Rokiškio kraštas garsėja giliomis sentikystės tradicijomis. 2010-aisiais 300 metų jubiliejų minėjo seniausi Lietuvoje Bobriškio maldos namai. Už juos Baltijos šalyse senesni tik trys Latvijos sentikių maldos namai Ligniškose (1660 m.), Baltukuose (1699 m.) ir Volodine (apie 1704 m.). Sentikių mediniai maldos namai – svarbūs Rokiškio rajono istorijos ir kultūros paveldo objektai.
Tikėjimo bėgliai
Sentikių istorija, tradicijos, jų tikėjimo ir gyvenimo būdo ypatumai bei charakterio savybės lemia maldos namų statybos bei puošybos tradicijas.
Sentikiai – rusų stačiatikių atmaina, nepripažįstanti vadinamosios Nikono reformos, 1653-1666 metais vykdytos patriarcho Nikono įsakymu. Rusijos caras ir patriarchas puoselėjo idėją, kad Rusija taptų stačiatikiškojo Rytų dvasinio ir politinio gyvenimo centru. Šiam tikslui pasiekti patriarchas užsimojo suvienodinti Rusijos stačiatikių pamaldų knygų tekstus bei liturgines apeigas su Bizantijos graikų. Tačiau jo reforma sukėlė nemažą dvasininkų ir tikinčiųjų pasipriešinimą. Jie ir toliau tvirtai laikėsi senųjų apeigų, nepaisydami stačiatikių patriarcho prakeikimo ir caro vietininkų bausmių. Nikono reformą rėmusi caro valdžia su nepaklusniaisiais susidorojo be gailesčio: degino ištisus kaimus, žiauriai žudė jų gyventojus.
Dabar įvairiose pasaulio šalyse sentikystę išpažįsta apie 3 mln. žmonių. Daugiausia sentikių yra Rusijoje, Baltarusijoje, Baltijos šalyse, Lenkijoje. Lietuvoje gyvena apie 36 tūkst. šio tikėjimo išpažinėjų, yra 56 jų parapijos. Tai trečia pagal tikinčiųjų skaičių Lietuvos religinė bendruomenė. Dauguma sentikių parapijų įsikūrusios Rytų ir Šiaurės Rytų Lietuvoje. Rokiškio rajone sentikystę išpažįsta apie 2,68 proc. gyventojų.
Pirmoji maldykla
Gelbėdamiesi nuo caro ir patriarcho persekiojimo, sentikiai bėgo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK), kurios valdovai, Katalikų bažnyčia bei vietos gyventojai garsėjo religiniu pakantumu ir tolerancija. Istorinių šaltinių teigimu, 1710 metais Girelėje (Puščioje – taip ši vietovė vadinama sentikių metraščiuose – aut. past.) buvo pastatyti pirmieji Lietuvoje sentikių namai. Daugelį metų istorikai buvo įsitikinę, kad Girelės maldos namai buvo Anykščių rajone, tačiau mūsų rajono sentikių istorijos specialistas, savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėjas Petras Blaževičius rado istoriniuose šaltiniuose įtikinamų įrodymų, jog Girelė (Puščia) buvo mūsų rajone, Sartų ežero pusiasalyje. 1819 metais sentikių maldos namai rąstas po rąsto iš Girelės perkelti į gretimą Bobriškį, kur tebestovi ir šiandien. 2007 metų rugsėjo 27 dieną šie maldos namai Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus įsakymu paskelbti valstybės saugomais ir įrašyti į Kultūros vertybių registrą.
Svarbiausias tremtinių pastatas
Sentikių istoriją tyrinėjantis P.Blaževičius teigė, kad tikėjimas šios religinės bendruomenės žmonėms buvo svarbiausia vertybė. „Juk sentikiai rinkosi mirtį ar tremtį, užuot priėmę primestąją Nikono reformą. Tad ir maldos namai jiems buvo pirmaeilis statinys“, – sakė jis.
Tą patį prieš trejetą metų švenčiant Bobriškio šventovės 300 metų jubiliejų kalbėjo ir Rusijos sentikių pomorų bendruomenės vicepirmininkas, dvasininkas Vladimiras Šamarinas. Jo teigimu, maldos namai buvo kiekvienos sentikių bendruomenės dvasinis centras. Todėl naujakuriai, šio tikėjimo išpažinėjai, Lietuvos kaimuose pirmiausia statydavo ir puošdavo maldyklą, o ne savo pirkias. Net jei netolimame kaime jau būdavo maldos namai, naujakuriai mieliau ręsdavo savus, nei eidavo melstis pas kaimynus.
