„Vaikštom lyg po paveikslų galeriją“, – taip kartais sako Rokiškio svečiai, pirmą kartą apžiūrinėdami Respublikos gatvės namų langus. Langinių gaivinimo idėja mūsų miestas išsiskiria visoje Lietuvoje. Turime sąlygas prikelti senąsias namų puošybos tradicijas: jau aštuonerius metus mūsų mieste vyksta langinių tapybos plenerai. Jų metu šiuolaikiniai menininkai langinėmis baigia papuošti ne tik centrinę, bet ir kitas Rokiškio gatves…
Skirtos apsisaugoti nuo prašalaičių
Langinės, kaip lietuviško namo elementas, atsirado XVIII a. pab. – XIX a. pr. Jos buvo skirtos apsisaugoti nuo prašalaičių. Mat minėtas laikotarpis dėl karų ir kitų suiručių mūsų tėviškėje buvo itin neramus.
Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Onutė Mackevičienė, ištyrinėjusi dvare sukauptą medžiagą, archyvus ir fotografijas, pastebi, kad Rokiškyje langinės buvo itin populiarios tarpukario metais. Pirmuose aukštuose parduotuvių ar kitų įstaigų savininkai – labai dažnai tai buvo žydai – paprastai jas įrengdavo saugumo sumetimais. „Buvo praktiškos, tvirtos, kartais skardintos, kad būtų saugu“, – sakė istorikė. Tačiau langines naudojo ne tik prekybininkai. Miestelėnai savo namus jomis irgi puošė. Tarpukariu langinės dažniausia buvo baltos, o antlangės – pjaustinėtu ornamentu“, – sakė O.Mackevičienė.
Kęstučio gatvėje gyveno pasiturintys žmonės
Langinių tarpukariu ir vėliau, po karo, mūsų krašte būtume radę ir kaime, ir mieste. „Jas pasidarydavo turtingesni amatininkai ir apskritai tie, kurie norėjo izoliuoti savo gyvenimą nuo pašalinių akių“, – pastebi O.Mackevičienė.
Rokiškio krašto muziejuje išsaugota nemažai tarpukario laikų fotografijų. Pagal jas istorikai sprendžia, kad nemažai langinių buvo Kęstučio gatvėje. Jų ar bent istoriją menančių išlikusių detalių čia ir dabar galima surasti. „Tai gatvė, kurioje gyveno pasiturintys žmonės: inteligentai, banko valdytojai, antstoliai ir kiti“, – sakė O.Mackevičienė. Tai, kad langinių ilgainiui neliko, priklausė nuo šeimininkų – tingėdavo prižiūrėti, perdažyti, be to, jos atstodavo užuolaidos.
Tačiau dabar – langinių atgimimo laikas. Šiuolaikinių menininkų iš visos Lietuvos, Latvijos, Lenkijos Rokiškyje įgyvendinamą langinių tapymo projektą O.Mackevičienė pavadino labai vykusiu: turistai aikčioja lankydami Respublikos gatvę ir apžiūrinėdami naujai atgijusias langines.
„Maliavotos lunginyčios“
„Medinės durelės langui iš oro (išorės) uždaryti“ – taip žodį „langinės“ aiškina Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, o ne vienoje aukštaitiškoje dainoje nuskamba žodžiai apie „maliavotas lunginyčias“. Štai tos „maliavotos lunginyčios“ ir tapo projekto, kurį prieš aštuonerius metus pradėjo dailininkas, „Rodos“ klubo vadovas Arūnas Augutis ir Kultūros centro direktorė Nida Lungienė, pagrindine ašimi.
A.Augutis nemažai domėjosi langinių istorija ir stilistika. Jis sakė, jog nė viename Lietuvos regione joms nebuvo skiriamas toks didelis dėmesys kaip Aukštaitijoje. Geriausias to įrodymas, A.Augučio manymu, galėtų būti 1957 m. Vilniaus valstybinės grožinės literatūros leidyklos išleista knyga „Lietuvių liaudies menas. Architektūra“. Iš 42 iliustracijų, kuriose pristatomi langų puošybos elementai (tarp jų ir langinės), tik septynios priskiriamos kitiems regionams. Dailininkas pastebi, kad langinės labai populiarios Pamaryje ir Neringoje. „Beje, šioje knygoje nepateikiama Rokiškio krašto dekoruotų ar drožinėtų langinių, bet randame visų artimiausių kaimyninių rajonų: Zarasų, Utenos, Kupiškio, Biržų, Pakruojo, Ukmergės, Pasvalio“, – teigia A.Augutis.
Dažniausiai piešė ir drožinėjo augalus
Langinių puošybą specialistai skirsto į keturias grupes: pirma, tai yra simetriški geometriniai ornamentai, susidarantys jungiant langinės lentas į kelis centrus; antra, iškilus simetriškas geometrinis rombo pavidalo ornamentas, kuris dažniausiai dažomas kita spalva; trečia, drožinėtos langinės, kuriose dažniausiai vaizduojami augaliniai motyvai; ketvirta, tapybinė puošyba.
