Iš daugybės senųjų medinių statinių detalių dar galima atkurti išsamią Rokiškio krašto senosios medinės architektūros istoriją. Senosios sodybos, pasižyminčios tik mūsų kraštui būdingais elementais, – tikras žinių lobynas istorijos metraštininkams, šių dienų statybos meistrams, kaimo turizmo sodybų šeimininkams ir architektams. Šis puslapis – pasakojimo apie senąsias mūsų krašto medines sodybas įžanga.
Medinė istorija – po atviru dangumi
Ilgiau nei šimtmetį išgyvenusių autentiškų medinių sodybų rajono kaimuose liko nedaug. Pavienių medinių statinių, pasižyminčių tik mūsų kraštui būdinga architektūra ar puošyba, – kur kas daugiau – dešimtys. Važiuojant per senuosius kaimus dar galima aptikti trobesių seniausio tipo stogais – keturšlaičiais, kur dvi ilgosios plokštumos yra trapecijos formos, o trumposios – trikampio. Iki šių dienų išliko nemažai gryčių nusklembtais ir dvišlaičiais stogais.
Pagrindinės mūsų krašto senųjų pastatų puošybos akcentai – dekoruoti trobų rąstų galai, langai ir langinės, prieangiai, durys ir pastogių dalys. Daug sodybų tebeturi ornamentais puoštas klėtis: jų sienų skydai – eglute ar kvadratais išdėstytomis lentelėmis, durys puoštos žvaigždėmis, saulutėmis, dviejų gyvulių, paukščių saugomu gyvybės medžiu, augalais ar geometriniais raštais. Trobų langinės dažytos viena ar dviem spalvomis (mėlyna, balta, raudona ar geltona), kai kuriose išpieštos augalų šakelės su lapais ar žiedais.
Deja, architektūros istorijos liudininkams laikas negailestingas: statiniai smenga į žemę, merdi prakiurusiais stogais, nukritusiomis langinėmis ir sutrešusiais sienojais. O dalis neblogai išsilaikiusių autentiškų sodybų, protėvių puoštų medžio raižiniais, „palindo“ po plastiko lentelėmis, jų medines „akis“ ir langines pakeitė plastiko langai, buvę šiaudiniai ar gontų stogai sušvito nauja šiferio danga. Žmogus, suprantantis senosios medinės architektūros vertę, atsidūsta… Ką bepadarysi? Juk šių dienų žmogus nori gyventi gražiame ir šiuolaikiškame būste. Tačiau rajone yra senųjų sodybų šeimininkų, uoliai tausojančių vertingą medinį paveldą, sodybas pavertusių etnografiniais muziejais. Vieni tokių – Joana ir Antanas Tunaičiai iš Panemunėlio seniūnijos.
Susipažinti su mūsų kraštui būdinga senųjų sodybų medine architektūra galima Rokiškio krašto muziejuje. 1959 metais buvo įgyvendintas sumanymas šalia Rokiškio dvaro ansamblio pastatų įsteigti liaudies buities muziejų ir išsaugoti senosios buities savitumą. Tai buvo pirmasis liaudies buities muziejus Lietuvoje po atviru dangumi. Iš kelių kaimyninių rajonų kaimų į muziejaus parką buvo perkelti senieji XIX amžiaus valstiečio sodybos pastatai. Čia planuota atkurti senojo Aukštaitijos gatvinio kaimo vaizdą. Tačiau sumanymas įgyvendintas tik iš dalies: parke atsirado keli įvairios paskirties valstiečio sodybos pastatai (klėtis, dūminė pirkia, kluonas, pravarėlis, kalvė, koplyčia) bei nemažai senosios buities inventoriaus.
Liudininkai
Mūsų rajone, saugančiame senąsias Rytų Aukštaitijos kultūros paveldo tradicijas, neliko nė vieno kaimo, kuris galėtų pretenduoti į Rokiškio krašto etnografinio kaimo vardą. Rokiškio krašto muziejaus istorikė Onutė Mackevičienė sakė, jog atokus Sipelių kaimas (Pandėlio sen.) galėjo turėti tokį titulą, jei tik žmonės būtų išsaugoję senąsias sodybas. Mat jos buvo tarsi mūsų krašto medinės architektūros lobynas.
Gimtojo kaimo istoriją surinkęs ir į knygą „Sypelių kaimas“ sudėjęs Vladas Liolys gailisi, kad per vėlai ėmėsi svarbaus darbo: dauguma archajinių sodybų sunyko, neliko ir jas menančių vertingų fotografijų. Vis dėlto ne visi šio gatvinio rėžinio kaimo turtai prašapo be pėdsakų…
Sipelių kaimo metraštininkas, išsamiai aprašęs sodybas, nepretendavo į išsamius medinės architektūros tyrinėjimus. Tačiau jo akis užfiksavo svarbiausias pastatų išdėstymo ir konstrukcijų detales. XX amžiaus pradžioje čia buvo 51 sodyba, išsidėsčiusi gryčių galais palei kelią, jose gyveno 223 žmonės. „Gyvenamieji namai – tašytų rąstų, vienu galu žiūrintys į vieškelį. Namas padalintas į dvi dalis, o viduryje – priemenė. Ta namo pusė, žiūrinti į vieškelį, – gyvenamasis namas (gryčia), o priešingoje pusėje – seklyčia (kamara)“, – pasakojo V.Liolys.