Anot istoriko P.Blaževičiaus, bėglių sentikių turtinė ir socialinė padėtis buvo skirtinga: nuo dvarininkų ir pirklių iki paprastų valstiečių. Tačiau tremtis sulygino visus: dauguma šeimų į Lietuvą atsivežė tik patį brangiausią turtą – šventuosius paveikslus ikonas, šventraščius bei šeimines relikvijas. Taigi didelių išteklių, kuriuos galėtų skirti maldos namų statybai, puošybai ir gražinimui jie neturėjo.
Su baroko prieskoniu
Bobriškio maldos namai yra mediniai, kaip ir dauguma mūsų krašto sentikių maldyklų. Išimtis – apmūryta Rokiškio šventovė. Pasak istoriko P.Blaževičiaus, medinės maldyklos statytos dėl kelių priežasčių. Pirmiausia tokių statyba buvo gerokai pigesnė nei mūrinių. „O juk sentikių bendruomenės nebuvo nei didelės, nei turtingos“, – pasakojo istorikas. Įsikūrę tuščioje vietoje, sentikiai turėjo rūpintis ne tik maldos namų statyba, bet ir savųjų namų bei ūkių kūrimu. Tad mūrinės cerkvės jiems buvo ne pagal kišenę. O štai medžio – visuomet po ranka. Be to, Lietuvos ir Rokiškio krašto sentikiai garsėjo kaip nagingi medžio meistrai: dailidės, staliai, lentų pjovėjai, račiai.
Pirmųjų šalyje Bobriškio maldos namų architektūros bruožai yra būdingi Šiaurės Rusijos barokinių medinių cerkvių architektūrai. Šis panašumas nėra atsitiktinis – mūsų krašte apsigyveno šiauriečiai, Pskovo tarmės krašto sentikiai, kurių tėviškė, anot P.Blaževičiaus, yra tarp Velikije Luki ir Tarapeco.
Rokiškio krašto sentikių maldos namai yra tradicinės pailgos formos, su bokšteliais. Architektūra yra labai santūri, nes sentikių gyvenimo būdui apskritai būdingi uždarumas, santūrumas ir netgi asketizmas. Šie bruožai atsispindi tiek maldyklų fasaduose, tiek interjere. Kukliai puošiama net svarbiausioji šventovės dalis – ikonostazas. „Maldos namuose vengiama puošnumo, juose nepamatysi ryškių, vadinamųjų slaviškųjų, spalvų – skaisčiai mėlynos ir raudonos“, – aiškino istorikas. Dievo namų kuklumą ir asketiškumą atspindi ir jų pavadinimas. „Dažnai jie vadinami cerkvėmis. Manau, kad toks pavadinimas tiktų tik itin išpuoselėtiems, išdailintiems, įmantrios architektūros ir puošybos maldos namams, tokiems, kaip pagrindinė Vilniaus stačiatikių cerkvė. Mūsų krašto maldos namus labiau tiktų vadinti maldyklomis. Juolab kad juos taip vadina ir patys sentikiai. Niekur nesu girdėjęs, kad jie sakytų einą melstis į cerkvę“, – aiškino specialistas.
Iš kitų mūsų krašto sentikių maldos namų Bobriškio šventovė išsiskiria puošniu drožinėtu balkonėliu. Jame pakabintas metalo luitas – jį specialiu ritmu muša sentikių vyrai, kviesdami bendruomenę į pamaldas.
Neleido remontuoti
Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos padalinimo 1795 metais Lietuva pateko caro valdžion. O ji nebuvo palanki sentikiams: nors jų nebeskandino eketėse ir ištisais kaimais nebedegino, tačiau uždarinėjo maldos namus, o veikiančių neleido remontuoti. Štai žymus sentikių istorijos tyrinėtojas, Vilniaus universiteto mokslininkas Grigorijus Potašenko straipsnyje „Bobriškio sentikių bendruomenė“ cituoja caro valdininko P.Koreckio ataskaitą: „Iš išlikusių maldos namų svarbiausi yra Rimkų, po jų – Bobriškis. Jos yra dar iš praeito šimtmečio ir naudojasi ypatinga atskalūnų pagarba. Visi maldos namai mediniai, bet suręsti kruopščiai; ir nors iš išorės nematyti įstatymo draudžiamo palaikymo pėdsakų, bet negalima neabejoti, kad jie galėjo taip ilgai išsilaikyti be vėlesnių pataisymų.“ Anot P.Blaževičiaus, sentikiai buvo puikūs dailidės: jie taip meistriškai apdorodavo ir statyboms parengdavo medį, kad maldos namai atlaikė šimtmečių išbandymus. Tačiau sentikiai buvo ir rūpestingi šeimininkai: nepaisydami draudimų, jie maldos namus vis remontuodavo.
