Pažintis – nuo dvarų
Nuo XVI a. pradžios Rokiškis priklausė didikams Krošinskiams. Lyg stebuklas daugelį metų pamirštas stovėjo „bravoro“ pastatas, kurį ne tik rokiškėnai, bet ir kai kurie istorikai vadina Krošinskių pilaite. Netoli „bravoro“ būta ir kunigaikščių Krošinskių tikrųjų medinių rūmų. Po jų, praėjus 200 metų, Rokiškis atiteko kitiems didikams – grafams Tyzenhauzams. Tyzenhauzai mūsų kraštui davė labai daug. Rokiškis sunkiai įsivaizduojamas be bažnyčios ir dvaro rūmų, kuriuose dabar įsikūręs muziejus. Neogotikinė bažnyčia tapo ne tik rokiškėnų šventove, bet ir paminklu Tyzenhauzų giminės kultūrinei veiklai Rokiškyje.
Šioje sėlių žemėje savo pėdsaką paliko ir didikai Radvilos. Jie XVII a. pradžioje valdė Aleksandravėlės dvarą, kuris dar žinomas ir kitu vardu – Pilianavos.
Pačiame rajono pakraštyje pamažu atgyja ir dar vienas jau daugiau kaip 500 metų skaičiuojantis Ilzenbergo dvaras, kurį 1515 m. įkūrė Livonijos ordino vasalas Berndtas Kerssenbrockas. Atlaikęs karus, santvarkų pasikeitimus, šis dvaras naujam gyvenimui pakilo ne taip seniai – 2003 m. Vaikščiodami dvaro parko takais galime pabandyti apkabinti ąžuolą galiūną, kuris paskelbtas valstybės saugomu gamtos paveldo objektu ir mena senąją dvaro praeitį.
Trys šimtai metų – tik nedidelis laiko tarpsnis. Tai galime suprasti apsilankę Gačionių dvare. Vasarą čia sutiksi ir patį didikų Rozenų palikuonį – baroną Piotrą Rozeną, kuris gali valandų valandas pasakoti savo giminės istoriją. „Apie šį dvarą žinojau labai nedaug – jis man atrodė tolimas vaikystės prisiminimų migloje, kažkur tolimoje Lietuvoje stovintis protėvių palikimas. Tačiau kai 1990 m. jį susigrąžino mano tėvas Antonas Rozenas ir mes kartu atvykome jo apžiūrėti, supratau, kad tik čia norėčiau pasenti“, – pasakojo ponas Piotras. Šio didiko pastangomis dvaras buvo atstatytas, jame vėl klega žmonių balsai, o istorija teka savo vaga. 2017 m. Piotras dvarą dovanojo savo sūnums Igoriui ir Bogdanui su nerašytu pažadu šį turtą saugoti ir puoselėti.
Ne visiems dvarams taip pasisekė. Rašėme ir apie nykstantį Tarnavos dvarą. Jį šiais metais aplankė buvusių valdytojų grafų Veisenhofų proanūkis su dukromis. Ši grafų palikuonių viešnagė – pirmoji ne tik Jūžintų krašte, kuriame grafai Veisenhofai paliko gilų pėdsaką, bet ir Lietuvoje. Apie tai, kad protėviai Jūžintų krašte turėjo dvarų, žemių, buvo bažnyčios fundatoriai, proanūkis Johanas nuo vaikystės žinojo iš savo tėvo, grafo Hanso Veisenhofo. „Tėvas vis pasakodavo apie Lietuvą, apie tai, kad kažkur pakraštyje jo senelis pastatė ir valdė gražų dvarą, kad jo rūpesčiu pastatyta bažnyčia, – pasakojo savo prisiminimus Johanas. – Sunku kalbėti. Graudu buvo prisiliesti prie protėvių istorijos matant dvaro vaizdą. Turėjo būti didingas, gaila, dabar daug kur griuvėsiai, nors ir nujaučiau, kokį vaizdą Tarnavos dvare pamatysiu.“
O tokių pamažu griuvėsiais virstančių ir į užmarštį grimztančių dvarų ne vienas ir ne du…
Jeigu sienos prakalbėtų…
Ne vieną intriguojančią istoriją gali papasakoti ir senųjų Rokiškio pastatų sienos. Prie pat bažnyčios stovi XIX a. menantis grafų Tyzenhauzų statytas pastatas. Ir kas tik jame nebuvo įsikūręs: iš pradžių – prieglauda, paskui – muzikos mokykla. Vėliau muzikos garsus keitė maldos – pastatas atiteko Marijos tarnaitėms vienuolėms. Dar vėliau čia dūzgė audimo staklės ir siuvimo mašinos – buvo įkurta mergaičių amatų mokykla, sovietiniais laikais veikė dirbtuvės, vėliau istorinis pastatas buvo apgyvendintas, o rūsiuose, kaip prisimena senieji gyventojai, buvo dorojami ir laikomi kopūstai, mat čia jie ypač gerai išsilaikydavo.
