– Kada pradėjai keliauti?
– Man visada patiko keliauti. Į pirmąsias keliones išvykau dar besimokydama mokykloje. Tai buvo kelionės su grupėmis, daugiausia į kaimynines šalis. Jos paliko nemažą įspūdį.
Nors neturėjau didelio aplinkinių palaikymo, baigusi mokyklą, neskubėjau tęsti mokslų. Jaučiau, reikia pertraukos. Norėjau planuoti savo gyvenimą, o ne gyventi pagal kitų primetamą standartą. Taigi per tuos laisvus metus stengiausi veikti tai, ką norėjau. Iš pradžių pagyvenusi sostinėje, pavasarį keliautojų puslapyje suradau kelionės draugą ir leidausi į Prancūziją. Ši pirmoji kelionė autostopu, be abejonės, paliko gilų įspūdį. Viskas buvo nauja – reikėjo drąsos stabdant automobilius, bendraujant su vairuotojais. Reikėjo susitaikyti su tuo, kad keliaudamas tokiu būdu negali nieko planuoti ir niekad nežinai, kur atsidursi. Vėliau pradėjau tuo mėgautis.
– Pakalbėkime apie keliavimą autostopu. Ar nebuvo kokių blogų nutikimų? Ką rekomenduotum norintiems išbandyti šį keliavimo būda?
– Keliaujant autostopu yra buvę įvairių nutikimų, bet nieko labai blogo, nors tenka sutikti nemalonių žmonių. Mano patarimas besiruošiantiems keliauti – klausyti savo intuicijos. Reikia pasitikėti žmonėmis, dauguma sutiktųjų nuoširdžiai nori padėti ir priimant tą pagalbą galima išgyventi daug nuostabių dalykų. Kai sustoja stabdomas automobilis, nesunku suprasti, jei kas ne taip. Jei vidinis jausmas sako „ne“, reikia padėkoti ir atsisakyti pavėžėjimo. Kalbant apie serijinius žudikus ar prievartautojus, nežinau, ar yra daugiau tikimybės juos susistabdyti keliaujant nei sutikti realiame gyvenime. Kai keliavau viena, sustoję vairuotojai sakydavo, kad paprastai nestoja keliautojams, nes bijo būti apvogti ar kitaip nuskriausti.
– Kiek šalių jau spėjai aplankyti ir kodėl pasirinkai keliavimą autostopu? Ar nebuvo baisu?
– Niekad neskaičiavau, kiek aplankiau šalių, galbūt apie 40. Manau, šiais globalizacijos laikais, kai keliauti taip paprasta, aplankytų šalių skaičius neatskleidžia to, kiek iš tiesų esi keliavęs. Keliavimas autostopu – tai iš esmės bendravimas su žmonėmis, per juos pažįstant jų šalį ir kultūrą. Tokiu būdu susiduri su dalykais, neaprašytais reklaminiuose kelionių lankstinukuose. Kultūros pažinimas per žmones man yra įdomiausia. Nesakau, kad nemėgstu kitokio pobūdžio kelionių, tačiau šios ypatingai priartina prie vietinių žmonių ir kultūros.
Daugiausia esu keliavusi Europoje. Kelis kartus keliavau į Prancūziją, teko ten skinti vynuoges – tai labai įdomi kultūrinė patirtis. Tiesa, dar labiau patiko savanoriauti Taizė bendruomenėje. Tai įvairių konfesijų krikščionių bendruomenė, kurią sudaro daugiau nei 100 vienuolių iš 30-ies šalių. Ši bendruomenė visus metus priiminėja piligrimų grupes, kurių daugumą sudaro jauni žmonės. Savanoriaudama gyvenau su kitomis savanorėmis, dirbau įvairius darbus, lankiau įvairius užsiėmimus ir pamaldas.
Grįžusi į Lietuvą, ėmiausi ištęstinių turizmo studijų. Tuo metu keliaudavau tik vasarą ar per atostogas. Daugiausia autostopu – keletą kartų po Vakarų Europą, Skandinaviją, Balkanus, Rusiją.
– Užsiminei apie savanorystę Taizė bendruomenėje. Ar teko kažkur kitur savanoriauti?
– Taip, savanorystė svarbi mano gyvenimo dalis. Teko savanoriauti ne viename įvairaus pobūdžio renginyje, vaikų dienos centruose ir kitokiose socialinėse įstaigose. Viena įdomiausių patirčių – savanoriška veikla Betanijos valgykloje-dienos centre Vilniuje. Dar savanoriavau Kipre ir Izraelyje. Kipre gyvenome prie jūros sename autobuse, pritaikytame gyventi, ir padėjome darbu sode bei statybose. Su statybomis susijusi ir patirtis Izraelyje. Dykumoje esančiose gyvenvietėje statėme namelį, skirtą apsistoti keliautojams.
– Kuri kelionė buvo pati ilgiausia?
– Laiko atžvilgiu – į Ispaniją. Iki Ispanijos sienos keliavau autostopu ir ėjau pėsčiomis „Camino de Santiago“ piligriminiu keliu apie 800 km. Šį piligriminį kelią, lietuviškai vadinamą šv. Jokūbo keliu, sudaro keli takai, vedantys į Ispanijos miestą Santjago de Kompostelą. Aš ėjau populiariausiu, vadinamuoju prancūzišku keliu. Jis prasideda Prancūzijoje ir tęsiasi iki minėto miesto. Keldavausi apie 5 val. ryto ir įveikdavau 20–40 km. Sustodavau radusi vietą, kurioje norėdavau pasilikti. Paprastai neturėdavau tikslaus plano, kiek tą dieną nueisiu. Stebėdavau save, stengdavausi pajausti, kiek dar noriu ir galiu. Tai vienas dalykų, kurių išmokau kelyje, – įsiklausyti į save. Apskritai tai tikrai nuostabi patirtis. Pradedant sutiktais žmonėmis, nuostabia Ispanijos gamta ir baigiant stipriais, gyvenimą keičiančiais vidiniais išgyvenimais.