Pranykę ir išlikę…
Vieni seniausių rajone – Miliūnų sentikių maldos namai. Manoma, kad jie statyti apie 1812-uosius. Apie šią bendruomenę išliko nedaug duomenų, nes maldyklos archyvas sudegė 1943 metų spalio 13 dieną, kai kaimą sunaikino vokiečių kariuomenė. Yra žinoma, kad apie 1936-uosius Miliūnų šventovė atrodė liūdnokai: be pamatų, šiaudiniu stogu, mažyčiais langeliais. 1937 metais bendruomenės nastavninkas Jefimas Fitingovas juos remontavo, stogą apdengė skarda, kupolą nudažė geltonai. Nors kaimą nusiaubus vokiečių kariuomenei maldos namai išliko, tačiau sovietmečiu jie buvo paversti sandėliu.
Iki šių dienų gerai išsilaikė Maineivų (Juodupės sen.) maldos namai. Istoriko P.Blaževičiaus duomenimis, XX amžiaus pradžioje ten stovėjo nedidelė medinė maldykla. Kadangi joje netilpo tikintieji, o pastatas buvo per arti kelio, apie 1935-uosius bendruomenė nutarė pastatyti naują šventyklą. Statybų ėmėsi vietiniai meistrai. Jie panaudojo gerai išsilaikiusius senosios maldyklos rąstus, iškirto kapinėse augusias statybai tinkamas pušis, medžius pjovė ir nastavninko miške. Buvo pastatyta gana erdvi maldykla, apkalta lentomis, nudažyta, o stogas ir kupolai padengti skarda. 1940 metais ji buvo pašventinta.
Butkūnų (Obelių sen.) sentikių maldos namai iki šių dienų neišliko. Pirmosios istorinės žinios apie juos siekia 1909-uosius. Tačiau detalesnių maldyklos aprašymų neišliko. Žinoma, kad 1932 metais birželio 15 dieną ji sudegė. Tačiau jau 1933-1935 metais parapijiečių lėšomis buvo pastatyti nauji mediniai maldos namai su varpine. Deja, ir jų likimas nepagailėjo – 1995-ųjų vasarą jie sudegė. Gaisro priežastis nežinoma. Tad dailus tradicinės sentikių architektūros pastatas su aštuonkampiu varpinės bokštu ir mažesniu bokšteliu išliko tik archyvinėse nuotraukose.
Toje pat seniūnijoje esantys Sipailiškio maldos namai išliko iki šių dienų. Istorikas G.Potašenko mano, kad jie galėjo būti pastatyti apie 1860-uosius. Ši maldykla – taip pat tradicinės sentikių architektūros su keturkampe varpine. Įdomi detalė – iki šių dienų išlikę puošnūs mediniai drožinėti maldos namų varteliai.
Bene naujausia sentikių šventykla yra Rokiškyje. „Po Miliūnų nastavninko sušaudymo ir šio kaimo gyventojų represavimo viena didžiausių krašto sentikių bendruomenių iširo. Tačiau 1944 metų rugpjūčio pabaigoje daug tikinčiųjų susirinko Rokiškyje pas Chochlovus ir bendruomenę atkūrė“, – rašė P.Blaževičius. Didžiausias jos rūpestis buvo surasti patalpas maldos namams. Apskrities valdžia jiems pasiūlė kurtis Rokiškio gimnazijos bažnytėlėje, o kapines atidaryti Velniakalnyje, prie kalvarijų. Sentikiai manė, kad reikia išlikti solidariems su katalikais, ir pasiūlymų nepriėmė. Tada jiems buvo leista kurtis buvusios rusų mokyklos patalpose. XX amžiaus septintajame dešimtmetyje Rokiškio maldos namai buvo kapitališkai suremontuoti: atitraukti nuo kelio, apmūryti, pristatyta varpinė.
Lina DŪDAITĖ
