Kažin ar kas skaičiavo, kelis žmogaus gyvenimus gali nugyventi mediniai buities rakandai, kuriuose minkyta duona, velėtos drobės, meistrauti baldai, raštuotos skrynios, prikvipusios džiovintais žolynais, piestos, kubilai ar skalinės? Prieš dešimtmečius ar net šimtmečius išdrožtų, sumeistruotų pavienių dirbinių dar galima rasti kone kiekvienoje senovinėje troboje, o Rokiškio krašto muziejuje jų – Dievo galybė, bylojanti apie mūsų krašto prosenelių gyvenimo buitį.
Nuo eksponatų gausos – sukasi galva
Muziejaus fonduose šimtai eksponatų iš medžio, kuris mūsų proseneliams atstojo molį, porcelianą, stiklą ir net šiandienos buities modernią įrangą: visa, ko reikėjo palengvinti buičiai, mokėta sumeistrauti, išskaptuoti ar nupinti. Muziejaus fondų skyriaus vedėja Lina Daščiorienė pasakojo, jog gausybė eksponatų čia sugabenti iš viso mūsų rajono ir kaimyninių Utenos bei Anykščių pakraščių sodybų. Kai kuriems jų – net per du šimtus metų. Vienas jų – girnų priedėlis – didžiulis iš vientiso medžio išskobtas medinis lovys, į kurį buvo statomos nedidelės girnos, o į jį byrėdavo miltai. Jis į muziejų atgabentas 1959 m. iš Miškinių kaimo, tuomečio Dusetų rajono, Jurgio Juškos sodybos. Šis muziejininkams pasakojo, jog ąžuoliniam dirbiniui jau tada buvo apie 200 metų. Vertingą eksponatą dovanojęs Jurgis yra girdėjęs, kad lovys skobtas iš Stelmužės ąžuolo brolio, todėl toks tvirtas ir gerai išsilaikęs.
Muziejininkei Linai labai brangus itin retas eksponatas – vaikiška vaikštynė, kurioje tėvai laikinai galėdavo palikti vaikščioti besimokantį mažylį.
Vertybių kambariuose ant lentynų, sienų ir žemės surikiuotos medinės įrankių, puošmenų dėžutės, įvairiausio dydžio skalinės, geldos, pinti krepšiai, kraičio skrynios, “kuporai”, karūnomis ir raižiniais puoštos spintos, etažerės, piestos. Stebina tai, kad kasdienei buičiai skirti indai ir įrankiai ne tik praktiški, bet dar ir išgražinti įvairiais raižiniais ar drožiniais.
Nuo šaukšto – iki lygintuvo
Dėl kai kurių eksponatų senųjų pavadinimų ir paskirties net patiems muziejininkams tenka sukti galvą. Nebe visiems mūsų krašto istorijos žinovams žinoma, kas yra cibė (stačiakampis indas sviestui ar varškei suformuoti), kodelytė (dėžutė sviestui mušti) ar auseklis (ilgas lovelis veršeliams girdyti). Sviesto muštokių čia galima rasti labai įvairių, mažų ir didelių, patobulintų ir pagražintų. Ne mažesnė ir sūrių gaminimo “mechanizmų” įvairovė – nuo primityvių dviejų lentų iki gana modernaus spaudimo įrenginio.
Muziejaus fonduose galybė įvairiausio dydžio skaptuotų piestų, vienos jų naudotos grūsti, kitose laikyti taukai, medus, kiti produktai. Geldų – taip pat dešimtys: nuo mažyčių, naudotų maistui ant stalo patiekti, iki didelių, kuriose būdavo maudomi vaikai, skalbiami drabužiai.
Senoliai turėjo iš medžio pasigaminę visą įrangą drabužiams skalbti: dideliame kubile mirkė skalbinius, jų netrindavo rankomis, o velėdavo kultuve ant dantytos skalbimo lentos. Racionalizacija įdiegta ir tolimesniam procesui – išdžiuvusius drabužius kočiojo kočėlu, kurį voliojo dantyta medžio lenta su rankena.
