Sakoma, kad kiekvienas žmogus turi dvi puses – tą, kurią visi mato, ir kitą – atsiskleidžiančią tam tikrose situacijose. Būna, kad, atrodytų, uždaras, vengiantis bendrauti žmogus, atsidūręs ekstremalioje situacijoje, pasirodo besąs labai mielas ir supratingas. Kaip tada gera būti šalia tokio! Žinoma, būna ir atvirkščiai…
Staiga ištiktas širdies smūgio vyras skaudžiai sudejavo, susirietė ir krito ant šono. Žmogų apėmė traukuliai, o netrukus jis gulėjo vidury gatvės be gyvybės ženklų. Nė vienas praeivis neiškvietė greitosios pagalbos, tik pasyviai stebėjo, kuo viskas baigsis… Ačiū Dievui, tai tebuvo eksperimentas, atliktas gegužės mėnesį Biržuose vykusių Lietuvos greitosios medicinos pagalbos žaidynių metu. Situacija suvaidinta, tačiau praeiviai to nežinojo. O jeigu taip nutiktų iš tikrųjų? Kaip dažnai norime pasirodyti mylinčiais artimą, rūpestingais – ir še tau kad nori – renkamės pasyvaus stebėtojo vaidmenį sprendžiantis gyvybės ir mirties klausimui.
Kitas pavyzdys. Didelėmis raidėmis kartkartėm pasirodo pranešimai socialiniuose tinkluose ir net respublikinėje spaudoje su tokiomis antraštėmis „Žinomoje šeimoje – skaudi netektis“. Pirma natūraliai kilusi mintis – mirė motina, tėvas ar kitas artimas žmogus. Pasirodo, nugaišo mylimas katinas… Ką čia ir bepridursi lygindamas šias dvi situacijas. Žmogaus ir gyvūno gyvybė tapo lygybės ženklu.
Kai Paryžiuje degė Noterdamo katedra, visas pasaulis buvo sunerimęs ir verkė. Nepraėjus parai aukos liejosi milijonais. Dabar dega milijonai hektarų Sibiro miškų. Ir ką? Ogi nieko. Tik kalbos – niekas neskuba gelbėti nuo dūmų trokštančių ištisų miestų gyventojų. Čia gi ne katedra – kiek jau tų turistų apsilanko Sibire. Gal kaip nors patys gaisrai užges ar vietiniai užgesins…
Dar vienas pavyzdys, kaip gyvybės kaina priklauso nuo to, kas esi ir kur gyveni. 2015 metais Paryžiuje buvo įvykdytas žiaurus terorizmo aktas – žudynės „Charlie Hebdo“ redakcijoje. Žuvo 12 žmonių, dar 11 buvo sužeista. Iš karto po įvykio socialiniais tinklais išplito redakcijos darbuotojus remiančios žinutės su užrašu „Je suis Charlie“ (Aš esu Charlie), didžiųjų Europos valstybių vadovai taikioje demonstracijoje žygiavo pirmose eilėse susiėmę už rankų ir sakydami, kad teroristai jų neįbaugins. Ukrainoje, Irane, Irake, Namibijoje kasdien žūsta dešimtys žmonių, bet kažkodėl tose valstybėse nei Makronas, nei Merkel neina rankomis susikabinę. Ar kas bent pagalvoja, kad tokios „solidarumo“ akcijos žuvusiųjų artimiesiems yra dar vienas spjūvis į veidą? Kodėl mano artimojo gyvybė mažiau verta negu žuvusiojo Paryžiuje ir kokia reali to parodomojo žygio nauda?
Gal todėl prieš rengiant tokias ir panašias akcijas reikėtų labai pagalvoti, ar neįskaudins kitų, taip pat kenčiančių, nukentėjusių, kas dieną mirtis matančių žmonių. Jeigu Ukrainos karo zonoje būtų žygiavę didžiųjų valstybių vadovai, gal nauda būtų buvusi didesnė – kažin ar kariai išdrįstų pakelti ginklą prieš tokią pirmąją koloną. Bet nežygiavo – matyt, sava gyvybė brangiausia ir narsą geriau rodyti apsaugos apsuptyje.
Taip ir lenda visur ta antroji žmogaus pusė, dažniausiai ne pati geriausia: su išskaičiavimu. Tada atsiranda ir nepasitikėjimas, abejingumas, iškreiptas vertybių supratimas. Gal todėl lyg gurkšnis gaivaus oro atrodo nuoširdi Obelių bendruomenės centro narių, Obelių gyventojų pagalba nuo gaisro nukentėjusiai šeimai. Po tokių gerumo pliūpsnių supranti, kad stiprūs žmonės gyvena ne kažkur anglijose, vokietijose ar paryžiuose, o čia, šalia mūsų. Jie ne žodžiais deklaruos paramą, o geriau iš namų atneš duonos riekę, pasiūlys savo pastogę. Štai prieš tokius žmones reikia žemai lenktis ir džiaugtis, kad jų dar yra. Tai šviesioji žmogaus pusė, kuri ir gali išgelbėti pasaulį nuo beprotybės.
Labai gaila, bet valdžia ir eiliniai žmonės yra skirtingi gyvenimo pusrutuliai, dažniausiai priešingi savo veiksmais. Tą parodė ir parodo šių dienų realijos. Lyg nenorėdama atsilikti nuo mados bangos Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkė pareiškė, kad jų tautybės žmonės jaučiasi nesaugiai, buvo uždaryta sinagoga, o paprasti bendruomenės nariai tik kraipo galvas ir nesupranta, apie kokį nesaugumą jų vadė kalba. Tokių „dangus griūva“ pavyzdžių galima vardinti nesustojant. Kol viršūnėlės karus kariauja, paprasti žmonės gyvena savo gyvenimus, visiems užtenka vietos po saule.
