Bijai vilko – neik į mišką. Šią senolių išmintį teko „peržengti“ miškininkams, medžiokliams, aplinkosaugininkams ir jų pagalbininkams: dvi dienas jie braidė šalies giriose ieškodami pilkių pėdsakų, juos fiksavo ir registravo.
Pėdsekiai
Šis sujudimas – dėl miško sanitarais vadinamų plėšrūnų statistikos, kuri nulems, kiek vilkų bus leidžiama sumedžioti per ateinančius metus. Pernai buvo leista nukauti 50 šių žvėrių.
Preliminariais duomenimis, valstybiniuose miškuose ir rezervatuose gali gyventi apie 250 vilkų. Tačiau nuo šių plėšrūnų kenčiantys ūkininkai ir medžiotojai sako, jog pilkių mūsų miškuose gali būti dvigubai daugiau. Šioms abejonėms išsklaidyti šiemet buvo organizuota visuotinė vilkų apskaita.
Ji, vykdyta vasario 21 ir 26 d., – išskirtinė, nes vilkai skaičiuoti ne tik valstybiniuose, bet ir privačiuose miškuose: surinkti plėšrūnų pėdsakų duomenys, jie fiksuoti, suregistruoti ir pažymėti specialiuose žemėlapiuose.
Pėdsekius sustabdė įstatymai
Suskaičiuoti vilkus pagal pėdsakus – sudėtinga procedūra: pėdsakai tirti pagal specialią metodiką, nustatant, iš kur į tiriamo miško plotą žvėries ateita ir kur išeita. „Valstybių sienos ir rajonų ribos gyvūnams neegzistuoja. Mes vilką priskaičiavom kaip savą, o gal jis kitą dieną jau buvo Kupiškyje ar Latvijoj, ir jie tą patį žvėrį „pasisavino“, – juokėsi vilkus mūsų rajone skaičiavęs patyręs medžiotojas Juozas Davainis, Rokiškio miškų urėdijos miško apsaugos inžinierius.
Daugiau ketvirtadienio “Gimtajame…”
Aldona MINKEVIČIENĖ