Rokiškio istorijai Vytauto gatvės 1-asis namas įdomus tuo, kad 1918 m. čia įkurta pirmoji miesto gimnazija. Šv. Mato bažnyčios klebonas Martynas Jankauskas iš sakyklos ragino tėvus leisti vaikams mokytis lietuviškai, leido klebonijoje apsigyventi steigiamos gimnazijos direktoriui Kazimierui Petruškevičiui bei mokytojui Vladui Apanavičiui. Pirmoji gimnazija buvo pavadinta „Saulės“ vardu. Patalpas Vytauto gatvės 1-ajame name jai skyrė grafas Jonas Pšezdzieckis, dvaras gimnaziją aprūpindavo kuru.
Turtinga ir Vytauto gatvės 5-ojo namo istorija. 1928 m. jį pastatė fabrikantas A. Ščiuka, kuris su šeima užėmė dalį namo. Kieme buvo įsikūrusios A. Ščiukos šaltkalvių dirbtuvės, veikė parduotuvė. 1940 m. Ščiukų šeima ištremta į Sibirą.
Likusioje pastato dalyje buvo įsikūręs viešbutis „Lietuva“, patalpas čia nuomojosi dantistas J. Cindelis. Beje, šalia veikė dar vienas viešbutis, priklausęs žydui Meleriui ir turėjęs netikėtai skambų „Londono“ pavadinimą.
Miestiečiams 5-asis namas buvo žinomas ir todėl, kad čia veikė pirmasis Rokiškio kino teatras „Lyra“. Apie 1911 m. jį čia atidarė Leopoldas Kvasniauskas, pardavęs kino teatrą „Luna“ Marijampolėje.
Vytauto gatvė tikrai pažymėta pirmumo ženklu. Net ant Rokiškio paleista pirmoji vokiečių bomba sprogo būtent šioje gatvėje – netoli dabartinės parduotuvės „Bikuva“, kur senais laikais veikė skerdykla.
Su Rokiškio klestėjimu, ekonominiu pakilimu susijęs ir kitas visiems gerai žinomas pastatas – Rokiškio geležinkelio stotis. Pirmoji Rokiškio geležinkelio stotis pastatyta 1878 m. Ji buvo medinė, mėlynai dažyta. Per 1919 m. karo veiksmus medinis geležinkelio stoties pastatas ir prie jo buvę sandėliai sudegė. Pagal istorinius šaltinius, juos supleškino besitraukiantys vokiečių kariai. 1927 m. buvo pastatyta nauja mūrinė stotis. Ją suprojektavo kaunietis inžinierius Edmundas Alfonsas Frykas. Ji buvo labai moderni, patogi keleiviams. Rokiškėnai, pamėgę keliones traukiniu, tuomet lengvai galėjo susisiekti su tolimesniais miestais.
O kur dar bene gražiausias nepriklausomybės aikštės statinys, visų vadinamas namu su bokšteliais. Tai žydų brolių Zametų palikimas. Jeigu ne verslūs Zametai, kažin ar Rokiškis turėtų mašinų gamyklos istoriją, kuri prasidėjo visai ne miesto prieigų didžiuliu pastatu. Šį sovietmečiu pasistatė Rokiškio mašinų gamykla.
Nuo pagonių piliakalnių iki savojo Puntuko
Rokiškio kraštas garsus ir kultūriniu palikimu. Štai Kamajų seniūnijoje esantis Juodonių piliakalnis (Pečianykas) datuojamas I tūkst. pr. Kr. pabaiga – II tūkst. pradžia. Juodonių piliakalnio legenda byloja, jog kadaise po piliakalniu buvusi „karčema“, kurios durys užverstos didžiuliu akmeniu. To akmens vienas kraštas dar ir šiandien matyti piliakalnio šlaituose.
