Medis nuo seno daugelyje pasaulio valstybių buvo ir tebėra svarbiausia statybos, buities ir kultūros kūrybos medžiaga. Kadangi medis jautrus laikui ir gamtai, mediniam paveldui reikia ypatingos priežiūros.
“Gimtasis Rokiškis” pristato Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo iš dalies finansuojamą ir visus metus truksiantį projektą “Medinis Rokiškio krašto paveldas”. Rašinių ciklas skirtas surinkti ir susisteminti žinias apie Rokiškio krašto medinį lobyną, supažindinti su kultūros vertybėmis plačiąją visuomenę ir paskatinti prisidėti prie šios kultūros turtų išsaugojimo.
Turtai – nesuskaičiuojami
Mūsų kraštas turtingas medinių istorijos liudininkų: tai garbingą praeitį saugantys dvarai, bažnyčios su įspūdingų stilių altoriais, varpinės, klebonijos, mokyklos, didelės ir mažos skulptūros, autentiškos sodybos su klėtimis ir “gonkeliais”, unikalios langinės, pakelėse parimę kryžiai ir rūpintojėliai, žemės ūkio rakandai ir padargai, baldai ir žaislai. Daliai jų laikas negailestingas: nesulaukusios žmogaus pagalbos, medinės vertybės lieka tik fotografijose, istorijos metraštininkų, eilinių žmonių prisiminimuose. Į Kultūros paveldo registrą įrašyta apie 500 mūsų rajono objektų, tarp jų yra nemažai medinių.
Šių kultūros vertybių išsaugojimui reikšmingo “Gimtojo Rokiškio” projekto pagalbininkai ir dalyviai – Rokiškio muziejininkai, Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos bei rajono savivaldybės specialistai. Taip pat tikimės vietos bendruomenių bei visų savo kraštą mylinčių ir kultūros vertybėmis besidominčių žmonių geranoriško bendradarbiavimo ir pagalbos.
Pasižvalgymai
Medinio paveldo turtų paiešką pradedame nuo improvizuotos pažintinės ekskursijos po “medinę” Lietuvą.
Medinis paveldas skirstomas į keletą grupių: tai sakraliniai statiniai ir mažoji sakralinė architektūra, liaudies, dvarų architektūra ir technikos paminklai. Kultūriniu paveldu laikomas žmogaus sukurtas ir jo sambūvį su aplinka atspindintis kraštovaizdis. Šioje visumoje atsispindi dvasinės etninės kultūros savybės, regionų skirtumai ir gyvoji tradicija.
Reikšmingiausi kraštovaizdžio komponentai – senieji miesteliai. Kai kurie jų yra išlaikę net ikigotikinio laikotarpio reliktų. Juose galima rasti visą medinės istorijos lobyną, kurio vertingiausi objektai – išlikę mediniai dvarai ir bažnyčios.
Habilituota humanitarinių mokslų daktarė Algė Jankevičienė straipsnyje “Medinė sakralinė architektūra” (Ilona Burlinskaitė, “Medinė architektūra Lietuvoje”, – Vilnius, 2002 m.) akcentuoja, jog labai ryški Lietuvos medinio paveldo dalis – sakralinė dailė ir liaudies sakralinis menas.
XVII-XIX amžiais mažuose miesteliuose bei kaimuose buvo pastatyta daug paprastų, darnių architektūrinių formų medinių bažnyčių, bažnytėlių, kapinių koplyčių. Medinių šalies šventovių interjerai gražiai įrengti ir papuošti altoriais su šventųjų skulptūromis bei paveikslais.
Lietuvoje yra kelios dešimtys medinių bažnyčių, mūsų rajone jų – šešios. Istorine ir kultūrine prasme vertingiausios yra Salų bei Onuškio šventovės. Jas saugo valstybė. Salų šv. Kryžiaus bažnyčia – ypač stilinga, viena iš nedaugelio neogotikinių medinių maldos namų, išlikusių Lietuvoje. Onuškio šv. arkangelo Mykolo bažnyčia – seniausia medinė šventovė Lietuvoje. Ji pastatyta 1774 metais.
Lietuva – kryždirbystės
ekspozicija po atviru dangumi
Bene daugiausia iki šių dienų išliko senųjų medinių paminklų: tai architektūrinės konstrukcijos, dekoras, skulptūrėlės, kryžiai, puošiantys statinio viršūnę, paveikslai. XIX amžiuje tokių paminklų statyta kapinėse ir bažnyčių šventoriuose, jų būta kone kiekvienoje sodyboje, pakelėse, laukuose, kaimuose, net miškuose. Tradiciniai lietuvių liaudies mediniai paminklai – kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės – nuo seno neatskiriama Lietuvos peizažo dalis. Koplytėlių, pastatytų prie medžių, sodybų ar net miškuose, randama visuose šalies regionuose. Koplytėlių formos ir dydžiai labai įvairūs. Visoje Lietuvoje būta ir koplytstulpių, ypač jie būdingi buvo Žemaitijai. Koplytstulpį sudaro stulpas ir koplytėlė su geležiniu kryžiumi viršuje, į kurią dedamos skulptūrėlės.
