Alvydo vaikystė prabėgo Roblių kaime. Dabar ten, pamiškėje, sodybos vietoje telikusi tuščia vieta. Pradinę mokyklą Alvydas baigė Robliuose, o nuo 5 klasės pradėjo lankyti Panemunėlio mokyklą, todėl, kad jam būtų arčiau, tėvai persikėlė į kitą sodybą, esančią Kraštų kaime (Panemunėlio sen.). Tame name kažkada veikė Kraštų pradinė mokykla. Vieta gyventi buvo patogesnė, nes netoli kursuodavo autobusai. Nuo tada prasidėjo mūsų draugystė.
Vaikystėje buvome padaužos, bet iš penkių draugų Alvydas buvo rimčiausias, visuomet atsižvelgdavo į žmogų, kad jam nepakenktume. Buvome gamtos vaikai – žvejodavome Šetekšnos upėje. Tuomet Lietuvoje ji buvo pati vėžingiausia. Pamenu, vaikystėje sugauti šimtą vėžių vienu atėjimu nebuvo problemų. Gamtoje švęsdavome Sekmines, eidavome prie Alsetos piliakalnio.
Mūsų keliai išsiskyrė, kai įstojau mokytis. Bet Kaune susitikdavome. Dažniau bendraudavome vasarą. Matulkai gyveno ūkiškai, taigi būdavo fizinio darbo, aš Alvydui padėdavau nupjauti žolę aplinkui sodą. Sueidavome keletas draugų.
Alvydui į kraują buvo įaugęs priešinimasis tai (sovietinei – aut. past.) santvarkai. Tėvai buvo tikintys, Alvydas – nelabai… Jau Nepriklausomybės laiku paaiškėjo, kad motina – „šimtaprocentinė“ konservatorė.
Moksle buvome vidutiniokai. Kartais namo grįždavome pėsti, kartais – dviračiais. Mokykloje jis buvo ramus vaikas. Ir gyvenime neišsišokdavo, sakydavo: „Aš savo nuomonę turiu, o tu ką nori šnekėk.“ Nepriklausomybės užuomazgoje papolitikuodavome. Jis šnekėdavo apie laisvą žmogų. Tačiau labai garsiai apie Nepriklausomybę neprasitardavome, nes nežinojome, kas gali išgirsti. Man atrodo, kad jo viduje kirbėjo nuoskauda dėl į Sibirą ištremto tėvo.
Alvydas – geriausias mano tų laikų draugas. Tikras. Patriotiškas. Šviesių pažiūrų. Paprastas vairuotojas. Gaila, kad nepamatė iškovotos laisvės.
Rimantas Kazlauskas
Rokiškio rajono ligoninės gydytojas, A. Matulkos vaikystės draugas
