Ro­kiškio dva­re – se­no­sios bui­ties me­dinė dva­sia

Kažin ar kas skaičia­vo, ke­lis žmo­gaus gy­ve­ni­mus ga­li nu­gy­ven­ti me­di­niai bui­ties ra­kan­dai, ku­riuo­se min­ky­ta duo­na, velėtos drobės, meist­rau­ti bal­dai, raštuo­tos skry­nios, pri­kvi­pu­sios džio­vin­tais žoly­nais, pies­tos, ku­bi­lai ar ska­linės? Prieš dešimt­mečius ar net šimt­mečius išdrožtų, su­meist­ruotų pa­vie­nių dir­bi­nių dar ga­li­ma ras­ti ko­ne kiek­vie­no­je se­no­vinėje tro­bo­je, o Ro­kiškio krašto mu­zie­ju­je jų – Die­vo ga­lybė, by­lo­jan­ti apie mūsų krašto pro­se­ne­lių gy­ve­ni­mo buitį.

Nuo eks­po­natų gau­sos – su­ka­si gal­va

Mu­zie­jaus fon­duo­se šim­tai eks­po­natų iš medžio, ku­ris mūsų pro­se­ne­liams at­sto­jo molį, por­ce­lianą, stiklą ir net šian­die­nos bui­ties mo­der­nią įrangą: vi­sa, ko reikėjo pa­leng­vin­ti buičiai, mokėta su­meist­rau­ti, išskap­tuo­ti ar nu­pin­ti. Mu­zie­jaus fondų sky­riaus vedėja Li­na Daščio­rienė pa­sa­ko­jo, jog gau­sybė eks­po­natų čia su­ga­ben­ti iš vi­so mūsų ra­jo­no ir kai­my­ni­nių Ute­nos bei Anykščių pa­kraščių so­dybų. Kai ku­riems jų – net per du šim­tus metų. Vie­nas jų – girnų priedėlis – didžiu­lis iš vien­ti­so medžio išskob­tas me­di­nis lo­vys, į kurį bu­vo sta­to­mos ne­di­delės gir­nos, o į jį byrėda­vo mil­tai. Jis į mu­ziejų at­ga­ben­tas 1959 m. iš Miški­nių kai­mo, tuo­mečio Du­setų ra­jo­no, Jur­gio Juškos so­dy­bos. Šis mu­zie­ji­nin­kams pa­sa­ko­jo, jog ąžuo­li­niam dir­bi­niui jau ta­da bu­vo apie 200 metų. Ver­tingą eks­po­natą do­va­nojęs Jur­gis yra girdėjęs, kad lo­vys skob­tas iš Stel­mužės ąžuo­lo bro­lio, todėl toks tvir­tas ir ge­rai išsi­laikęs.

Mu­zie­ji­nin­kei Li­nai la­bai bran­gus itin re­tas eks­po­na­tas – vai­kiška vaikštynė, ku­rio­je tėvai lai­ki­nai galėda­vo pa­lik­ti vaikščio­ti be­si­mo­kantį mažylį.

Ver­ty­bių kam­ba­riuo­se ant len­tynų, sienų ir žemės su­ri­kiuo­tos me­dinės įran­kių, puošmenų dėžutės, įvai­riau­sio dydžio ska­linės, gel­dos, pin­ti krepšiai, kraičio skry­nios, “ku­po­rai”, karūno­mis ir raižiniais puoštos spin­tos, etažerės, pies­tos. Ste­bi­na tai, kad kas­die­nei buičiai skir­ti in­dai ir įran­kiai ne tik prak­tiški, bet dar ir išgražin­ti įvai­riais raižiniais ar drožiniais.