Tradicinis liaudies paminklas neįsivaizduojamas be skulptūrėlių, kurios atskleidžia jo paskirtį ir statytojo ketinimus. Tai – liaudies meistrų išdrožti išraiškingi Kristaus, Švč. Mergelės Marijos, šventųjų skulptūriniai atvaizdai. Sodybų mediniuose paminkluose dažniausiai sutinkamos globėjų šv. Jurgio, Antano bei Juozapo, laukuose stovinčiuose – šv. Izidoriaus, kaimuose, miestelių aikštėse – šv. Florijono, kartais – šv. Agotos ar Jono Krikštytojo skulptūros.
Paprotys mediniu paminklu pažymėti ne tik mirusiojo kapą, bet ir savo sodybą, kaimą, svarbų gyvenimo įvykį, pareikšti prašymą ar padėką, pagarbinti yra taip įaugęs į lietuvio sąmonę, kad net per ilgus draudimų laikotarpius neįstengta jo sunaikinti. Todėl Lietuva – tarsi kryždirbystės ekspozicija po atviru dangumi, UNESCO įrašyta į Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą. Ši meno šaka – tai ne tik pats kūrinys, bet ir jo kūrėjas, su paminklu susiję krašto papročiai, apeigos ir kryžiaus istorija.
Kryždirbystės temą nagrinėjusi menotyrininkė Alė Počiulpaitė (“Medinė architektūra Lietuvoje”) pateikė pagrindinius kryžių savitumus. Rytų aukštaičių kryžiaus konstrukcija apipinta gausybe pjaustinėtų, daugiausia kiaurapjūvių, augalinių ir geometrinių ornamentų. Tarp jų įkomponuotos skulptūrėlės. Išskirtinis bruožas – trijų, rečiau keturių aukštų gausiai ornamentuotas stoginis kryžius, paprastai vadinamas stogastulpiu. Dzūkijos kryžiui būdingas kryžmiško kryžiaus siluetas – jis yra apversto trikampio, kurį sudaro susikirsdami su skersiniu Kristaus kankinimo įrankiai ietis ir ilgakotis kirvis, pavidalo. Suvalkijos kryždirbystė ryškiausiai išsiskyrė iš kitų regionų: suvalkiečių kryžių dekore vyravo augalų motyvai, saviti aukšti postamentai. Žemaičių kryžių forma ir dydis labai įvairūs. Dažniausiai tai aukšti, masyvūs statiniai, pasižymėję santūria puošyba.
Mediniai memorialai
Savitą kryždirbystės dalį sudaro kūrybinėse stovyklose sukurtų paminklų ansambliai, kurie dėl juose vyraujančios pasaulietinės tematikos vadintini mažąja liaudies architektūra. Iš jų susiformuoja ansambliai, arba sankaupos. Daugumos paminklų ansamblių paskirtis – memorialinė. Tai karo tragediją įamžinęs Ablingos medžio skulptūrų memorialas Klaipėdos rajone, Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui skirtas “Čiurlionio kelias” nuo Varėnos iki Druskininkų, folklorinio pobūdžio Raganų kalnas Juodkrantėje, naujas ansamblis “Atminties takas”, sukurtas Birštone, “Biliūno kelias” – Anykščių rajone, Šiaulių kryžių kalnas. O mes turime unikalų medinių skulptūrų parką, skirtą liaudies drožėjui Lionginui Šepkai.
Nuo Lietuvos – iki Alpių
Kiekvienas šalies regionas išsiskiria specifiniu senųjų sodybų stiliumi. Istorikai sako, jog šalies istoriniai ir socialiniai veiksniai – XVI amžiaus valakinė žemės reforma, baudžiavos įvedimas ir jos panaikinimas, kaimų skirstymas į viensėdžius – neturėjo labai didelės įtakos pastatų architektūrai. Trobesių medinės konstrukcijos ir formos išliko pirmykštės iki pat XX amžiaus pradžios. Etnografinėje Lietuvoje iki šiol randama įvairių sodybų planavimo variantų ir skirtingų trobesių tipų. Būtent stilių ir formų įvairumas – viena nuostabiausių medinės architektūros savybių. Pagal jas lengvai galime atskirti aukštaičio trobą nuo dzūko, dzūko – nuo žemaičio…
XVI amžiaus valakinė žemės reforma Aukštaitijoje suformavo suspaustus gatvinius kaimus: kiemai su pirkiomis galais surikiuoti prie kelio. Architektūrinį lietuvio sodybos ansamblį apjungia tvoros, vartai, šulinio svirtis, medžiai. Tokio tipo kaimų savo krašte turime ne vieną.
