Tuštėjant kaimų medinėms sodyboms, nyksta ir miršta ištisi kaimai, dūla senosios pirkios – joms nebelieka vietos tarp modernių statinių, į kuriuos skuba nuo šurmulio atsigauti norintys miestiečiai. Nedaugelis mūsų kartos žmonių išlaikė autentiškas protėvių sodybas, kuriose gimė, gyveno, mirė kelios giminės kartos. Ar tokį turtą turintiems kyla klausimų, kaip jį ne tik išsaugoti, bet ir plačiai atverti duris visiems, norintiems prisiliesti prie medinio paveldo vertybių? Joanos ir Antano Tunaičių sodyba Šetekšnių kaime (Panemunėlio sen.) – tikras senojo medinio gyvenimo lobynas, kurio turtais gali pasigrožėti kiekvienas.
Tempė kaip skruzdės
Vos įžengus į medžių apsuptą Tunaičių sodybos kiemą, kurio vieną kraštą juosia vandenimis gurguliuojantis Nemunėlis, ne vienam kyla mintis: kokia puiki vieta įkurti kaimo turizmo sodybą! Su dabar labai madingu kubilu, pirtimi, puotoms skirta sale, miegamaisiais. Bet čia tokio (pelningo) šurmulio – nė kvapo… Tunaičių smegenų vingiai, matyt, sudėlioti kitaip nei pelno besivaikančiųjų. Joana ir Antanas, bene vieninteliai rajone, savo sodybą atvėrę visiems – ją pavertę pačiu tikriausiu senosios kaimo buities muziejumi. Į jį daug metų lyg skruzdės sutuoktiniai nešė ir dėliojo senąją kaimo buitį atspindinčius rakandus, baldus, padargus ir tūkstančius kitų smulkmenų. Visko tiek daug, kad prireiktų kelių dienų apžiūrėti eksponatus ir išgirsti jų istorijas.
Kada žengė pirmą žingsnį sodybą paversti muziejumi, Tunaičiai nė neatmena. Matyt, viskas klostėsi pagal garsųjį Napoleono posakį: „Svarbiausia įsivelti į mūšį, o vėliau žiūrėsim.” Tunaičių kiemą puikiai žino keliautojai ir krašto istorija besidomintys žmonės, sodyba prieš daug metų įtraukta į Rokiškio rajono lankytinų vietų sąrašą.
Medinės vertybės
Ši Šetekšnių kaimo sodyba – Antano gimtieji namai. Namas statytas jo tėvo Stanislovo apie 1920–uosius. Tačiau didžiausia medinė vertybė – ne troba, o senoji daržinė, baigianti antrą šimtmetį. Ji į šią sodybą buvo atgabenta neišardyta, tik be stogo. „Neįsivaizduoju, kaip tada be specialios technikos žmonės tai padarė. Tokį statinį atgabenti iš kitos upės pusės! Dabar šitokia daržinės „emigracija“ kainuotų didelius pinigus“, – svarstė sodybos šeimininkas Antanas.
Daržinė išlaikė kone absoliučią autentiką: tie patys rąstai, viduje – galingos sijos, dalijančios erdvę į kelias zonas, kuriose buvo laikomas šienas, šiaudai.
Viršutinė statinio vidaus dalis senove nebekvepia… Dėl to Antanas labai gailisi, sako, nereikėjo vidaus stogo konstrukcijų apkalti lentelėmis.
Daržinė tikrosios paskirties neatlieka – šieno čia nerasi nė kvapo, jo vietoje – nesuskaičiuojami senosios kaimo buities rakandai, baldai, indai, ženkliukų ir laikrodžių kolekcija, karo laikų ir kitokie vertingi eksponatai. Kai kurie jų – Panemunėlio dvaro gyvenimo liudininkai.
Kitas labai vertingas sodybos medinis objektas – senoji, ypač didelė rąstų klėtis. Ji į šį kiemą atgabenta, bet, kitaip nei daržinė, išardyta ir čia suręsta jau paties Antano.
Klėtis – buities muziejaus dalis. Viena statinio siena iš lauko papuošta arklinio vežimo ratais ir girnapusėmis, o viduje – Dievo galybė eksponatų: nenublizgintų, sudėliotų taip, kad iš tikrųjų pasijustum patekęs į prosenelių klėtį, kurioje kadaise virė gyvenimas.
Sodybos dviejų galų medinė troba – tikras galvos sopulys: sutuoktiniams nepavyko išsaugoti jos autentikos nei iš lauko, nei viduje. Teko keisti stogą ir langus, nes jie prakiuro. Meistrus Antanas „šokdino“, kad jie šiuos sumontuotų kuo panašesnius į senuosius, o vidinėje kiemo sienoje būtinai pagamintų mažąjį langelį. Dėl jo langadirbiai ilgai ginčijosi su sodybos šeimininku: tikino tokio standarto neturį…
Laiko paveiktas namo sienas teko apkalti, joms Tunaičiai rinkosi medžio atraižas, kurios iš tolo atrodo lyg senieji rąstai. Nešildomame namo gale, vadinamame „stancija“, senovės potyris tebėra stiprus: nepaslėptos rąstų sienos, net sijų senosios vietos (buvo aukštintos lubos) paliktos „netušuotos“. Bėda, rąstai daugelyje vietų pažeisti kinivarpų, iš sienų ir lubų plyšių byra samanos ir spaliai. „Reikės kažką daryti“, – lyg tarp kitko mostelėjo į lubas Antanas, bet jo akys sakė, kad remontų dabartinėmis medžiagomis čia tikrai nebus.