Nuo šaukšto – iki ly­gin­tu­vo

Dėl kai ku­rių eks­po­natų senųjų pa­va­di­nimų ir pa­skir­ties net pa­tiems mu­zie­ji­nin­kams ten­ka suk­ti galvą. Ne­be vi­siems mūsų krašto is­to­ri­jos žino­vams žino­ma, kas yra cibė (stačia­kam­pis in­das svies­tui ar varškei su­for­muo­ti), ko­de­lytė (dėžutė svies­tui mušti) ar au­sek­lis (il­gas lo­ve­lis veršeliams gir­dy­ti). Svies­to mušto­kių čia ga­li­ma ras­ti la­bai įvai­rių, mažų ir di­de­lių, pa­to­bu­lintų ir pa­gražintų. Ne mažesnė ir sūrių ga­mi­ni­mo “me­cha­nizmų” įvai­rovė – nuo pri­mi­ty­vių dviejų lentų iki ga­na mo­der­naus spau­di­mo įren­gi­nio.

Mu­zie­jaus fon­duo­se ga­lybė įvai­riau­sio dydžio skap­tuotų piestų, vie­nos jų nau­do­tos grūsti, ki­to­se lai­ky­ti tau­kai, me­dus, ki­ti pro­duk­tai. Geldų – taip pat dešim­tys: nuo mažyčių, nau­dotų mais­tui ant sta­lo pa­tiek­ti, iki di­de­lių, ku­rio­se būda­vo mau­do­mi vai­kai, skal­bia­mi dra­bužiai.

Se­no­liai turėjo iš medžio pa­si­ga­minę visą įrangą dra­bužiams skalb­ti: di­de­lia­me ku­bi­le mirkė skal­bi­nius, jų ne­trin­da­vo ran­ko­mis, o velėda­vo kul­tu­ve ant dan­ty­tos skal­bi­mo len­tos. Ra­cio­na­li­za­ci­ja įdieg­ta ir to­li­mes­niam pro­ce­sui – išdžiu­vu­sius dra­bužius kočio­jo kočėlu, kurį vo­lio­jo dan­ty­ta medžio len­ta su ran­ke­na.

Dūminėje pir­kio­je – ba­la­nos ga­dynė

Jei­gu no­ri­te at­si­dur­ti ba­la­nos ga­dynėje, rei­kia ap­si­lan­ky­ti mu­zie­jaus dūminėje pir­kio­je. Šios pir­kios “gas­pa­dinė”, mu­zie­ji­ninkė Giedrė Spun­dze­vičienė užde­ga ba­laną, įsta­tytą į spe­cialų me­dinį stovą, ir pa­juo­du­sių rąstų erdvė apšviečia­ma taip, kaip prieš ke­lis šim­tus metų. Ta­da vos sun­ku įžiūrėti pa­lei sie­nas su­ri­kiuo­tus ku­bilą su kul­tu­ve, stalą, lovą, lopšį, gir­nas,  ir ki­tus pro­se­ne­lių bui­ty­je nau­do­tus pa­grin­di­nius bal­dus ir įran­kius. Mu­zie­jaus svečius žavi me­dinė mūsų krašto gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja: kai sužino, prie ko­kio se­nu­mo eks­po­natų jie gy­vai pri­si­liečia, nu­stem­ba pro­se­ne­lių prak­tišku­mu, išmo­ne ir kūry­bin­gu­mu.

“Lan­ky­to­jams la­bai pa­tin­ka to­kia ro­man­ti­ka, jie no­ri gir­no­mis mal­ti grūdus, kil­no­ti kul­tuvę, įžieb­ti ba­laną, grūsti pies­to­je. Daug tu­ristų, ypač vaikų, pa­juo­kau­ja, jog ir jie galėtų be elek­tros gy­ven­ti”, – sakė Giedrė, emo­cin­gais pa­sa­ko­ji­mais, dai­no­mis, pa­tarlėmis svečius nu­ke­lian­ti į pro­se­ne­lių die­nas. Jiems ro­do­mi bui­ties dar­bai, at­lie­ka­mi to meto įran­kiais ir tech­ni­ka, se­no­vi­niu būdu lie­ja­mos žvakės, ver­pia­ma, audžia­ma.

Ne­pa­kaktų die­nos

Pro­se­ne­lių me­di­nius eks­po­na­tus būtų ga­li­ma su­skirs­ty­ti pa­gal jų funk­ci­jas: bal­dai, der­liaus lai­ky­mo in­dai, mais­to ga­mi­ni­mo, lai­ky­mo ir sta­lo įran­kiai, bui­ties prie­tai­sai, namų puošybos reik­me­nys ir ama­tams skir­ti įran­kiai bei daik­tai.

Ko­lek­ci­jo­je gau­su bat­siu­vio me­di­nių reik­menų: nuo odos su­spau­di­mo įren­gi­nio, kur­pa­lių, plak­tukų iki pintų vyžų, klum­pių, me­di­nukų ir ba­sučių. Pa­si­ro­do, batų ma­dos be­veik ne­si­keičia: ir da­bar, ir prieš šimt­mečius bu­vo ma­din­gos padų aukštos plat­for­mos.

Yra čia ir vi­sas li­no, duo­nos, sūrio gy­ve­ni­mas: nuo ru­gio, linų au­gi­ni­mo, kūli­mo, ma­li­mo, šuka­vi­mo, ver­pi­mo, au­di­mo, ke­pi­mo, pie­no per­dir­bi­mo prie­taisų ir įran­kių, nau­dotų mūsų pro­se­ne­lių.

Apžiūrėti me­di­nius bui­ties eks­po­na­tus vie­nos die­nos ne­pa­kaktų, nes kiek­vie­nas jų į Ro­kiškio krašto mu­ziejų at­si­nešė sa­vo pra­eitį. Ir is­to­riją, pra­sidėju­sią XIX a. pradžio­je. Ta­da Ig­no­tas Ty­zen­hau­zas pa­statė pirmąjį Ro­kiškio dva­ro pa­statą, jo anūkas Rei­nol­das Ty­zen­hau­zas – Šv. Ma­to bažnyčią tie­siai priešais dvarą vie­no ki­lo­met­ro at­stu­mu. Jam mi­rus šven­tovę baigė tvar­ky­ti jo se­suo Ma­ri­ja Ty­zen­hau­zaitė. Ji ištekėjo už lenkų gra­fo Alek­san­dro Pšez­dziec­kio.

1940 m. Pšez­dziec­kiai iš Ro­kiškio išvažia­vo į Varšuvą tikėda­mi, kad tuoj sugrįš. Todėl pa­siėmė tik tai, kas til­po la­ga­mi­nuo­se, o viską pa­li­ko dva­re. Ponų daik­tai nu­ke­lia­vo pas dva­ro prižiūrėto­jus – dau­giau­sia jų te­ko virėjui. Po ke­lių dešimt­mečių žmonės, ma­ty­da­mi, kad gra­fai ne­be­si­ruošia grįžti, pradėjo tuos daik­tus grąžin­ti. Ypač daug jų mu­zie­jus įsi­gi­jo iš dva­ro virėjo, lio­ka­jaus.

Įver­ti­ni­mas – už išsau­gotą au­ten­tiką

Ro­kiškio dva­ras ta­po vie­nu iš 2011 m. EDEN (“Eu­ro­pe­an des­ti­na­tion of ex­cel­len­ce”) ap­do­va­no­jimų lau­re­atų. Šie gar­bin­gi ap­do­va­no­ji­mai tei­kia­mi išsau­go­tos au­ten­ti­kos is­to­ri­jos ir kultūros ob­jek­tams. Bu­vu­si gra­fo Ig­no­to Ty­zen­hau­zo re­zi­den­ci­ja įver­tin­ta dėl uni­ka­lios ar­chi­tektūros išsau­go­ji­mo ir kultūri­nių tra­di­cijų puo­selėji­mo. Vi­so šio is­to­ri­jos lo­by­no svar­bi da­lis – au­ten­tiški me­di­niai to me­to gy­ve­ni­mo ir bui­ties įran­kiai.

Aldona Minkevičienė