Šiemetinės Liongino Šepkos konkursinės parodos laureatas rokiškėnas Juozas Čepulis kūrėjo kelią pradėjo vos prieš 12 metų. „Nesitikėjau laimėti L.Šepkos premiją. Mačiau, kad ir keli kiti parodos dalyviai yra verti laureato vardo“, – kuklinosi drožėjas. Dėl konkursinės parodos prizo jis jau varžėsi devynis kartus, keturiskart tapo jos prizininku.
Paviliojo drožyba
Pirmą sykį drožėjo kaltą J.Čepulis paėmė vos prieš 12 metų. Tuomet jam buvo 72-eji. „Drožyba mane viliojo nuo pat jaunystės“, – prisipažino menininkas.
Tačiau menui jo gyvenime pritrūko laiko. Jį būsimasis kūrėjas skyrė darbui ir šeimai. Jaunystėje p. Čepulis dirbo vairavimo instruktoriumi, vėliau net 27 metus vadovavo Rokiškio profesionaliajai priešgaisrinei daliai. Profesinėje veikloje, kaip ir drožyboje, jis siekė tobulumo. „Galiu didžiuotis, kad mūsų priešgaisrinė dalis buvo viena geriausių Lietuvoje. O ir aš gavau nemažai pagyrimo raštų, dovanų“, – apie savo darbą kalbėjo drožėjas.
Ugniagesių viršininko viena iš daugelio pareigų buvo tikrinti, ar naujos statybos namai atitinka priešgaisrinės saugos reikalavimus. Pro tikrintojo akis neprasprūsdavo ne tik elektros instaliacijos defektai, bet ir namų interjero detalės. O ypač jį domino drožiniai. „Rokiškėnų namuose retai jų pasitaikydavo. Todėl iki šiol prisimenu namą Pagojos kvartale, kurio kambarius puošė gausybė medinių statulėlių ir bareljefų. Kai šeimininkus pagyriau už drožinius, šie labai apsidžiaugė: bent vienas svečias įvertino meno kūrinius“, – pasakojo drožėjas.
Mokosi iš kolegų
Kodėl p. Čepulis vis dėlto ėmėsi drožybos? „Netgi būdamas pensininku dirbau. Negaliu be darbo gyventi. Tačiau anksčiau ar vėliau tenka su juo atsisveikinti. Juokaujama, kad nebenaudojamas daiktas rūdija. O aš rūdyti nenorėjau. Tad išdrįsau į rankas paimti kaltą“, – apie priežastis, pastūmėjusias jį ne tik grožėtis kitų drožėjų darbais, bet ir pačiam kurti, pasakojo menininkas. Drožti jis pradėjo 1999-aisiais. O po metų jau debiutavo L.Šepkos konkursinėje parodoje.
Pašnekovas prisipažino – jis niekada nelankė jokių drožybos pamokų ar kursų. Žinių kūrėjas semiasi stebėdamas kitų menininkų darbus. „Nuolatos lankausi įvairiose parodose, akylai stebiu kiekvieną kūrinį. Štai įsižiūriu į kokios statulos gražias akis ir suku galvą, kaipgi jos autoriui pavyko taip gražiai jas išdrožti“, – sakė p. Čepulis.
Parodose, anot menininko, malonu ne tik drožėjų darbais pasigrožėti, bet ir su kolegomis menininkais bičiuliškai pabendrauti.
Negali be darbo
Į nedidukę dirbtuvę, perdarytą iš malkų sandėliuko, savojo namo kieme menininkas kasdien eina tarsi į darbą. Nešildomoje belangėje patalpoje jis drožia nuo ryto iki vakaro. „Apsirengiu kelis megztinius, kad nesušalčiau. Taip įsitraukiu į kūrybą, kad šalčio nebejuntu. O ir laiko, praleisto dirbtuvėje, nebeskaičiuoju. Užmirštu visus rūpesčius ir problemas. Dažnai žmona manęs ima ieškoti, nes pamirštu pareiti pietų“, – prisipažino kūrėjas.
Prakalbinti tvirtą medį reikia daug fizinės jėgos ir stiprybės. Menininkas prisipažino: jo rankos jau vargsta, išsiklaipė pirštų sąnariai, todėl drožiant juos skauda. „Kenčiu. Juk kūrybos džiaugsmas atperka skausmą“, – sakė jis.
Pavargusias drožėjo rankas atgaivina žmonos paruošti indiško svogūno užpilai. Šio augalo vazonėlis šeimos namuose visuomet po ranka. Svogūno lapai užpilami degtine, o jų ištrauka įtrinamos rankos. „Skausmą bemat nuima“, – sakė drožėjas.
Žmona – didžiausia jo kūrybos vertintoja ir patarėja. „Ji yra meniškos prigimties. Pati puikiai mezga ir neria. Tad mane supranta, palaiko ir įkvepia“, – sakė p. Čepulis.
Meilė proporcijoms
Daugelis šalies žymių menininkų teigia, kad jų įkvėpėjas ir mokytojas – L.Šepka. O ką pašnekovas mano apie Rokiškio krašto garsiausio dievdirbio kūrybą? Juolab kad, šiemetinės konkursinės parodos komisijos nuomone, p. Čepulio darbai labiausiai primena garsiojo menininko drožinius.
„Man L.Šepkos kūriniai nepatinka, – tiesiai šviesiai atsakė laureatas. – Žinoma, jie įspūdingi, tačiau aš šiuose drožiniuose pasigendu natūralumo. Man ne prie širdies, kai menininkai nesilaiko proporcijų: tai statulos galva per didelė, tai rankos per ilgos, tai kūnas nenatūraliai pasviręs. Man gražiausi – natūralūs ir proporcingi darbai. Prisipažinsiu, nemėgstu abstraktaus meno.“
Kūrėjas pasakojo atradęs auksinę taisyklę, kaip subalansuoti kūrinio proporcijas. „Išmatuoju būsimos statulos galvą nuo pakaušio iki smakro. Gautą skaičių padauginu iš penkių ir gaunu likusio kūno ilgio matą“, – patirtimi dalijosi pašnekovas.
Idealo paieškos
Menininkas įsitikinęs: jo kūrinys turi būti idealus. Todėl jam negaili nei laiko, nei pastangų. Kūrėjas skaičiuoja: statulėlei išdrožti užgaišta maždaug mėnesį. Pirmiausia jis nupiešia būsimojo kūrinio eskizą, po to jį perkelia ant medžio ruošinio.
Tačiau ne kiekvienas drožinys pavyksta. Ir ne dėl menininko klaidų. „Niekada negali žinoti, kokią paslaptį slepia medis. Štai turiu vientisą, gražų ruošinį, be jokios šakelės ar dėmelės. O bedrožiant paaiškėja, kad jo viduje – žievė įaugusi. Užkabinu kaltu, žievės gabalėliai pažyra ant grindų ir skulptūroje lieka ertmė. Kaipgi ją beužtaisyti? Tenka drožinį išmesti“, – aiškino p. Čepulis.
Kita bėda – įaugusios šakelės. Jas menininkas maskuoja kaip beįmanydamas. Štai jo sukurta medžiotojo statulėlė: stovi šaulys su šautuvu ant kelmo, o iš šio drevės galvą iškišusi smalsi laputė. Iš pirmo žvilgsnio nė nepagalvotum, kad skulptūros kompoziciją lėmė medžio defektas. „Lapės snukutį išdrožiau iš įaugusios šakos. Droždamas medžiotoją įdėjau tiek darbo, kad išmesti skulptūrėlę dėl tos nelemtos šakos buvo labai gaila. Teko gerokai pasukti galvą, kaip ją paslėpti“, – aiškino menininkas.
Dėmesys detalėms
Daug dėmesio menininkas skiria ir skulptūrų apdailai. Jo kūriniuose nėra grubių formų, aštrių kampų. O medį drožėjas renkasi pagal tai, kaip šis paklūsta apdailai. „Liepa minkšta ir švelni. Tik bėda – ją sunku tinkamai išdžiovinti, nes labai skyla. Klevo mediena labai kieta. Ją itin sunku drožti. Tačiau šį medį labai lengva dailinti, jo drožiniai – labai švelnūs ir atrodo plastiškai. Kriaušė – kietas ir gražus medis. Drebulė – maloni drožti, tačiau apdailai ji nepasiduoda – šerpetoja“, – aiškino menininkas.
Daug dėmesio p. Čepulis skiria ir kūrinių kompozicijai. Mėgstama jo tema – šventieji. Būtent jie ir lėmė pergalę šiemetinėje L.Šepkos konkursinėje parodoje. Pasak menininko, norint sukurti dailią ir prasmingą šventojo skulptūrą, būtina gerokai pasiruošti, susirinkti duomenis apie šio gyvenimą ir darbus. Antai šv. Antanas vaizduojamas su lelija – nekaltybės simboliu, šv. Povilo rankose – kardas. Šis ginklas simbolizuoja šio šventojo mirtį: jis buvo nukirsdintas kardu. Šv. Petras prie juostos saugo dangaus karalystės raktus.
Savadarbiai
Nors L.Šepkos kūryba J.Čepuliui ne prie širdies, vis dėlto su garsiuoju dievdirbiu jis turi šį tą bendra – mėgsta drožti miniatiūriniais kalteliais ir skalpeliais. O štai pirktinių prietaisų, tokių kaip benzininis pjūklas, rokiškėno menininko dirbtuvėje nėra. „Sykį gavau prizą – mažų drožybos įrankių komplektą. Man jis patinka. Dar turiu elektrinį grąžtą, kurį taip pat gavau dovanų“, – pasakojo jis.
Didelių, galingų prietaisų menininkui nereikia. Jis prisipažino drožiąs ne dėl pelno ar pripažinimo, o savo malonumui. „Kur gi rasti užsakovą, kuris šimtinėmis švaistytųsi? O už 20 Lt savo širdies kūrinį atiduoti nenoriu“, – sakė p. Čepulis. Daugelį savo darbų jis tiesiog išdovanoja draugams ir artimiesiems ar nuneša lauktuvių.
Menininko namų svetainėje – tik nedidelė darbų ekspozicija. Ant lentynų – vos kelios šiemet jam laurus pelniusios skulptūros. „Nesinori lentynų apkrauti savo darbais. Skulptūroms reikia erdvės“, – mano jis.
Dauguma kūrinių saugomi menininko garaže įrengtame mažame muziejuje. Jame – ir senovės kunigaikščių skulptūros, ir šventųjų statulos, ir žvėrių figūrėlės – įvairių parodų, atnešusių sėkmę kūrėjui, darbai.
Sėkmingi metai
Drožėjas J.Čepulis pirmą kartą visuomenei savo darbus pristatė 2000 m. L.Šepkos konkursinėje parodoje. O šiemet joje dalyvavo jau aštuntąjį kartą. 2003, 2004, 2005 ir 2008 m. jis tapo L.Šepkos konkursinės parodos prizininku. Renginio komisija menininką skatino už meilę senosioms drožybos tradicijoms, kūrybos tęstinumą. Mat šioms parodoms kūrėjas teikia tik šventųjų statulas.
J.Čepulis dalyvauja ir Krašto muziejaus rengiamose tradicinėse prakartėlių parodose. Pernai žiemą čia buvo surengta jo personalinė paroda.
Šio drožėjo darbų vertę ir svarbą įvertino ir kūrėjai, ir muziejininkai. Apie menininko darbus pasakojama 2010 m. išleistoje knygoje „Vidurio Baltijos šalių tradiciniai amatai“. Joje aprašoma geriausių Latvijos bei Rokiškio krašto tautodailininkų kūryba. Be to, Rokiškio krašto muziejus p. Čepulio kūrybinį kelią įamžino 20 min. trukmės dokumentiniame filme.
O dabar kūrėjas nekantriai laukia naujų kūrybinių iššūkių. Šiemet jis laimėjo tautodailininkų konkurso „Aukso vainikas“ zonines varžytuves Panevėžyje. Po kelių savaičių p. Čepulio laukia finalinė konkurso paroda Ukmergėje. Ar L.Šepkos konkursinės parodos laureatas pasidabins „Aukso vainiku“?
„Kas žino… Juk ir L.Šepkos premija man buvo malonus netikėtumas. Maniau, šiemet ji tikrai bus skirta biržiečiui Vidui Jatulevičiui. Net nutirpau, kai komisijos vadovai ištarė mano pavardę“, – sakė menininkas.
Lina DŪDAITĖ
