Jei nori pajusti protėvių gyvenimo dvasią, nebūtina belstis į Rumšiškių etnografijos muziejų. Senosios aukštaitiškos medinės architektūros ir liaudiškos buities liudininkas – nedidelis Iciūnų kaimas, vos keli kilometrai nuo miesto, įsispraudęs tarp Rokiškio kaimiškosios ir Juodupės seniūnijų sankirtos.
Užkratas
Sakoma, jog pavyzdys užkrečia. Duok Dieve tokio užkrato, koks apėmė senove alsuojantį nedidelį Iciūnų kaimą. Jo vertybė – trobesių išdėstymo senoji struktūra, menanti XVI amžių ir Valakų reformą, atspindinti pagrindinius gatvinio linijinio kaimo, būdingo Rytų Aukštaitijai, bruožus. Gyvenamieji trobesiai – galais į gatvę, iš tolo šviečiantys baltomis langinėmis, labai jaukiai sutupdyti po šimtamečiais ąžuolais, klevais ir liepomis. Kiti trobesiai – atokiau nuo gryčių, bet kiemo erdvės neuždaro.
Dalies statinių išorė – tikras etnografijos muziejus: jokio stiliaus moderno, ne žmogaus, o kinivarpų išaižytos medžio rąstų sienos, eglute puoštos „dubultos“ lauko durys, apsamanoję senųjų čerpių stogai. Ir, žinoma, darželiai su rūtomis, pelargonijomis, senoviniais geltonžiedžiais jurginais.
Tačiau šiame kaime yra ir netikėtumų. Bet apie juos – kitą kartą…
Vlado idėja
Iciūnų pažiba – Sesickų etnografinė sodyba. Jos penki pastatai išdėstyti erdviame kieme, kurį juosia šimtamečiai klevai ir ąžuolai.
Šios šeimos „imigracijos“ Iciūnuose istorija prasidėjo prieš dešimtmetį. Šviesios atminties Vladas Sesickas, buvęs miškininkas, o rokiškėnų prisimenamas kaip vienas ryškiausių pagonybės puoselėtojų ir skleidėjų, Iciūnų apylinkėse norėjo įsigyti miško. Bet taip jau nutiko, kad teko pirkti ir apleistą sklypą su senais trobesiais, nes tokia buvo miško pardavėjo sąlyga.
„Kai pamačiau, ką vyras nusipirko, už galvos stvėriausi. O jis ramiai išdėstė, kas kur bus: tvarte, kuriame iki juosmens buvo mėšlo, – pobūvių salė, klėtyje ir troboje – miegamieji“, – pasakojo po vyro mirties verslą perėmusi žmona Rita. Vedžiodama po išmoningai sutvarkytą senąją sodybą, kurioje išsaugota net menkiausia senovę liudijanti detalė, moteris sakė, jog toks buvo sutuoktinio priesakas…
„Sienų rąstai daug kur pažeisti kinivarpų. Sakiau, jog reikėtų sutvarkyti. O Vladas tikino, kad tie pažeidimai – didelė vertybė, autentika. Neleido nieko keisti, ką sutvėrė gamta ir laikas“, – rodė pusantro šimtmečio senumo tašytus ir apvalius sienojus, sijas, nedažytas grindis, natūraliais medžio raštais, tik specialiai paryškintais, lubų atsparas.