„Tapytose arba, kaip liaudyje sakydavo, „maliavotose“ langinėse taip pat dažniausiai buvo vaizduojami augaliniai motyvai. Visų pirma tas pats pasaulio medis kaip ant kraičio skrynių bei kaimo meistrų padarytų spintų durų“, – sako A.Augutis.
Šiandieniniai dailininkai jaučia subtilią ribą
„Bet niekas nestovi vietoje. Senų laikų langinių tapytojai šiandien, ko gero, naudotų visai kitus motyvus, kaip ir dailininkai, sukviesti Rokiškin iš įvairiausių Lietuvos, Latvijos ar net Lenkijos miestų. Interpretuodami seną tautodailės tradiciją – langinių ištapymą, negalime neleisti jiems kūrybinio eksperimento. Dauguma renkasi dekoratyvią, stilizuotą vaizdavimo kryptį ir labai gerai jaučia tą subtilią ribą, kurią peržengus kūrybinis rezultatas nebeatitinka plenero tikslų“, – teigia A.Augutis.
Nori atkreipti turistų dėmesį
A.Augutis ir projekto vadovė N.Lungienė sako, jog vienas pagrindinių dalykų, kodėl mūsų mieste gaivinamos langinių tapymo tradicijos, – noras atkreipti turistų, poilsiautojų dėmesį į ryškius aukštaitiškus etnokultūrinius Rokiškio bruožus. Jie atsiskleidžia senamiesčio medinėje architektūroje. “Mūsų centrinė gatvė su vienaukščiais mediniais namais, statytais tarpukario metais ar dar seniau, labai primena kaimo „ūlyčią“. Šis miesto „trūkumas“ gali pavirsti didžiuliu privalumu, jei teisingai sudėliosime akcentus, pabrėšime būdingus aukštaitiškos architektūros bruožus, pademonstruosime tautinius ornamentus ir spalvines namų dažymo subtilybes“, – vos pradėjus atkurti Respublikos gatvės langines yra sakęs A.Augutis.
Pinigų vis atsiranda
Tiesa, kasmet nuogąstaujama, kad pinigų langinių tapymo plenerams nei Kultūros ministerija, nei savivaldybė nebeskirs. Tačiau jų vis atsiranda ir miestas taip gražinamas nuo 2005-ųjų.
Pleneras Rokiškyje devintą kartą vyks ir šią vasarą. Jame, be dailininkų, po ilgesnės pertraukos dalyvaus ir drožėjai. „Vadinasi, miestas po šios vasaros atgims ir pagal senąsias tradicijas drožinėtomis langinėmis, lėkiais, vėjalentėmis“, – sakė projekto autorė N.Lungienė.
Ji suskaičiavo, kad ligšioliniuose pleneruose jau dalyvavo beveik 100 dailininkų ir du medžio meistrai iš Lietuvos (Vilniaus, Šiaulių, Šakių, Panevėžio, Zarasų rajono Dusetų, Ukmergės, Rokiškio bei Obelių) ir Latvijos. Jie ištapė kone 200 langinių (daugiau kaip pusę iš jų dar ir restauravo).
Tapytomis langinėmis pasipuošė kelios dešimtys Rokiškio miesto Respublikos, Kauno, Kęstučio, Ąžuolų, Sodų, Vilniaus gatvių bei Rokiškio rajono – Jūžintų, Kamajų, Antakriaunių, Bajorų ir Salų namai. O Panevėžyje – dailės galerija „Menų namai“.
Įtinka įvairiems skoniams. Už dyka
Menininkai per keletą metų pastebėjo, kad, pageidaudami langinių, rokiškėnai elgiasi skirtingai – kartais leidžia dailininkams kurti taip, kaip jie nori, kartais prašo konkrečių motyvų. Tarkim, saulėgrąžų, drugelių, gėlių, augalų, debesėlių. Menininkai noriai išpildo gyventojų pageidavimus. Žmonėms gerai – už grožį nė lito mokėti nereikia, o miesto svečiai, eidami centrine Rokiškio gatve, turi į ką pažiūrėti, yra sakę, kad jaučiasi čia lyg paveikslų galerijoje.
Galės didžiuotis kaip didele vertybe
Menininkai langinėse yra panaudoję Dalios Saukaitytės eiles iš Vytauto Kernagio dainos. Yra inkrustuotų lauko akmenėliais, yra abstrakčių, tapybiškų – su pieva, mėlynu dangumi ir vabalais. Kai kurios atgimusios langinės išreiškia aiškią mintį, yra ryškios, iškart patraukiančios dėmesį. Yra neįprastų spalvų, lyg abstrakcionistų paveikslai. Rasime net progines langines, skirtas Žalgirio mūšio jubiliejui, su heraldiniais ženklais, lietuvių ir kryžiuočių fragmentais. Ne viename lange pamatysime ir senus baltiškus elementus, ornamentus ir ženklus, kurie reiškia namus, gimtinę ir kitus prasmingus dalykus.
N.Lungienė neabejoja: tie, kieno namus puoš langinės, po daugelio metų galės didžiuotis jomis kaip didele vertybe. „Daug kas tai įvertinama praėjus laikui. O tie, kurie atsisakė senovinės lietuviškos puošybos, manau, gailėsis“, – yra sakiusi N.Lungienė.
Reda MILAKNIENĖ
