Beveik kiekviename Lietuvos kampelyje galime išvysti dažnai jau apleistus ir apgriuvusius, tačiau dramatiškus tautos istorijos įvykius menančius dvarus… Iki mūsų dienų išliko nedaug medinių dvarų, nes medinė architektūra labiau pažeidžiama, ne tokia ilgaamžė…
Dvarai – diplomatijos, administracijos ir kultūros centrai
XV amžiaus pirmoje pusėje Lietuva galėjo didžiuotis savo tikraisiais dvarais. Tačiau jų istorija prasidėjo dar prieš du šimtmečius, kai buvo pastatytas Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras. 2004 metais išleistoje Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašoma, jog Lietuvoje dvaras suvokiamas dviem aspektais: kaip kultūros židinys ir kaip statinys.
XIII amžiuje kuriantis Lietuvos valstybei pradėjo formuotis dvaras kaip kultūros židinys. Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras tapo diplomatijos, administracijos, rašto perėmimo svarbiausiu centru. Lietuvos valdovas, jo šeimos nariai buvo meno kūrinių, architektūros statinių, Lietuvos metraščių užsakovai bei mecenatai.
Kitas aspektas – dvaras kaip architektūrinis statinys. Lietuvoje dvarų sodybas sudarė rūmai, pagalbiniai gyvenamieji namai ir kiti gamybiniai statiniai, kai kada – bažnyčia arba koplyčia, parkai, sodai. Pastatai dėstyti kompaktiškai aplink didelį kiemą, kartais išmėtyti arba sugrupuoti pagal funkcijas į sektorius aplink kelis kiemus.
Puošnūs: su stogeliais, drožinėtais stulpais
Ryškiausias būdavo gyvenamasis sektorius su rūmais ir pagalbiniai namai, dažniausiai vadinami svirnais. Iki XVII amžiaus dvarų gyvenamieji namai daugiausiai būdavo mediniai, puošnūs, su aukštais stogeliais, drožinėtais stulpais, tekintomis baliustradomis, atviromis lodžijomis, prieangiais, langų vitražais. Bene daugiausia medinių dvarų buvo statoma Dzūkijoje.
Renesanso epochoje, apie XVII amžių, pradėjo dygti ir mūriniai dvarai su bokštais ar bokšteliais. Jų padaugėjo po XVII-XVIII amžių karų, kai sunaikinti arba sudeginti mediniai dvarai buvo atstatomi pagal senąjį planą, bet dažniausiai mūriniai. O XIX amžiuje dažniausiai dvarai buvo tik rekonstruojami, naujų beveik nebestatoma.
Ypač nepalankus laikotarpis Lietuvos paveldui buvo Pirmojo pasaulinio karo metai. Tuomet ne tik sustojo dvarų statybos, bet ir esamiems iškilo didžiausios grėsmės: dvariškiai buvo tremiami arba išstumiami iš savo valdų. Per nacionalizaciją, karus išnyko apie 200 dvarų, o kiti buvo apgriauti, niokoti, palikti likimo valiai. Po Pirmojo pasaulinio karo aristokratijai netekus privilegijų naujų dvaro sodybų nekurta, senosios ėmė nykti, ypač sparčiai – sovietinės okupacijos metais jas nacionalizavus.
Pasijunti kaip kunigas prie beviltiško ligonio
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę į kultūros vertybių apskaitą buvo patekę 817 dvarų: 239 visiškai sunykusius arba nebeišlikusius nutarta iš sąrašo išbraukti. Daugiau nei dešimtmetį šio turto išlikimu besirūpinanti, šešetą knygų apie tai išleidusi mokslininkė Ingrida Semaškaitė priskaičiuoja apie 600 Lietuvos dvarų arba jų fragmentų, o į Lietuvos kultūros paveldo registrą įrašyti 533.
Tyrinėtoją apima slogi nuojauta, kai ji mato baigiančius sunykti dvarus, o tokių yra daug. „Į juos užsukęs pasijunti panašiai kaip kunigas prie beviltiško ligonio – gali išklausyti, bet padėti jau niekuo nebegali“, – knygos „Atgimę dvarai“ pratarmėje rašo leidėja I.Semaškaitė.
Aplankiusi daugumą Lietuvą kampelių knygų autorė pastebėjo daug nykstančių dvarų ir ypač prastą medinių pastatų būklę. „Stūkso jie aptrupėję. Baisu ir užeiti – kadaise prabangiose rūmų salėse, kambariuose, dabar jau papilkėjusiuose nuo laiko, tik vėjai švilpia, nejaukiai nuskamba ir atsimušdamas sugrįžta žingsnių aidas – ir atrodo, tarsi iš nebūties kažkas ateina“, – knygoje „Dvarai – spindesys ir skurdas“ rašo autorė. Jos nuomone, dvarai, jų istorija, architektūra – labai reikšminga mūsų paveldo dalis. O padidėjęs dėmesys dvarų kultūrai kelia viltį, kad laikui bėgant bent jau geriausiai išlikę pastatai bus atstatyti, į juos sugrįš meno, muzikos, grožio ir išminties dvasia.
Vienas pirmųjų medinių – senasis Rokiškio dvaras
1989-1991 metais Rokiškio rajone buvo inventorizuoti 27 dvarai. Šiuo metu jų išlikę 19, kitus sunaikino laikas.
Salų (Kamajų sen.) ir Rokiškio dvarai įrašyti į respublikinį Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių kompleksų sąrašą, todėl negali būti privatizuojami. Prieš daugelį metų turtingą ir klestintį mūsų rajono dvarininkų gyvenimą mena ir mūsų rajono Rokiškio, Čedasų, Kavoliškio, Skemų, Rokiškėlių (Zaboravos), Gačionių, Tarnavos, Kraštų, Obelių, Petrošiškio, Salų, Pandėlio, Panemunio, Bagdoniškio, Ilzenbergo, Onuškio bei kiti dvarai ar jų liekanos.
Rokiškio krašto muziejaus istorikė Onutė Mackevičienė mano, jog vienas pirmųjų rajone pastatytų medinių dvarų galėjo būti senasis Rokiškio dvaras, priklausęs Krošinskių giminei. Medinis kryžiaus formos pastatas stovėjo pietinėje tvenkinio pusėje, kur dabar yra XIX amžiaus pradžioje statytas alaus daryklos pastatas. Rokiškio krašto istorijos tyrinėtojas Bronius Deksnys archyvuose aptiko 1644 metų senojo Rokiškio dvaro turto aprašą, pavadintą Vendragovskio inventoriumi. Pagal jį senasis dvaras stovėjo visai kitoje vietoje nei dabartinis. Tai buvęs kryžiaus formos medinis pastatas, o stogas dengtas ąžuolinėmis čerpėmis ir pušinėmis malksnomis. Rūmuose buvo dar neužbaigta įrengti koplyčia su mediniu stalių darbo altoriumi. Prie rūmų stovėjo netašytų medžių lobynas. Netoliese vežiminė, dengta šiaudais prūsišku būdu.
Praėjusią vasarą Rokiškio muziejininkai ir grupė entuziastų, besidominčių miesto praeitimi, pradėjo žvalgomuosius archeologinius tyrimus kunigaikščių Krošinskių buvusio dvaro vietoje. Tikimasi, tyrinėjimai atskleis daugiau informacijos apie medinį dvarą.
Bagdoniškį garsina profesorius Mykolas Romeris
Medinį Bagdoniškio (Kriaunų sen.) dvarą garsina profesorius Mykolas Romeris – vienas iškiliausių Lietuvos žmonių, itin nusipelnęs teisės specialistas. Jo vardu pavadintas teisės universitetas Vilniuje. 1778-1853 metais Bagdoniškio dvarą valdė Mykolas Juozapas Romeris, o prieš pat mirtį jį dovanojo septynerių metų savo vaikaičiui Mykolui Kazimierui Romeriui – žymiojo teisininko tėvui.
Profesorius labai brangino savo tėviškę. Deja, medinis dvaro kompleksas priklausė ne jam vienam. Kiti savininkai keturias dvaro dalis išparceliavo ir pardavė, o dvi liko profesoriui ir jo seseriai Elvyrai Miečkauskienei.
