Nors sakoma, kad mirtis visus sulygina, o paskutinis žmogaus dvaras visuomet šešių lentų, tačiau ir į amžinybę išeinama skirtingai. Tą liudija Rokiškio senosios kapinės – mirusiųjų miestas: su savomis gatvelėmis, turtingųjų ir vargšų kvartalais, madomis, įžymybėmis ir atstumtaisiais. Šiam miestui nesvetima visa, kas žmogiška: meilė, tikėjimas, skausmas ir net valdžios siekis…
Mirusiųjų miesto istorijos
Daugelis žymių pasaulio kapinių atviros lankytojams: ekskursantai nori nusilenkti žinomų rašytojų, dailininkų, kompozitorių, valstybės vyrų atminimui. Specialų maršrutą Rokiškio mirusiųjų miesto takais parengę muziejininkai pasakoja: įdomių žmonių, paminklų ir jų istorijų netrūksta ir mūsų miesto kapinėse.
Seniausia rokiškėnų laidojimo vieta buvo dabartinės bažnyčios teritorijoje. Ten dar ir dabar iškasama prieš keletą šimtmečių palaidotų rokiškėnų kaulų. Dabartinėse senosiose kapinėse laidojama nuo XIX a. pradžios: jos buvo iškilmingai pašventintos 1813 m. XX a. pradžioje kapines tvora aptvėrė parapijos klebonas Jankauskas. Kitados platūs mirusiųjų miesto takai dabar vos praeinami: šeimų kapai plėtėsi, naujiems palaidojimams stigo vietos.
Kalbama, jog už senųjų kapinių tvoros, ten, kur paupiu driekiasi miestelėnų daržiukai, kitados buvo masiškai laidojamos maro aukos. Tačiau tai patvirtinančių faktų muziejininkai neturi.
„Niekur kitur epochų ženklai nėra tokie ryškūs kaip kapinėse”, – sakė Krašto muziejaus istorikė Onutė Mackevičienė. Nors tylusis miestas turėtų būti laisvas nuo žemiškosios tuštybės ženklų, jis it veidrodis atspindi visuomenės gyvenimą. „Jose lyg ir neturėtų būti nei madų, nei naujovių dvelksmo. Tačiau iš tiesų kapinėse yra ir svarbiausi pastatai, ir įžymybės, ir mados dvelksmas jose juntamas”, – pasakojo istorikė.
Kapas – tarsi namas
„Kapas lietuviui – tarsi antrieji namai. Kapavietė – jų kiemas, o svarbiausias pastatas – kryžius ar paminklas. O koks gi kiemas be tvoros. Ji – tiesiog privaloma”, – svarbiausius kapo atributus vardino muziejininkė O. Mackevičienė. Todėl turtingieji rokiškėnai savo amžinuosius namus tvėrė solidžiomis tvoromis: sunkiomis metalo grandinėmis, prikabintomis prie kapo kampuose pastatytų betoninių kūgelių. „Būtent nuo tokių kapų savo garsiąsias grandines nusižiūrėjo dievdirbys Lionginas Šepka”, – sakė istorikė.
Svarbiausias kapo atributas – kryžius ar paminklas. Iki XIX a. vidurio buvo statomi kryžiai. Turtingieji: pirkliai, dvaro administracijos žmonės statė solidžius granitinius, o paprasti miestelėnai – medinius. „Mediniai kryžiai miršta su trečia karta. Juk ne veltui sakoma, jog kapais baigia rūpintis anūkai. O jau toliau – kaip Dievas duos”, – kapų priežiūros tradicijas aiškino specialistė.
XIX a. viduryje, įkvėpta Napoleono žygių, po Europą plito egiptietiškųjų stelų ir obeliskų mada. Jos atgarsiai matyti ir Rokiškio kapinėse: vietoj kryžių, imami statyti kryžiai ant obeliskų. Turtingųjų obeliskai granitiniai ar akmeniniai. Negalintys pasigirti didelėmis pajamomis, tačiau pasiturintys rokiškėnai užsisakinėjo betoninius, papuoštus ketiniais kryžiais – saulutėmis. Pirmieji obeliskai – aukšti, lygūs keturkampės piramidės ar kūgio formos. Vėliau obeliskai mažėjo. O plintant romantizmo idėjoms, apie XX a. pradžią į Lietuvą atėjo kitokių paminklų mada: betoninis obeliskas liejamas su raštu, primenančiu nupjautas ar nulaužtas medžio šakas. Žmogus bejėgis prieš netikėtą mirtį, tarsi medis prieš stiprią audrą.
Medis retas, bet puošnus svečias
Kaip teigė istorikė O. Mackevičienė, mediniai kryžiai, koplytėlės gyvena tiek, kiek ir žmogaus atminimas – maždaug tris kartas. Neatlaikęs audrų ir lietaus, jis nuvirsta. Pagal tradicijas, mediniai kryžiai nėra saugomi: nuvirtusius ir sutrūnijusius juos paprasčiausiai sudegina. Gal todėl medinių paminklų Rokiškio senosiose kapinėse maža.
Tačiau tie, kurie išliko iki šių dienų, žavi ir menine išmone, ir skoniu. Iš kitų medinių paminklų išsiskiria aukštas aukštaitiškas kryžius – jis į dangų stiebiasi net 6 m, gerokai aukščiau nei patys didingiausi kapinių granitiniai kryžiai ir stelos. Šis atminimo ženklas pastatytas rokiškėnui Romualdui Dranseikai (1879-1956 m.). Šis kryžius, anot istorikų, nėra tipinis – praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje sparčiai populiarėjo akmeniniai, granitiniai paminklai. Kada tiksliai jis pastatytas, nėra žinoma, nežinomas ir autorius.
Kryžius puikiai atspindi senąsias drožybos tradicijas: jo kryžma papuošta dvišlaičiu dailiu stogeliu, atbrailos puoštos kiaurapjūviu tradiciniu tulpių ornamentu. Kryžiaus nimbą sudaro dvylika stilizuotos tulpės formos spindulių. Kryžiaus apačioje – koplytėlė, kurioje išdrožtas besimeldžiantis angelas bei mirusiojo vardas, pavardė.
Kapinių lankytojų dėmesį traukia ir Jonui Šinkūnui skirtas medinis kryžius. Jis gerokai žemesnis ir kuklesnis nei anksčiau aprašytasis, tačiau taip pat atspindi aukštaitiškąsias kryždirbystės tradicijas. Kryžiaus kryžma padabinta stogeliu, kurio atbrailos išpjaustytos kiaurapjūviu ornamentu. Virš stogelio – miniatiūrinis bokštelis. Kryžmą puošia nimbas su dvylika spindulių. Jie kruopščiai ištekinti. Kryžiaus pečiai profiliuoti, ištęsto rutulio formos. Jo pagrindas papuoštas kiaurapjūviu lapelių ornamentu. Žinomas ir šio kryžiaus autorius – rokiškėnas Petras Šinkūnas.
Svarbiausias pastatas
Svarbiausias miesto pastatas, be abejonės, yra rotušė, arba mūsų laikais – savivaldybė. Mirusiųjų mieste svarbiausias statinys – koplyčia. 1813 m. kapinėse stovėjo medinė koplyčia. Ji simbolizavo ir kapinių pradžią: būtent koplyčios kaimynystėje yra patys seniausi ir garbingiausi kapai. Tačiau ji buvo neatspari laiko audroms: suseno ir sudūlėjo. Todėl XIX a. pabaigoje turtingas miestelėnas Antanas Mainelis fundavo naujos mūrinės koplyčios statybas. Dabartinėje koplyčioje rokiškėnai meldėsi, kol 1863 m. sudegusios Rokiškio bažnyčios vietoje buvo statomi nauji maldos namai. Fundatorius buvo dosnus parapijai: jis dovanojo ir keletą namų bei vadinamąją Mainelio arbatinę. Už paramą bažnyčiai A. Mainelis buvo pagerbtas: jis palaidotas savo paties funduotoje koplyčioje.
Prie koplyčios ilsisi dvaro žmonės
Prie pat koplyčios palaidoti Rokiškio dvaro žmonės. Seniausieji granitiniai kryžiai paženklinti 1825 m. data. Jie masyvūs, giliai įkasti, tarsi dygstantys iš žemės. Iš pažiūros kuklūs, be papuošimų ir detalių. Apie XIX a. vidurį šioje vietoje pasirodo pirmosios stelos ir obeliskai. Garbingiausioje vietoje – dvaro valdytojo Stanislovo Plavskio kapas. Plavskių giminė glaudžiai susijusi su Rokiškio dvaru ir jo valdovais: buvo jo palivarkų valdytojai, ūkvedžiai. O S. Plavskis vadovavo visam grafystės ūkiui nuo Aknystos iki Salų. Jis grafo vardu rėmė 1863 m. sukilimą: jo dalyviams parūpindavo vaistų, maisto, drabužių, ginklų. Visa tai valdytojas darė su grafo leidimu, tačiau niekur neįpainiodamas savo šeimininko. S. Plavskis garsėjo ne tik kaip sukilėlių draugas, bet ir talentingas ekonomas: grafystės ūkį jis valdė geležine ranka, tačiau išmintingai ir toliaregiškai, tad Tyzenhauzų valdos buvo turtingos ir klestinčios, grafystę amžininkai laikė pavyzdine. S. Plavskis mirė sulaukęs 88 m. amžiaus.