Ko nerado, ieškojo pas kitus
Nežinia, kiek šioje sodyboje, pastatytoje apie 1858 metus, yra autentiškų baldų, buities daiktų ir rakandų, kuriais naudojosi trobesių pirmieji savininkai. Rita sako, jog šis ūkis su dviejų galų troba, dideliu tvartu, daržine, viraline ir pirtimi buvo stiprių ūkininkų nuosavybė. Tačiau ji ėjo „per kelias rankas“ ir daug daiktų, liudijančių buvusį gyvenimą, dingo, sunyko. Tad naujiesiems šeimininkams teko ieškoti senovinių medinių komodų, spintų, lovų, kėdžių. O atsigabentus baldus reikėjo sumaniai šveisti, kad nesugadintų medžio užkoduotos istorijos…
Atkurti senosios sodybos vaizdą kainavo daug laiko, pastangų ir pinigų. Skubėta kosmetiškai tvarkyti lauko „veidą“. Pirmiausia – iškirsti šabakštynus, suremontuoti trobos langines, jas nudažyti, prie lauko durų ties slenksčiais priridenti pasamanojusių akmenų, rasti slenksčius imituojančių lentų, palopyti stogus, tverti tvoras.
O viduje darbo būta dar daugiau: reikėjo skusti, šveisti, gramdyti apskretusius, keliais tapetų sluoksniais apklijuotus ar nudažytus sienų rąstus, lubų sijas, grindis.
Buvusiame tvarte iškuopus mėšlą suręstos rąstų pertvaros, įdėti langai, laiptai į mansardą, kurioje iš neobliuotų lentų sukonstruotas viešbutis su 9 miegamaisiais. Vietoj durų – lino užuolaida, virš lovos – čerpių stogas, pro plyšius praleidžiantis saulės spindulį.
Daržinei paskirta ypatinga misija: joje – jaunavedžių pirmanakčio miegamasis, į kurį natūrali šviesa beveik nepatenka. Viskas čia – iš medžio, o nėriniuotų lovos patalų grožybė – neišpasakyta!
Kiek atokiau jaunavedžio meilės lizdelio – svotų ir piršlių miegamieji. „Negirdėjau jaunavedžių sakant, kad jiems toks egzotinis pirmanaktis būtų nepatikęs“, – šypsojosi sodybos šeimininkė.
Dviejų galų gryčioje – kaip ir pridera: seklyčia su stalu, lovomis, virtuvė su senovine krosnimi, kurioje senoviniu būdu – katiliuke ant žarijų – galima virti, kepti. Rita sakė vis dar ieškanti ližės ir ketaus katiliuko, o kai tik ras, būtinai šį maisto ruošimo būdą išbandys.
Yra ir senovinė krosnies sienelė – lova, dėl kurios šaltais žiemos vakarais gausios šeimynos lenktyniaudavo, kuris ant jos užsiropš pirmas.
Šildo detalės
Šioje sodyboje viskas tikra, jokios butaforijos ar kičo: senos kėdės nerestauruotos, o puoštos lino nėriniais, kad nepradingtų autentika, spintos, skynios, suolai, staleliai – taip pat su laiko liudininkais – pabrozdinimais, įrėžimais, aplaupymais, durų velkės, rankenos – senovinės, raktai – masyvūs, gero delno dydžio.
Palei trobą – statmenų, nežievintų medžio pagalių tvora, ant kurios galima pamauti molio ąsotį, puodynę, palei tvorą – aukšta eilė protėvių pamėgtų, o dabar retai besutinkamų geltonžiedžių jurginų. Prie paradinės gryčios sienos – rūtos, pelargonijos ir kitos senajam kaimui būdingos gėlės. „Nerasit nė vienos begonijos, rožės. Domėjausi, ką darželiuose augino mūsų močiutės, kad „nepridaryčiau“ stiliaus makalynės“, – pasakojo R. Sesickienė, į etnografijos detalių dermę įdedanti daug širdies, žinių ir patyrimo.
Pasak jos, kas mėgsta moderną, tam ši sodyba visiškai nepatinka. O vertinantieji senovę, etnografiją – lieka sužavėti. Kai medžio kvapo pritvinkusioje seklyčioje atsigula į drobe paklotą lovą, padeda galvą ant nėriniais papuoštos pagalvės, veidą nusišluosto apnertu lino rankšluosčiu, sako, lyg būtų nukeliavę į prosenelių laikus.
Aldona MINKEVIČIENĖ
