Rokiškis yra mūsų miestas

Nors galvojome, kad balandį pasitiksime su mažiau ribojimų, įvyko priešingai. Nauja koronaviruso atmaina vėl sutrikdė ir sulaukėme ne tik karantino pratęsimo, bet ir judėjimo tarp savivaldybių draudimų atnaujinimo. Kol žmonės piktinasi, kad jau antras Velykas iš eilės turės sutikti atskirai nuo šeimos, brolių, seserų, senelių, kai kurie pasijunta viršesni, spjauna į veidą visiems likusiems bei surengia muzikos apdovanojimus M.A.M.A. Džiaugiuosi, kad „laidos filmavimas“ lengvai nepraslydo ir bent kelioms dienos kėlė viešą pasipiktinimą šiuo „ne renginiu“. Kodėl mes negalime aplankyti seniai matytos „B.A.B.O.S“ kitoje savivaldybėje, o kai kas gali rengti didelio masto vakarėlius?

Gal pagaliau baikime apie karantiną ir tikėkimės, kad Vyriausybė nebežais „šiandien pridėkime tą, o ryt atimkime tą“ ir imsis geriau valdyti situaciją logiškais sprendimais. Praėjusį kartą rašydamas akcentus džiaugiausi, kad gyvenu čia, Rokiškyje. Niekada nesirgau didmiesčio liga. Man nereikėjo „didmiesčio judesio“, šurmulio ir pramogų. Visuomet norėjau grįžti būtent čia. Kodėl? Nes Rokiškis yra mano miestas.

Man labai įstrigo vienas apsilankymas Panevėžyje pas medikus. Jaunas daktaras prisiminė užsukęs į Rokiškį dar tuomet, kai stovėjo „apgriuvusi ir pilka autobusų stotis“. Jam mūsų miesto žmonės pasirodė „niūroki ir pikti“. Net to nejausdamas pradėjau ginti miestą ir pasakoti, kaip viskas keičiasi, kokių gražių vietų čia turime, o jam būtina apsilankyti dar kartą. Iš tikrųjų, gyvendamas mažesniame mieste jaučiuosi, kad esu miesto dalis, mano balsas, pastebėjimai ir nuomonė gali būti išgirsti.

Atsukime laiką į kokius 2000-uosius. Prisiminkite ir palyginkite anuometines gatves, takus, parkus su tuo, ką turime dabar. Pajudėjome į priekį? Nors kartais atrodo, kad per lėtai ar galbūt ne ten, kur svarbiausia, bet mūsų miestas gražėja ir keičiasi. Vasarą čia žydi gėlės, auga prižiūrėti medžiai, centre turime net keletą gražių kavinių, tvarkingus parkus, į kuriuos galime eiti pasivaikščioti, tvarkingą Rokiškio vandens telkinį (kad ir be tilto šiuo metu), neapsakomo grožio bažnyčią, Krašto muziejų ir puikų pavyzdį, kaip reikia tvarkytis savo teritorijoje – „Velykalnio“ bendruomenę. Smagu, kad gali ramiai pasivaikščioti ne tik minėtomis vietomis, bet ir kitur, miške ar užmiestyje, atrasti ramybės kampelį bei pakvėpuoti grynu oru. Galbūt kartais užmirštame ar neįvertiname to, kokiame gražiame mieste gyvename. Džiugu, kad tai mums neretai primena atvažiavę svečiai.

Nors pandemija sugadino nuotaiką visiems Lietuvos žmonėms, visgi drįsčiau teigti, kad gyvenantieji Rokiškyje yra laimingi, mandagūs ir šypsenų čia netrūksta. Daugiau ar mažiau beveik su visais gyventojais prasilenkiame parduotuvėje, turguje ar tiesiog gatvėje. Čia gyvenantieji neskirsto vieni kitų pagal tai, kas kokį darbą dirba, kiek ir kodėl uždirba, socialinį statusą, čia visi esam kur kas lygesni nei didmiestyje.  Esame lyg didelė, plati giminė, kuri ne visada bendrauja, bet žino, kad ten kažkur toliau egzistuoja dar vienas didelės šeimos narys. Dėl to, manau, dauguma gyventojų nuoširdžiai sutiktų padėti ar pagelbėti bet kokiu klausimu.

Rokiškis yra mūsų miestas. Ne mero, ne savivaldybės, ne kultūros darbuotojų ar verslininkų, o mūsų. To niekada nepamirškime ir mylėkime savo miestą. Kiekvienas jūsų pastebėjimas gali būti išgirstas, kiekvienas jūsų žingsnis gali prisidėti prie miesto gerovės ir būti įvertintas. Tik bendromis jėgomis ir toliau žingsniuosime į priekį ir kursime dar gražesnį, švaresnį ir draugiškesnį Rokiškio miestą.

Linksmų šv. Velykų visiems!