Pasak jo, iki Pirmojo pasaulinio karo Sipelių kaime daugelis gryčių buvo dūminės, o kaminai su dūmtraukiais atsirado apie 1924 metus. Visi kaimo trobesiai buvo dengti rugių šiaudų kūlio stogais. Tik 1936-aisiais trijų sodybų gryčių šiaudinius stogus pakeitė medinės lentelės (skindeliai) ir čerpės. Priešingoje gryčiai kiemo pusėje stovėjo klėtys kvadratais margintomis durimis. Tokių kiekviena sodyba turėjo po dvi: viena – rūbams, miltams ir kitiems produktams, o antroji – grūdams, skirtiems duonai, pašarams ir sėklai. Neatskiriama klėčių dalis – atviras prieklėtis paaukštinta pastoge bei medinėmis grindimis.
Tarp klėčių buvo dar viena patalpa, kurioje laikyti žemės ūkio padargai. Ji vadinta „vazaune“.
Daugelio sodybų klėčių blokas buvo po tuo pačiu stogu kaip ir tvartas. O daržinės – atokiau gryčios. Stambesni ūkininkai turėjo pirtis, suręstas iš nestorų rąstų. Buvo čia gryčių plūktine asla, o keturkampių medinių šulinių su didžiulėmis medžio svirtimis – kiekviename kieme, kuriuos juosė pinta medžio tvora. Seniausios durys įtaisytos ant medinių, vėlesnės – ant geležinių bėgūnų (virpsčių).
„Sypeliuose ir aplinkiniuose kaimuose gimė daug šviesuolių ir pasiturinčių ūkininkų. Turtingesnieji kaimiečiai gyveno prabangesnėse gryčiose, viena buvo net dviejų aukštų“, – dėstė metraštininkas V.Liolys. Šis kraštas – šviesios atminties teatro primadonos Monikos Mironaitės ir Vlado Mirono, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, ministro pirmininko (1938–1939 m.), Lietuvos kariuomenės kapeliono, giminės lopšys. „Gaila, kad šių garbingų žmonių senelių sodyba liko tik nuotraukose“, – fotografijoje rodydamas didžiulę šiaudais dengtą gryčią apgailestavo V.Liolys.
Į pietus nuo Sipelių esančios kapinaitės buvo aptvertos medine tvora, kuri XIX amžiaus pabaigoje supuvo. Nuo XIX amžiaus pradžios vienoje Sipelių medinėje gryčioje veikė slapta pradžios mokykla, viena pirmųjų dabartiniame mūsų rajone. Senosios medinės krašto mokyklos – kitų rašinių tema.
Nežino, kad vertinga
„Sena gryčia, ir tiek. Kokie čia turtai“, – mojo ranka kalbinamas Sėlynės kaimo gyventojas Julius Rimas. Vyras, gyvenantis mūsų kraštui būdingoje dviejų galų rąstinėje gryčioje, sakė, jog šiai sodybai, kurioje įsikūrusios dvi šeimos, gerokai daugiau nei 100 metų. Puošnumu gyvenamasis namas nepasižymi, bet yra išlaikęs pagrindinius minimo laikotarpio medinių pastatų elementus: langai autentiškomis langinėmis, į kelią atsuktas gonkelis iki pusės įstiklintas smulkiais langeliais. Didžiausia šios sodybos vertybė – ūkinis statinys, po vienu stogu glaudžiantis senąsias klėtis, kurias skiria ūkinė patalpa, vadinama „vazaune“. Statinys turi mūsų kraštui būdingą atvirą prieklėtį, po kuriuo, kaip pasakojama, galėdavo palįsti ožka, vištos, katės. Klėčių durys masyvios, jų lentos ornamentuotos eglute.
Įžymybių, sentikių ir žydų medinės architektūros pėdsakais
Iki šių dienų išlikusi beveik autentiška, iš tolo gryčios baltomis langinėmis šviečianti Rokiškio krašto garbės pilietės, teatro primadonos Vaivos Mainelytės senelių ir tėvų sodyba Dambrotiškio kaime (Rokiškio kaim. sen.).
Kamajų seniūnija didžiuojasi sauganti mūsų literatūros klasiko Juozo Tumo-Vaižganto gimtinės dvasią. Prieš kelis dešimtmečius į Kalvių kaimą buvo atkelta rašytojo medinių rąstų gimtoji gryčia, tačiau langų drožinėtomis palangėmis ir langinėmis ar kitų medžio puošybos autentiškų detalių nebepamatysi: vienos sunaikintos, kitos – po namo remontų paslėptos po sienų apdaila.
Gatvinio rėžinio Bryzgių kaimo (Juodupės sen.) įžymybė – didelė sodyba su tašytų rąstų dviejų galų gryčia, išlaikiusia autentišką vidaus išplanavimą, dideliu mediniu kluonu ir įspūdingu akmeniniu ūkiniu statiniu. Ši sodyba vietinių tebevadinama „kunigų sodyba“, nes joje gimė, augo ir „į kunigus išėjo“ net trys Skruodžiai, o vienas jų – Jonas, didis visuomenės veikėjas, poetas ir dramaturgas. Ją prieš keletą metų įsigijusi jauna Malūkų šeima stengiasi išsaugoti autentišką.
Rokiškio kraštas turi ir senosios žydų bei rusų sentikių medinės architektūros turtų. Ryškūs žydų kultūros pėdsakai – pačiame Rokiškyje bei Onuškio kaime (Juodupės sen.), o sentikių architektūros „Meka“ yra Bobriškio, Miliūnų, Maineivų, Sasnovkos kaimų sodybos. Bet išsamiau apie tai – kituose „Gimtojo Rokiškio“ puslapiuose.
Aldona MINKEVIČIENĖ
