Užgavėnes pakeitė krikščionybė
Užgavėnės Europoje žinomos labai seniai. Šios šventės pagrindas – ikikrikščioniškojo laikotarpio žemdirbiški ritualai, skirti pagoniškiems dievams. Ilgus šimtmečius tautos egzistencinis pamatas buvo žemdirbystė, todėl per šią, kaip ir kitas kalendorines šventes, dėmesys buvo skiriamas būsimam derliui, gyvulių prieaugliui, pačių žmonių sveikatai, sėkmei, t. y. vaisingumui.
Atėjus krikščionybei, nebeliko šventėse senųjų dievų kulto, bet išliko apeiginių veiksmų, vienas iš jų – persirengėlių vaikštynės. Iš krikščionybės ši šventė gavo dabartinį pavadinimą. Šventimo laikas, žinia, nepastovus ir priklauso nuo Velykų datos. Su krikščionybe, matyt, reikėtų sieti ir demonomorfines (giltinės, velnio) kaukes.
Virto papročiu
Užgavėnių turiniui, prasmės kaitai įtaką turėjo ne tik krikščionybė, bet ir XIX–XX a. ekonominiai, socialiniai, kultūriniai pokyčiai Lietuvos kaime. Šventė netenka savo ritualinės funkcijos ir virsta papročiu, o paprotys jau nebėra vienodai svarbus ir reikšmingas visai bendruomenei.
Humanitarinių mokslų daktaro, profesoriaus Rimanto Balsio pasisakymuose apie šią šventę teigiama, kad iš sudėtingos apeiginės Užgavėnių šventės struktūros dabartiniuose renginiuose ir šventimuose nedaug kas beliko, mat dauguma apeigų, turėjusių padėti užauginti būsimą derlių, kartu su buitinėmis XX a. Lietuvos kaimo realijomis nugarmėjo užmarštin.
Iš esmės Užgavėnės šiandien – jau tik pramoga, linksmybės, reginys. Kai kurių tradicijų nebepaisoma dėl pasikeitusio gyvenimo būdo. Pavyzdžiui, senovėje daug važinėta rogėmis – kuo toliau nuvažiuoji, tuo linai aukštesni. Kam dabar berūpi linai, jeigu jų pramonė žlugusi, o produkcijos parsivežama iš užsienio rinkų? Tik vienas kitas žmogus linų laukelį užsiaugina dėl edukacijų arba norėdamas jų stiebelius susidžiovinti ir panaudoti kurdamas puokštes, įvairius rankdarbius.
Rokiškio krašto muziejaus archyvarė-bibliotekininkė Vilė Sarulienė taip pat patvirtino, jog dėl pasikeitusio gyvenimo būdo ir technologijų senovės tradicijos nueina užmarštin: „Paveldėtoji ir turėtoji aukšta agrarinė kultūra nūdien virsta tik žemės ūkio verslu, kuriame nebeliko jokios pagarbos žemei, jos gyvybingumui, derlingumui, sakralumui, pagarbos Gyvybei, kuri prisiglaudžia žemėje rudenį tam, kad prisikeltų pavasarį… Ji neprisikelia, nes šių laikų artojai aria bet
kada, kai tik gali įvažiuoti į dirvą. Betgi senovėje buvo draudžiama
žemę judinti nuo Šv. Martyno iki Šv. Jurgio, t. y. nuo lapkričio 11 d. iki balandžio 23 d.! O per Užgavėnes ją reikėjo žadinti, budinti, kad ji atgautų gyvybę, reikėjo vyti užsibuvusią žiemą.“
Vaišinimas tapatinamas su aukojimu
Šiais laikais paprastai Užgavėnės suvokiamos kaip žiemos išvarymas, kurį simbolizuoja Lašininio ir Kanapinio dvikova. Tačiau žiema praeina ir be apeigų, o šventės prasmė kur kas gilesnė, negu daugeliui atrodo.
Anksčiau Užgavėnių dieną valgydavo daug ir dažnai – mėsą, šiupinį, šaltieną, blynus… Dabar dažniausiai kepami tik blynai.
R. Balsys teigia, kad valgių simbolinė prasmė gavosi iš aukojimo ritualų seniesiems dievams, mat tikėta, kad dievybei daug duodamas daug ir gausi. Iš čia paprotys vaišinti persirengėlius ar užklydusį pakeleivį tikint, kad taip užtikrinamas ryšys su anapusybe ir garantuojama skalsa bei gausa per visus metus. Prosenoviniais laikytini tie patiekalai, kurie gaminami iš mūsų kraštuose užaugintų grūdinių kultūrų, naminių gyvulių mėsos, ypač kiaulienos.
Kaukėse ieškokite simbolikos, ne įžeidimų
Užgavėnių dieną siaučia persirengėliai – velniai, giltinės, čigonai, žydukai, įvairūs žvėrys… Kokia jų paskirtis?
Visų pirma, simbolinė. Istoriniai šaltiniai liudija, kad kaukė tinka siekiant nusiasmeninti, po kaukėmis pasislėpęs žmogus tarsi eliminuojamas. Ožio įvaizdis senajame baltų tikėjime neatskiriamas nuo vaisingumo, derlingumo. Tikėta, kad jei moteris per Užgavėnes užsidės ožio kaukę ir kalbins savo nusižiūrėtą bernelį, kad jis vestų, tai šis gali per visą amžių nuo jį suviliojusios moters neatsitraukti. O jei esate sena merga ar senas bernas ir net neturite, ko prisikviesti, tai laukia sunki dalia – kitų kaukėtųjų pasišaipymai. Bet ne iš piktos valios, nes savo kandžiais juokais jie prišauks jums laimę.