Nagingam sodybos šeimininkui tėvų namuose teko daug ką pertvarkyti. Mat nešildomame trobos gale net grindų nebuvo, seniau čia gaminti važiai, meistrauta, o moterų šiltuoju metu austa. Antanui teko modernizuoti ir pagrindinę trobos dalį: kad gyvenimas būtų patogus, pastatytos ekonomiškos krosnys, įvestas vanduo, pakeistos grindys, iškaltos sienos. Tik lubos visur liko senosios, bet dabar jos nudažytos…
Nepagydoma bacila
Joana ir Antanas nė nebeįsivaizduoja, kaip jie, tikri kaimo vaikai, galėjo daug metų gyventi mieste.
Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas) mokslus baigęs Antanas su pedagoge žmona gyveno ir dirbo Vilniuje, Panevėžyje. Į tėvų namus sugrįžo prasidėjus Atgimimui, kai sužlugo buvusi galinga jo įmonė Panevėžyje. Grįžo į gimtinę, kurioje 15 metų niekas negyveno. Laimė, sodybą per tiek metų aplenkė nelaimės: melioracija jos nekliudė, vagys neišdaužė. Atsiėmė Antanas tėvų žemę, mišką, tapo ūkininku. Joana įsidarbino mokykloje.
Paklausti, už kokius pinigus šią sodybą iškeistų į miestą, sutuoktiniai tik purtė galvas. Suprask – tokių pinigų nėra… „Visko turim tiek daug, net nebežinom, kas ir kur“, – pasakojo Joana. Ir nebėra žinios, kuris iš judviejų – Joana ar Antanas – pirmasis užsikrėtė senosios buities liudininkų kaupimo bacila. Bet akivaizdu, kad ši „liga“ Tunaičių širdyse progresuoja stipriai ir nepaleidžia.
Kad džiugintų ir saugotų
Ši sodyba su medine kaimo troba, klėtimi ir daržine – idealaus Tunaičių pasaulio modelis. Mat viskas čia sudėliota gerai apmąsčius ir suplanavus kiekvieną erdvę. O jų sukaupti buities daiktai – tarsi sakralizuoti, užmezgantys ryšį tarp žmonių, tarp gyvųjų ir išėjusiųjų: saugomas kiekvienas daiktas prosenelių, senelių išgražintas, o kiekvienas ornamentas, ženklas ar raštas turi ir simbolinę reikšmę. Antanas žino: niekas nestatydavo namo ten, kur kadaise ėjo senas kelias ar buvo senos kapinės, pilkapiai. Netoli sodybos turėjo būti medžių, vandens, nesvarbu, upė, ežeras ar tik kūdra, ir vandens gysla šuliniui. O dedant pirmąjį rąstų vainiką geras meistras vidury trobos užkurdavo lauželį, kad troboje nebūtų parazitų, – tikėta apvalomąja ugnies galia. Jei ugnis plaikstydavosi, gesdavo – vieta netinkama gyventi.
Šios sodybos–muziejaus geroji siela – Joanos motina Veronika Siminonienė – tautodailininkė, žinoma mūsų krašto audėja. Senolė pati kuria audimo raštus, paveikslus, gamtos vaizdus, derina spalvas, o jos staklės nebūna tuščios. Ji sako, jog ištiesus jos austus rietimus susidarytų keliasdešimt kilometrų. Turi ji antrą šimtmetį skaičiuojančias medžio stakles, bet audžia mažesnėmis, kurios kambaryje užima nedaug vietos.
Kam atiduos?
„Kažkas žmogaus širdyje yra įdėta, jeigu jis nori turėti, pamatyti, išsaugoti tai, kas buvo tėvų, senelių. Dabar vis dažniau sodybų šeimininkai palieka nors dalį senosios sienos ar grindų lopinėlį“, – svarstė A.Tunaitis, kai prakalbome apie nostalgiją praeičiai, ją menantiems daiktams.
Ar Tunaičių vaikai užsikrėtę senųjų lobių tausojimo bacila? Sutuoktiniai sako, kad mieste gyvenantys dukra ir sūnus įpratę prie šiuolaikiškų patogumų ir į kaimą atvyksta tik pailsėti.
„Turim keturis anūkus. Jie jau dabar derasi dėl mūsų surinktų varpelių, ženkliukų, raktų kolekcijų. Ir pažadėjo, kad sodybos neapleis, neparduos, kuris nors čia tikrai gyvens. Bet tik kai bus pensininkai“, – kalbas apie vertingos senosios medinės sodybos išsaugojimą optimistiškai užbaigė Joana.
Aldona MINKEVIČIENĖ