Tiems, kurie neturi laiko ilgoms klajonėms po rajoną, visai šalia miesto – Moškėnų piliakalnis. Jis žinomas ir Laukupėnų vardu. Šis piliakalnis – ant natūralios kalvos, o aplink jį tęsiasi lygumos. Dabar jis vilioja turistus, romantikus, smalsuolius, pagoniškąjį tikėjimą išpažįstančius žmones. Piliakalnis tapo renginių vieta – ant jo švenčiamos Joninės, vyksta Baltų vienybės dienos renginiai, Liepos 6-ąją (Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną) giedama „Tautiška giesmė“. Sakoma, kad ten tylų rytą ar vakarą girdėti, kaip skamba Rokiškio bažnyčios varpai, o per šventes uždegti laužai matomi Rokiškyje.
Prisiminta tik maža dalis piliakalnių. Dėmesio verti ir nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos sąrašuose įrašyti šeši mūsų rajone stūksantys akmenys – saugomi istoriniai gamtos objektai, apie kuriuos iš lūpų į lūpas perduodamos legendos, mitologiniai pasakojimai, padavimai. Tai Rudžių kaimo akmuo „Velnio pirtis“ (Kamajų sen.), Mikniūnų „Džiugavas“, arba „Velnio akmuo“ (Kamajų sen.), Ignotiškio kaimo „Ožakmenis“ (Rokiškio kaim. sen.), akmuo su velnio, Dievo ir angelo pėdomis (Kriaunų sen.), Sidariškio akmuo „Velnio duknos“ (Jūžintų sen.) ir „Dievo pėda“ (Obelių sen.). Tačiau akmenų – gamtos ir istorijos paminklų, apie kuriuos sklando mistiniai pasakojimai ir netikėčiausios istorijos, rajone yra kur kas daugiau. Dalis jų, deja, iki šių dienų neišliko arba žmogaus akiai nebepasiekiami: vieni suskaldyti, per melioraciją pradanginti, kiti įmontuoti į gyventojų pastatų pamatus, dar kiti nežinia kur pradingę.
Štai Ožakmenis dėl įspūdingo dydžio kartais pavadinamas Rokiškio Puntuku. Ant akmens esančios žymės galėjo atsirasti nuo elnių, briedžių, stirninų ragų, kuriuos šie smailinosi į akmenį. Sakoma, iki šiol prie Ožakmenio baltas ožys naktimis vaidenasi.
Kaimai – dvyniai
Bekeliaujant po Rokiškio kraštą gali pradėti dvejintis ar net trejintis. Rodos, ką tik buvote Obeliuose, ir štai kad nori, nuvažiavus visai į kitą rajono pusę, už Pandėlio pasukus į žvyrkelį, vedantį Lailūnų kaimo kryptimi, vėl pamatai užrašą „Obeliai“. Tai kaimai dvyniai, kuriuos jungia galbūt tik vienas dalykas – skaičius „2“. Vieni Obeliai turi 22 gatves, o kiti – tik 2. Kadaise mažieji Obeliai vadinti Abeliais, bet, 1999 m. Registrų centrui perėmus tvarkyti Administracinių vienetų, gyvenamųjų vietovių ir gatvių registrą, atsirado kaimo įrašas „Obeliai“.
Pavažiavę nuo Pandėlio daugiau kaip kilometrą Kvetkų (Biržų r.) kryptimi, patenkame į mažą Buivydiškių kaimą su dviem gyventojomis. Pasukus į Rokiškio pusę ir pavažiavus bent trejetą kilometrų nuo Pandėlio, kairėje, matosi senų fermų pastatai, šalia vingiuoja keliukas. Būtent jis veda į panašaus pavadinimo Buivydžių kaimą.
Beje, Rokiškyje yra net penki Ažubalių kaimai, išsibarstę po Jūžintų, Kriaunų, Kamajų, Juodupės ir Pandėlio seniūnijas, treji Mičiūnai, įsikūrę Jūžintų, Kriaunų ir Pandėlio seniūnijose. O tiems, kas pasigedo šmaikštumo, visai pravartu žinoti, kad galima rasti Stanikūnų, Dirvonų ir Dirvoniškų, Papiškių kaimus.
Ir kas gali po šių istorijų, pasakojimų sakyti, kad Rokiškis nuobodus kraštas. Ne, Rokiškis – tai nuostabi Lietuva, kuriame rasite dalelę kažko nepaprasto, artimo, netikėto.
Projektą iš dalies remia