Čigonų, vengrų, žydų, elgetų kaukės yra vėlyvesnės kilmės nei gyvūnų kaukės. „Regis, kad visos jos radosi siekiant parodijuoti, t. y. pasišaipyti iš kitaip atrodančių, kalbančių, besirengiančių, kitaip besielgiančių“, – svarsto R. Balsys. Būtent dėl kitoniškumo, kuris neretai siejamas su anapusybe, kaukės labai tiko persirengėlių būriui.
Beje, kaukės dažnai atrodo atgrasios – išsiviepusioje burnoje kyšo vienas kitas dantis, nosis neproporcingai didelė, kumpa, kreiva. Besišypsančios kaukės jau yra vėlyvesnė liaudies meistrų, tautodailininkų kūryba.
Etnografai sunkiai beatseka Morės (Žemaitijoje) ir Gavėno (Aukštaitijoje) genezę. Visgi teigiama, kad tai – įasmeninti senieji metai, o per mirtį (Morė ir Gavėnas sudeginami ant laužo arba paskandinami) teigiama nauja gyvybė.
Prognozavo ateitį
Užgavėnės turi burtų ir tikėjimų, spėjimų. Dėmesys buvo skiriamas vaisingumui. V. Sarulienė pasakoja, kad senovėje gyvavo toks paprotys: jei jaunavedžiai per metus nesusilaukdavo vaikų, per Užgavėnes anyta sodindavo marčią ant verpstės ir nuleisdavo pakalnėn. Beje, tokia pora vadinta martais. Ypatinga rolė būdavo suteikiama persirengėliams. Persirengėlis žydas nešdavosi parduoti kojinę, pilną pelenų. Užsukęs į namus, kuriuose yra netekėjusi mergina (o susirasti porą jai laikas), „pirkdavo bergždininkę“ ir barstydavo pelenus taip linkėdamas ištekėti.
Burtai ir spėjimai panašūs į Kūčių vakaro, susiję su vedybomis: skaičiuojamos glėbyje malkos, apkabinama tvora, klausomasi, iš kur šunys loja. Originalesni burtai tie, kuriais tikimasi turtinės sėkmės. Pavyzdžiui, jei per Užgavėnes skalbsi, karvės duos daug pieno; kuri kaimo šeimininkė rytą pirma užkurs krosnį, ta pirmiausiai nupjaus javus; išvežus bent vieną vežimą mėšlo, gerai augs javai; reikia kojomis sutrypti kepurę, tada tokio pat dydžio augs baravykai ir pan.
Tikėta, kad nesilaikant tam tikrų taisyklių, lauks nuostoliai. Pavyzdžiui, visi skubėdavo iki Užgavėnių iškulti javus, kitaip juos pelės sukaposiančios; jei šeimininkės tą dieną verpdavo, tai galėdavo prišaukti daug nelaimių (kirmys mėsa, rūdimis apsitrauks siūlai, drobulės). Būdavo draudžiama vyti pančius, malti girnomis, kad vasarą nebūtų viesulų ir perkūnijų. Taip pat vengiama šukuotis, kad vištos daržų ir darželių neiškapstytų.
Kaip Užgavėnės švenčiamos XXI a., kai natūralų bendravimą gožia informacinės technologijos, kai kinta šeimos samprata, kai klimatologai iš anksto prognozuoja orus, kai būsimą derlių koreguojame berdami trąšų ar naikindami kenkėjus, o vyti žiemos iš kiemo nebetenka, nes jos paprasčiausiai nebuvo?
Žiemos iš kiemo nevaro
Buvusi kultūros darbuotoja Onutė Juškevičienė ilgus metus sava iniciatyva Užgavėnių šventes ruošė sodyboje Misiūniškio kaime (Rokiškio kaim. sen.). „Sodyboje gyvenome 17 metų. Net nebepamenu, kiek ten švęsta – 12 ar 17 kartų. Prieš šventę rinkdavomės temą ir kaukes, galvodavome režisūrinį sumanymą. Rinkomės netgi vestuvių ir laidotuvių temas. „Laidojome“ ekonominę krizę… Susiburdavo daugiau nei 40 žmonių, svarbiausia surinkti aktyvą. Turėjau pagalbininkes – Nijolę Čirūnienę ir Dalią Ziemelienę“, – linksmai prisiminė O. Juškevičienė. Jos kieme net puikuojasi ąžuolinė Užgavėnių personažo Gavėno skulptūra, sukurta skulptoriaus Gintaro Varno. Pašnekovės manymu, ši šventė nenyksta, svarbiausia, kad atsirastų žmogus, kuriam rūpi tradicijos.
Privačia iniciatyva Užgavėnės šįmet organizuojamos Jono Baltakio sodyboje Iciūnų kaime (Rokiškio kaim. sen.). Į jas sugužės Bajorų kultūros centro klubas „Vidurdienio damos“, rajono Neįgaliųjų draugijos žmonės, kiti svečiai. „Bus Morė ir Gavėnas, taigi švęsim ir aukštaitiškai, ir žemaitiškai. Gavėną skandinsim, o Morę deginsim, nes laužą labai smagu matyti vaikams“, – sakė D. Ziemelienė.
Žinoma, Užgavėnės švenčiamos kultūros centruose, mokyklose, vaikų darželiuose. Daugelis organizatorių tikino – šūksmai „Žiema, žiema, bėk iš kiemo!“ neskambės, nes ji taip ir neatėjo.
P. S. Straipsnyje naudota Rokiškio krašto muziejaus archyvų medžiaga.
Projektą iš dalies remia