Pagal atstumą ilgiausia kelionė buvo į Rusiją. Važiavome autostopu iki Baikalo ežero. Planas buvo ambicingesnis, bet beveik mėnesio kelionės supratau, kad laikas grįžti. Grįžau garsiuoju „Trans Siberian“ traukinu – ilgiausia traukinių linija per sausumą. Kelionėje pirmyn aplankėme Latviją, Estiją, daug Rusijos miestų, gražių gamtos objektų. Iš viso nuvažiavome apie 7000 km. Kartais per dieną nukeliaudavome apie 1000 km. Ši kelionė buvo ir neblogas išbandymas. Kartais tekdavo eiti didelius atstumus, o kartą teko stovėti per lietų Sibiro tundrose, prie ženklo, nurodančio, kad artimiausias miestas už 300 km. Tokiais atvejais jausdavausi kiek beviltiškai, bet galiausiai viskas pasibaigdavo gerai. Nepaisant iššūkių, tai buvo labai įdomi kelionė. Buvo įdomu pabūti tiek didžiuosiuose miestuose, tiek stebėti besikeičiančią gamtą važiuojant iš vakarų į rytus ir atgal. Sutikome labai skirtingų žmonių. Kaip jau minėjau, man įdomiausia kelionėse pažinti žmones ir stengtis suprasti, kaip jie mąsto, kuo gyvena. Rusai yra praktiški, pvz., dažnai klausinėdavo automobilių kainų Lietuvoje – jomis kaip tyčia visiškai nesidomėjau. Rusijoje, ypač Sibire, teko sutikti nuoširdžių žmonių, su kuriais, nors gerai nemokėdama rusų kalbos, labai susidraugavau. Apskritai kiekvienos tautos žmonės skirtingai suvokia daugelį dalykų. Tarkim, Rusijoje yra visai kitaip suprantamas laikas. Kartą paklausiau, kur gyvena vairuotojo tėvai, jis atsakė – prie Maskvos. Paklaustas, kiek kilometrų nuo Maskvos, atsakė, kad per 400. Mes tikrai nesakytume, kad Klaipėda yra prie Vilniaus. Rusams savaitgalį nuvykti prie ežero 1000 km yra normalu. Viename iš Sibiro miestų sutikau žmogų, gyvenantį Maskvoje ir atvykusį aplankyti tėvų po 7 metų pertraukos. Man patinka, kad kelionės padeda labiau įvertinti tai, ką turime. Pvz., kaip gerai, kad Lietuvoje taip paprasta nuvykti ten, kur norime, aplankyti draugus, tėvus.
– Kurios vietos paliko didžiausią įspūdį?
– Sunku išskirti keletą vietų. Visos jos skirtingos ir kažkuo įdomios. Kalbant apie kraštovaizdį, man patiko Skandinavijos šiaurėje, šiauriausioje Europos dalyje, kur net medžiai neauga. Įdomu būti dykumoje, Izraelyje. Labai mėgstu kalnus, ten visada stangiausi užsukti keliaudama. Rekomenduočiau aplankyti Lenkijos Tatrus. Šie kalnai netoli ir tikrai nenusileidžia kitiems savo grožiu.
Man labai patinka susidurti su mažiau pažįstamomis kultūromis. Labai patiko keliauti Bosnijoje, Izraelyje, Egipte, kur susidūriau su musulmoniška kultūra. Įdomu ją pažinti ir griauti stereotipus, kurių turėjau ne vieną.
– Su vyrų apsistojote Lietuvoje, netoli Švenčionių. Ar niekada nenorėjai gyventi užsienyje?
– Ne, visą laiką žinojau, kad grįšiu gyventi į Lietuvą. Apsistoję čia, su vyru pasistatėme molio ir šiaudų namelį, kuris iš esmės atspindi mūsų gyvenimo būdą. Stengiamės kiek įmanoma mažiau teršti aplinką, todėl pasirinkome vietines, natūralias statybines medžiagas. Dėl namo mikroklimato tokiame gyventi sveika.
– Ar nebuvo sunku statyti tokį, pavadinkime, nestandartinį būstą?
– Mums buvo svarbu pasistatyti namą patiems, tai labai įdomus ir prasmingas procesas. Tai nėra taip sudėtinga, kaip atrodo. Tai gali padaryti kiekvienas. Reikia tik šiek tiek santaupų ir didelio noro. Dalyvavau keliose tokių namelių statybos talkose, o kitų dalykų išmokau jau bestatydama. Vyrui, aišku, buvo kur kas paprasčiau. Jis daugelį dalykų jau buvo išmokęs per kitas savo veiklas.
– Kuo šiuo metu užsiimi? Kokie ateities planai?
– Kuriu papuošalus ir prekiauju jais Etsy.com prekybos platformoje. Tai minimalistinio dizaino sidabriniai auskarai. Apskritai svarbiausia veikla yra kūryba. Juvelyrika, namų interjeras, vaiko auginimas – viskas yra kūryba. Nuotoliniu būdu studijuoju magistrantūroje, lyginamąsias kultūrų studijas Vytauto Didžiojo universitete.
Neturime grandiozinių ateities planų. Tikriausiai gyvensime kaip dabar – dirbsime, mokysimės ir, aišku, kursime. Be abejo, nenustosime keliauti, kad pasisemtume kūrybinio įkvėpimo.
Projektą iš dalies remia:
