Artėjant Velykoms rokiškėnai vis neramiau dairosi į parduotuvių lentynas – kiekgi šiemet jiems teks pakloti už kiaušinių dėželę? „Kiaušiniai tikrai nebrangs“, – ramina žemės ūkio bendrovės „Audrupio paukštynas“ direktorius Vidmantas Stasiškis.
Bumo nejaučia
Didžiąją savaitę turėtų smarkiai suintensyvėti kiaušinių prekyba. Tačiau nei rajono prekybos centruose, nei „Audrupio paukštyne“ prieššventinio šurmulio nėra. „Žinoma, prieš šventes kiaušinių paklausa išauga. Tačiau jų suvalgoma nebe tiek, kiek prieš keletą metų, kai prieš Velykas jų pirkdavo kone dvigubai, o prie mūsų sandėlio nusidriekdavo didmenininkų eilės. Juokdavomės, kad tomis dienomis reikėjo prie vištos sargybinį statyti, jog šis kuo greičiau pagriebtų sudėtą kiaušinį“, – pasakojo bendrovės direktorius.
Šalies rinkoje konkurenciją vietos paukštynų kiaušiniams sudaro ir lenkiški, olandiški, suomiški. O štai kaimyninę Latviją, į kurią kiaušinius eksportuoja ir „Audrupio paukštynas“, pasieks net… ispaniški. „Kokios kokybės jie bus, jei prekybininkams kiaušinius apsimoka vežti net 3 tūkst. kilometrų? Kiek kainuoja logistikos paslaugos?“ – sunkiai paaiškinamus kiaušinių rinkos ypatumus analizavo V.Stasiškis.
Pernai prieš Velykas už dešimtį kiaušinių pirkėjai negailėjo 8 Lt, o vidutinė didmeninė kiaušinio kaina siekė maždaug 45 ct. „Deja, tokia aukšta kaina išsilaikė vos porą savaičių. Didelių pelnų nesusižėrėme: už minėtą kainą pardavėme tik kelis sunkvežimius kiaušinių“, – sakė „Audrupio paukštyno“ vadovas. Dabar didmeninė kiaušinio kaina yra 22 ct plius PVM. „Ji netgi žemesnė nei savikaina. Taigi visas pernykštis ažiotažas dėl kiaušinių pranyko be pėdsako“, – sakė bendrovės vadovas.
Prašo kiaušinių baltais lukštais
Per Velykas išauga ir baltų kiaušinių paklausa: tokius gražiau marginti ir jų vaško, žolelių ar svogūno lukštų raštai būna ryškesni. Deja, šalies paukštynų dedeklės tokių deda vis mažiau. Kodėl? „Balti kiaušiniai paklausūs tik per Velykas. O šiaip jų kaina būna centu mažesnė nei rudų, be to, baltųjų prastesnė prekinė išvaizda. Taigi dėl poros savaičių padidėjusios paklausos neapsimoka visus metus auginti vištas, dedančias baltus kiaušinius“, – aiškino V.Stasiškis.
Per metus – 32 milijonai kiaušinių
Rokiškis – vienas iš nedaugelio šalies rajonų, galinčių didžiuotis sėkmingai veikiančiu paukštynu. Šalyje suskaičiuojami vos penki paukštynai, kurie per metus pagamina per 20 mln. kiaušinių. O štai „Audrupio paukštyno“ dedeklės pernai jų sudėjo net 32 mln.
Vos prieš tris mėnesius garbingą 20 metų jubiliejų atšventęs paukštynas sėkmingai atlaikė rinkos ekonomikos išbandymus. Kas lėmė ilgalaikę bendrovės sėkmę? Anot direktoriaus V.Stasiškio, likimas šalies paukštynams negailėjo išbandymų, tačiau „Audrupio paukštynui“ išgyventi pavyko dėl savalaikių, drąsių, nestandartinių ir racionalių sprendimų.
„Mūsų žemės ūkio bendrovės įkūrimo data neturi analogų: jos registracijos pažymėjimas išduotas 1992 m. gruodžio 24 d.“, – sakė direktorius.