Lietuvos kraštovaizdžio ir medinės architektūros raidos apžvalgą yra pateikęs profesorius Jonas Minkevičius (“Lietuvos medinė architektūra” ). Senosios medinės architektūros namų yra keturių pagrindinių tipų ir daug skirtingų variantų. Tai žemaičuose paplitęs baltiškas tipas, seniausias tarp kitų išlikusių senoviškųjų pastatų: namas su durimis iš galo, be lubų, su ugniaviete asloje ir siena atitvertu namogaliu karvėms antrajame gale. Seniau tokių namų būta ir mūsų regione. Aukštaitijos pirkia – su priemene, be kamino ir dviem gyvenamaisiais galais. Tai vadinamoji dviejų galų gryčia. Užnemunės ir Dzūkijos krašto “stuba” turi bendrų savybių su pirkia, jos priemenėje įrengta virtuvė su kaminu virš lubų. Dvigalio plano trobesiai būdingi ne tik mūsų šaliai, bet ir daugeliui Europos valstybių nuo Alpių iki pietinės Skandinavijos bei vakarinių slavų.
Su „gonkeliais“ ir žirgeliais
Iki XVIII amžiaus vidurio Lietuvos kaimo trobesių statybai naudoti apvalūs arba aptašyti rąstai. Rąstinės statybos yra išlikusios visuose šalies regionuose, taip pat ir mūsų rajone. Daugelio lietuvių namų charakteringas išorės priedas buvo prieangis (“gonkas”) prie pagrindinių durų: neturtingųjų – atviras, pasiturinčiųjų – stiklintas, su kolonomis, tvorelėmis, raižiniais.
Iš ūkinių trobesių architektams įdomiausia yra senoji klėtis. Ji išsiskiria savo harmoninga architektūra ir išoriniu puošnumu: su ar be prieklėčio (atviro ar uždaro), su laiptais į pastogę, balkonėliais ir kolonėlėmis, primenančiomis graikų šventyklas. Tokių senovinių klėčių mūsų rajone dar galima aptikti ne vieną.
Senojo sodžiaus trobesių stogų formos buvo įvairios: keturšlaičiai, čiukuriniai, laužyti čiukuriniai, pusskliautiniai (valminiai) ir dvišlaičiai. Dažnai to paties trobesio stogo galai buvo konstruojami skirtingų formų. Senieji trobesiai buvo dengiami šiaudais, bet po Pirmojo pasaulinio karo juos pakeitė medinių gontų ar skiedrų dangos.
Medinę architektūrą ir puošybos elementus tyrinėję architektai pastebi daug įmantrių puošybos detalių. Langų apvadams buvo naudojami kiaurapjūvės (ažūrinės) technikos drožiniai, o langinėse bei duryse randama ir reljefinių ornamentų. Jų lentelės sudedamos ritmingu raštu ir dažnai daromos dviem spalvomis. Geležiniai užraktai, rankenos, durų vyriai puošiami kalvių darbo ornamentais. Sienojų galuose išdažomos gėlės arba žvaigždutės, lubų sijų galai lauke užbaigiami išdrožimais. Ažūriniai drožiniai buvo ypač paplitę Aukštaitijoje. Kai kurie puošybos elementai, ypač būdingieji stogų žirgeliai, žavi ir vilioja šių dienų architektus. Jie modernią architektūrą vis dažniau paįvairina etnologinė medžio ornamentika.
Atsibudo per vėlai
Lietuvių sodžiuje buvo sukaupti vertingi liaudies architektūros lobiai. Tačiau specialistai ir istorikai sako, jog saugoti medinę architektūrą imta per vėlai. Mūsų kartos uždavinys – kuo geriau pažinti protėvių, senelių ir tėvų sukurtus medinės kultūros turtus ir juos saugoti. Jei nepavyks, perduoti šį pažinimą ateinančioms kartoms, kada jau nebebus išlikusių senųjų lietuviškų sodybų, kryžių, rūpintojėlių…
“Gimtojo Rokiškio” projektas “Medinis Rokiškio krašto paveldas” Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo finansuojamas 24 tūkst. Lt.
Aldona MINKEVIČIENĖ
