuoliais?.. Tie prisiminimai šildys tave ne vienerius metus. Trys dienos nuotykių, juoko ir geros nuotaikos. Didžiausia laimė turėti tiek Draugų, su kuriais gali TAI patirti. Yra dar šioje žemėje vietos draugystei, nuoširdžiam bendravimui ir bendraminčių, su kuriais gera ir su kuriais gali tiek nuveikti.

Lietuvai šimtmečio proga ir visiems „Gimtojo…“ skaitytojams skiriu tostą, dar jaunystėje atmintinai išmoktą, kuriuo vadovaujuosi vadeliodamas savo gyvenimą, o šis tarsi patvirtina – žmogiškosios vertybės laikui nepavaldžios:

„Dirbkim savo darbą su ūpu ir išmanymu, ne save stumdami į priekį, o mūsų visą gyvenimą. Pirmenybę suteikę pareigai, naudokimės teisėm ir laisvėm. Nepakelkim kardo be reikalo, be garbės – nenuleiskim. Nesigraužkim dėl to, kad kaimynas surado daugiau baravykų, jeigu pavydim, tai pavydėkim tiktai didelių dalykų. O šiaip – nebūkim asketai. Palaikydami žvalią nuotaiką, ieškokim stiprių įspūdžių, nevenkim vyriškų nuotykių.“

Prosit!!!

Algimantas ŠABLINSKAS

1 iš 26