Dūminėje pirkioje – balanos gadynė
Jeigu norite atsidurti balanos gadynėje, reikia apsilankyti muziejaus dūminėje pirkioje. Šios pirkios “gaspadinė”, muziejininkė Giedrė Spundzevičienė uždega balaną, įstatytą į specialų medinį stovą, ir pajuodusių rąstų erdvė apšviečiama taip, kaip prieš kelis šimtus metų. Tada vos sunku įžiūrėti palei sienas surikiuotus kubilą su kultuve, stalą, lovą, lopšį, girnas, ir kitus prosenelių buityje naudotus pagrindinius baldus ir įrankius. Muziejaus svečius žavi medinė mūsų krašto gyvenimo istorija: kai sužino, prie kokio senumo eksponatų jie gyvai prisiliečia, nustemba prosenelių praktiškumu, išmone ir kūrybingumu.
“Lankytojams labai patinka tokia romantika, jie nori girnomis malti grūdus, kilnoti kultuvę, įžiebti balaną, grūsti piestoje. Daug turistų, ypač vaikų, pajuokauja, jog ir jie galėtų be elektros gyventi”, – sakė Giedrė, emocingais pasakojimais, dainomis, patarlėmis svečius nukelianti į prosenelių dienas. Jiems rodomi buities darbai, atliekami to meto įrankiais ir technika, senoviniu būdu liejamos žvakės, verpiama, audžiama.
Nepakaktų dienos
Prosenelių medinius eksponatus būtų galima suskirstyti pagal jų funkcijas: baldai, derliaus laikymo indai, maisto gaminimo, laikymo ir stalo įrankiai, buities prietaisai, namų puošybos reikmenys ir amatams skirti įrankiai bei daiktai.
Kolekcijoje gausu batsiuvio medinių reikmenų: nuo odos suspaudimo įrenginio, kurpalių, plaktukų iki pintų vyžų, klumpių, medinukų ir basučių. Pasirodo, batų mados beveik nesikeičia: ir dabar, ir prieš šimtmečius buvo madingos padų aukštos platformos.
Yra čia ir visas lino, duonos, sūrio gyvenimas: nuo rugio, linų auginimo, kūlimo, malimo, šukavimo, verpimo, audimo, kepimo, pieno perdirbimo prietaisų ir įrankių, naudotų mūsų prosenelių.
Apžiūrėti medinius buities eksponatus vienos dienos nepakaktų, nes kiekvienas jų į Rokiškio krašto muziejų atsinešė savo praeitį. Ir istoriją, prasidėjusią XIX a. pradžioje. Tada Ignotas Tyzenhauzas pastatė pirmąjį Rokiškio dvaro pastatą, jo anūkas Reinoldas Tyzenhauzas – Šv. Mato bažnyčią tiesiai priešais dvarą vieno kilometro atstumu. Jam mirus šventovę baigė tvarkyti jo sesuo Marija Tyzenhauzaitė. Ji ištekėjo už lenkų grafo Aleksandro Pšezdzieckio.
1940 m. Pšezdzieckiai iš Rokiškio išvažiavo į Varšuvą tikėdami, kad tuoj sugrįš. Todėl pasiėmė tik tai, kas tilpo lagaminuose, o viską paliko dvare. Ponų daiktai nukeliavo pas dvaro prižiūrėtojus – daugiausia jų teko virėjui. Po kelių dešimtmečių žmonės, matydami, kad grafai nebesiruošia grįžti, pradėjo tuos daiktus grąžinti. Ypač daug jų muziejus įsigijo iš dvaro virėjo, liokajaus.
Įvertinimas – už išsaugotą autentiką
Rokiškio dvaras tapo vienu iš 2011 m. EDEN (“European destination of excellence”) apdovanojimų laureatų. Šie garbingi apdovanojimai teikiami išsaugotos autentikos istorijos ir kultūros objektams. Buvusi grafo Ignoto Tyzenhauzo rezidencija įvertinta dėl unikalios architektūros išsaugojimo ir kultūrinių tradicijų puoselėjimo. Viso šio istorijos lobyno svarbi dalis – autentiški mediniai to meto gyvenimo ir buities įrankiai.
Aldona Minkevičienė