Audringieji 1992-ieji. Byrėjo kolūkiai, tokio likimo neišvengė ir Audrupio kolūkis. „Jis buvo padalintas į 15 ar 17 gamybinių vienetų. Buvo suformuotas ir paukštyno gamybinis vienetas. Ketinome jį privatizuoti, tačiau jis buvo įkainotas per brangiai, neužteko investicinių čekių. Kadangi pirkėjams paukštynas buvo neįkandamas, rajono privatizavimo komisija jo kainą sumažino perpus, tuomet jį įsigijome ir registravome žemės ūkio bendrovę“, – verslo pradžią prisiminė direktorius.
Anot pašnekovo, pirmasis didžiulis išbandymas jaunai bendrovei teko 1995-1996 m. „Tai buvo pirmasis lūžio taškas“, – sakė V.Stasiškis. Iki tol įmonė pašarus dedeklėms pirko iš Rokiškio grūdų kombinato. „Permokėdavome gal 100 Lt už toną, o ir pašarai buvo ne pačios geriausios kokybės. 1996-1997 m. vyko grūdų kombinatų privatizavimas ir stambinimas, rinkos monopolizacija. Didieji kombinatai siūlė paukštynams ir kiaulininkystės kompleksams pašarus į skolą, o kai šie iki ausų į jas įklimpdavo, kreditoriai perimdavo jų kontrolę. Taip „užsilenkė“ ne vienas šalies paukštynas. Vien tik Aukštaitijos regione buvo keturi paukštynai, o išlikome tik mes vieni. Ir kai mūsų tiekėjai pasiūlė vežti pašarus net iš Kretingos, supratome, kad laikas juos gamintis patiems“, – sakė „Audrupio paukštyno“ vadovas.
1996 m. įmonė atidarė savo kombinuotųjų pašarų cechą. Ji ėmėsi auginti ir grūdus. Dabar įmonės javai auga 300 ha plotuose. „Juos galėtume bent dvigubai plėsti, tačiau apylinkėse nebėra laisvos dirbamos žemės“, – sakė direktorius. Augindama grūdus, bendrovė išsprendė ir gamtosaugines problemas, tiksliau, mėšlo panaudojimą. Juo tręšiami bendrovės laukai.
Kodėl įmonė rinkosi kiaušinių, o ne mėsinių vištų auginimo verslą? „Parduoti supirkėjams gyvas mėsines vištas – neapsimoka. O štai keisti įmonės profilį ir steigti skerdyklą reikia didelių investicijų“, – sakė V.Stasiškis.
Dedekles augina patys
Kitas svarbus sprendimas – ne pirkti, o patiems auginti dedekles vištaites. Įmonės tvartuose kudakuoja per 110 tūkst. „Loman brown classic“ veislės dedeklių. Ši vokiško geno veislė pasižymi dėslumu, o jos kiaušiniai – dailios rudos spalvos lukštu. Ši veislė, anot V.Stasiškio, kaip ir olandiškoji „Haiseks brown“, – pačios populiariausios Europoje.
Dedeklė „į pensiją“ nurašoma maždaug pusantrų metų. Šio amžiaus sulaukusios vištos parduodamos skerdykloms. „Dėl jų pirkėjai pešasi. Mat dedeklių mėsą noriai perka vištienos pusfabrikačių, ypač mėsainių, gamintojai. Malta viščiukų broilerių mėsa yra skystesnė, todėl ji netinka šiems maltinukams formuoti, o dedeklių – kur kas tinkamesnė“, – aiškino direktorius.
„Atitarnavusios“ vištos keičiamos jauniklėmis. Maždaug triskart per metus į „Audrupio paukštyną“ atkeliauja veislinių vienadienių viščiukų siunta iš Švedijos augintojų.
Kiekvienas, bent kartą auginęs viščiukus, žino, kodėl jie skaičiuojami tik rudenį. Mat šie paukšteliai yra gana lepūs. „Mes išmokome juos prižiūrėti taip, kad nuostoliai būtų minimalūs. Mažyliams svarbu ir šviežias geriamas pratekantis vanduo, ir subalansuotas pašaras, ir tinkama temperatūra. Mūsų nuostoliai nesiekia ir 1 proc. įsigytų viščiukų“, – sakė V.Stasiškis.
Paukštynams svarbu, kad viščiukų siuntose būtų kuo mažiau gaidžiukų. Anot pašnekovo, skirstydami viščiukus pagal lytį, Švedijos augintojai retai apsirinka, mat kiaušinius, kuriuose yra vištaičių embrionai, atskiria jau inkubatoriuje. Siuntoje pasitaiko vos keli gaidžiukai. Jiems paukštynas neskelbia mirties nuosprendžio: tvartuose gaidžiai auginami tam, kad skardžiu giedojimu žadintų vištas darbui. Įdomu, kad jos ima dėti paryčiais – pirmieji kiaušiniai gūžtose pasirodo jau 3-4 val. ryto.
Vištų ar Vakarų Europos verslininkų gerovė?
Kitas bendrovės veiklos lūžio taškas – 2005-ieji. Tais metais Lietuva įstojo į Europos Sąjungą (ES). Kartu su naryste šioje sąjungoje, Lietuvai teko priimti jos reikalavimus. Tarp jų – ir reglamentuojančius paukščių gerovę. „Tada laisvoji rinka mums ir parodė ragus“, – sakė „Audrupio paukštyno“ direktorius.
Anot pašnekovo, dauguma paukščių gerovės reikalavimų buvo absurdiški, tačiau gerokai pakratė paukštynų kišenes. Teko keisti bene visą paukštidžių įrangą. Mat senieji vištų narvai neatitiko reikalavimų – buvo per žemi. Įmonei teko pasirūpinti net dedeklių manikiūru: prie lesyklų tvirtinti specialius nagų dilinimo įrenginius. „Daugumos reikalavimų pildymas tebuvo tuščias pinigų mėtymas ir gauta ES fondų parama papildė tik Vakarų Europos verslininkų kišenes. O dar ir bankus parėmėme. Iš visų naujovių pasiteisino tik vištų laktos bei gūžtos. Kadangi taip jau gamta surėdė, kad šie paukščiai mėgsta miegoti ant laktų, jos noriai ten tupi. O ir kiaušinių dėti noriai lenda į gūžtas, kur tamsu ir ramu“, – sakė V.Stasiškis.
Paukštyno direktorius skeptiškai vertina ir ekologines naujoves, pavyzdžiui, vištų laikymą ne narvuose. „Toks laikymas kiaušinio kokybei didelės įtakos neturi“, – sakė jis.
Pusė produkcijos – eksportui
Pirmaisiais savo veiklos metais „Audrupio paukštynas“ per metus rinkai tiekdavo po 5 mln. kiaušinių. Dabar jo produkcijos kiekis išaugo bene 7 kartus: pernai parduota 32 mln. kiaušinių. Bene pusė jų iškeliauja į užsienį: Latviją, Estiją, Suomiją. „Audrupio paukštynui“ būtų patrauklios ir Vokietijos bei Danijos rinkos, tačiau dėl itin aukštų kokybės reikalavimų lietuviškiems kiaušiniams į jas kelias užkirstas. „Pikčiausia, kad ten mūsų šalies paukštynų, tarp jų – ir mūsiškio, kiaušinius sėkmingai perparduoda švedai ar suomiai“, – sakė V.Stasiškis.
„Audrupio paukštyno“ produkcija, apsukusi ratą po svečias šalis, grįžta ir į Lietuvą. Tuo įsitikino šios įmonės vadovas, pakalbinęs verslo partnerį iš Estijos. „Paklausiau jo, kam estiška įmonė „Audrupio paukštyno“ kiaušinius naudoja. Estas ir sako: atgal į Lietuvą vežame. Pasirodo, jo įmonė tiekia virtus nuluptus kiaušinius vieno šalies prekybos centro kulinarijos cechui“, – pasakojo įmonės vadovas.
„Audrupio paukštyno“ kiaušinių galima rasti daugelyje rajono maisto parduotuvių. O štai didžiuosiuose prekybos centruose jų rasti sunkiau. Apskritai, šalies paukštynų ir didžiųjų prekybos centrų santykiai ne per šilčiausi. „Jie tiekėjams siūlo labai žemas kainas, o pirkėjams kiaušinius parduoda brangiai“, – sakė V.Stasiškis.
Šalies rinkoje vietos paukštynams sunku konkuruoti ir su lenkiška produkcija. Kaimynų fiskalinė ir mokesčių politika daug palankesnė: skatindama eksportą, Lenkija dirbtinai muša zloto kainą, be to, kiaušinius priskiria prie šviežių produktų, kuriems taiko 5 proc. pridėtinės vertės mokestį. O štai Lietuvoje jo tarifas kiaušiniams keturis kartus didesnis.
Rajono verslininkai savivaldybės turtu nesidomi
Lina DŪDAITĖ
Penktadienį rajono tarybai metinę ataskaitą teiks savivaldybės Turto privatizavimo komisija. Per metus pavyko parduoti keturis rajono savivaldybei priklausančius nekilnojamojo turto objektus. Kodėl rajono verslas nesidomi valstybės turtu?
Pardavė keturis statinius
Komisijai pritarus pateiktoms privatizavimo programoms, 2012 m. buvo siūlomi pirkti devyni savivaldybei priklausantys objektai: buvusio Kriaunų vaikų darželio mūrinis pastatas su kiemo statiniais ir 0,58ha žemės sklypu, Jūžintų kultūros namų pastato dalis ir jai priskirtas 0,33 ha žemės sklypas, Pandėlio bibliotekos medinis pastatas ir 0,12 ha žemės sklypas, Laibgalių pašto pastato dalis ir 0,14 ha žemės, Skemuose esantis gyvenamasis avarinės būklės namas su 0,18 ha žemės sklypu, Bradesių kaimo poilsio bazė, Juodupės poliklinikos patalpos bei to paties miestelio šilumos punktas, Panemunėlio miestelyje esanti sporto salė.
Atsižvelgdama į nekilnojamojo turto rinkos pokyčius, Turto privatizavimo komisija sumažino pradines pardavimo kainas šiems objektams: Panemunėlio sporto salės – nuo 10 tūkst. Lt iki 5 tūkst. 900 Lt; Kriaunų vaikų darželio – nuo 90 tūkst. Lt iki 79 tūkst. Lt; Bradesių k. poilsio bazės – iki 9 tūkst. Lt, o Pandėlio bibliotekos patalpų – nuo 35 tūkst. Lt iki 29 tūkst. 900 Lt.
Praėjusiais metais buvo parduoti keturi nekilnojamojo turto objektai: gyvenamasis namas Skemuose už 9 tūkst. 600 Lt, dalis Jūžintų kultūros namų pastato – už 17 tūkst. 850 Lt, Bradesių poilsio bazė – už 16 tūkst. 301 Lt ir Juodupės šiluminio punkto patalpa – už 2 tūkst. 200 Lt.
Perka turintieji idėjų
Komisijos vadovas Albinas Urbonas teigia, kad savivaldybės siūlomų nekilnojamojo turto objektų kaina nėra didelė. Daugiausia jais domisi verslininkai. Tačiau pirkti neskuba: laukia, kol savivaldybė dar labiau numuš siūlomų pastatų kainas. „Žinoma, jei atsiranda susidomėjusių pirkėjų, jie gali derėtis. Tačiau ir dabar mūsų siūlomo turto kainos tikrai konkurencingos. O patraukliausių, vertingiausių objektų negalime išparduoti pusvelčiui“, – sakė A.Urbonas.
Pašnekovo manymu, patraukliausi verslui būtų Laibgalių pašto pastato dalis ir buvęs Kriaunų vaikų darželis. Pastarajame, anot komisijos vadovo, nesunkiai būtų galima plėtoti turizmo verslą. Tačiau, pasak A.Urbono, nekilnojamuoju turtu rajono verslininkai ima domėtis tik tuomet, kai jau turi subrandintą idėją, kokią veiklą plėtos įsigytame pastate. „Kol nėra idėjos, tol ir investuoti į nekilnojamąjį turtą jie nesiveržia“, – sakė komisijos vadovas.
Projektą remia Rokiškio rajono savivaldybės Pagalbos smulkaus ir vidutinio verslo subjektams fondas
Lina DŪDAITĖ