Nepratęs ūkininkauti teisininkas pasikliovė samdomu ūkvedžiu. Dvaro situacija prastėjo, reikėjo vis daugiau investuoti į naujų trobesių statybą. Šalia senojo dvaro M.Romeris pasistatydino gyvenamąjį namą su mansarda, mūrinį svirną. Nacionalizuotame dvare įsikūrė mokykla.
Kavoliškio dvaras – klasicizmo pavyzdys
Kavoliškio dvaras pastatytas apie 1700 metus, klestint klasicizmui. Pastato centre buvo portikas, paremtas keturiomis medinėmis kolonomis, virš jų įrengtas siauras balkonas, o keturšlaitis stogas dengtas gontais. Paskutiniai Kavoliškio dvaro savininkai buvo broliai Hektoras Leopoldas ir Julius Komarovskiai. Pastarasis – dabartinio Lenkijos prezidento Bronislavo Komarovskio senelis. Senieji kavoliškėnai mena, jog mediniuose rūmuose su kolonomis būta mūrinių arkinių rūsių, o kambariuose – mozaikinio parketo. Deja, dvaras iki šių dienų neišliko: jis buvo nugriautas XX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje. Išlikę tik du jo pastatai, kuriuose grafienė Eliza Irena Romer–Komarovska (1871–1961) buvo įsteigusi saldumynų fabrikėlį.
Gačionių dvaras prikeltas naujam gyvenimui
Visai kitoks Gačionių (Jūžintų sen.) medinio dvaro likimas: prieš keletą metų jis buvo prikeltas naujam gyvenimui. Šį dvarą baronai Rosenai valdė apie tris šimtmečius. Kelios jų kartos gyveno mediniame name, imituojančiame klasicizmo formas: priekinį fasadą puošė kolonos, kurios laikė apžvalgos terasą su baliustrada. Apie 1870-uosius namą pagal savo projektą pastatė Jonas Rosenas. Apie 1994-uosius jis buvo perstatytas. Medinių statinių likimas nedėkingas: jie neilgaamžiai ir gretai praranda pirminę išvaizdą.
2001 metais dvaras buvo grąžintas Antanui Rosenui, gyvenančiam Lenkijoje. Šis jį dovanojo savo sūnui Piotrui, įsikūrusiam Prancūzijoje. Pastarojo pastangomis mediniai rūmai buvo restauruoti pagal senas nuotraukas, stengiantis atkurti jų autentiką.
Medinis dvaras yra vieno aukšto, su centrine dviaukšte dalimi, kurioje išsiskiria prieangis su kolonomis, o užsukę vidun visi stebisi prašmatniais medžio interjerais.
Apie Ratkūnų dvarą maža žinių
Žinių apie medinį Ratkūnų (Pandėlio sen.) dvarą labai nedaug. Anot Suvainiškio bibliotekininkės Reginos Šimėnienės, šį dvarą valdė Komarovskių šeima, o apie gyvenimą jame žinoma tik iš senųjų Suvainiškio gyventojų prisiminimų. Dabar pasivaikščiojus po dvarvietę galima rasti pastatų pamatų, sienų liekanų…
Susidomėjimas nemažėja
Dvarai, jų istorija, architektūra – labai reikšminga mūsų paveldo dalis. Susidomėjimas jais nuolat didėja. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, vykdantis projektą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“ šalies dvaruose organizuoja edukacinius-kultūrinius renginius. Fondas sutelkia dėmesį ir medinei architektūrai, kuri yra labiau pažeidžiama, ne tokia ilgaamžė. Prieš keletą metų fondo iniciatyva vyko renginiai Bagdoniškio dvare, buvo pristatyta paroda „Lietuvos dvarai“. Dvarus į pažintinius maršrutus įtraukia turizmo bendrovės. Rokiškio vietos veiklos grupė planuoja sudaryti pažintinius dviračių maršrutus po žinomiausias rajono dvarvietes.
Dalia ZIBOLIENĖ