Visai šalia jo kapo – dvaro tarnautojo Jono Michalovskio (1833-1895 m.) amžinojo poilsio vieta. Šis žmogus, vadinamas „geometra” – matininku – buvo svarbiausias dvaro statytojas. „Per jo rankas ėjo visų dvaro statybų projektai ir jų realizacija”, – sakė O. Mackevičienė. Paradoksalu, tačiau puikiai statybines medžiagas išmanęs žmogus savo kapui papuošti pasirinko baltą marmurinę lentą, kuri mūsų klimato sąlygoms visiškai netinka. „Marmuras neatlaiko didelių temperatūros svyravimų: jis tarsi verkia, skyla”, – aiškino muziejininkė.
Pamirštas muziko kapas
Pačiame kapinių pakraštyje – apleistas ir pamirštas kapas. Jį ženklina tik nulūžęs ketinis kryžius. Šalia – puotos pėdsakai. „Ne kapas, o alkoholikų prieglauda. Laimė, kad jie dar kryžiaus į metalo supirktuvę nenutempė”, – barėsi muziejininkė O. Mackevičienė. Šiame kape palaidotai garsenybei itin tinka romėniškas posakis „Sit transit gloria mundi” – taip praeina pasaulio šlovė… Apleistajame kape ilsisi italas Elijas Djotas – garsiojo čekų muziko Rudolfo Lymano pirmtakas. E. Djotas mokė grafų Tyzenhauzų vaikus, vadovavo bažnytiniam chorui ir Rokiškyje padėjo muzikinės kultūros pamatus. Italas visą save atidavė darbui, šeimos nesukūrė. „Būtent po metro E. Djoto mirties, 1882 m. į mūsų miestą ir atvyko garsusis R. Lymanas”, – sakė O. Mackevičienė. Ji mano, kad šis kapas nusipelno didesnės pagarbos.
Panteonas
Yra Rokiškio kapinėse ir panteonas. Jis – Kraštų dvarininkų Šilanskių giminės kapavietė. Matant šį masyvų betonu užlietą kapavietės plotą kyla techninis klausimas: kaip jame laidodavo? „Taip, šis kapas išties netradicinis. Jis neatitinka daugelio mūsų krašto laidojimo tradicijų”, – sakė muziejininkė O. Mackevičienė. Geriau įsižiūrėjus matyti, kad panteono betonas nėra vientisas: jame iškirstos ir vėl užlietos kelios keturkampės maždaug karsto dydžio angos. Mirus šios šeimos žmogui, betoninės panteono siūlės buvo atkasamos, atveriama kapo duobė, o nuleidus į ją karstą, vėl užbetonuojamos. Tačiau toks palaidojimo būdas tiko ne visiems Šilanskiams: štai Konstancija Šilanskytė palaidota paprastame kape, giminaičių panteono pašonėje.
Kunigų alėja
Tradiciškai manoma, jog kunigai laidojami bažnyčios šventoriuje. Vis dėlto ši taisyklė turi išimčių. Keli Rokiškio Šv. Mato parapijos dvasininkai ilsisi senosiose kapinėse. Tarp jų ir kunigas Stanislovas Šimkevičius, kuriam teko naujosios bažnyčios statybų našta. „Atgulė jis kukliai, šalia savo parapijiečių”, – sakė O. Mackevičienė. Šalia jo, toje pat eilėje ilsisi dar keli dvasininkai. Jų kapų priežiūra rūpinasi Šv. Mato parapija.
Kiek atokiau nuo jų Rokiškio kapinėse ilsisi ir jaunas kunigas Konstantinas Černys. Jis gimė 1925 m. Akmenių kaime, o mirė 1960 m. Kūčių išvakarėse. Jau būdamas gimnazists išgarsėjo kaip talentingas, jautrios sielos poetas. Tačiau jaunuolis turėjo labai silpną sveikatą. 1949 m. K. Černys, kaip ir keletas kitų klierikų, buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą. Jis ištvėrė tremties vargus, grįžo į Rokiškį ir kunigavo čia iki pat mirties. Rokiškėnų atmintyje jis liko kaip rūpestingas, jautrus ganytojas. K. Černio kūrybinis palikimas – nemaža krūvelė mokyklinių sąsiuvinių su eilėraščiais. Juos 1991 m. surinko ir knygelę „Negesk, mano žvake” išleido Rokiškio kultūros fondas.
Rokiškio kapinėse ilsisi ir kunigai kankiniai, kritę nuo bolševikų rankos. Jauną kraštietį dvasininką šviesuolį Joną Budrį raudonarmiečiai sušaudė 1919 m. Jėkabpilyje (Latvija). O kunigą Šveikauską sovietiniai budeliai nukankino 1941 m. birželį.
Tragiško likimo gydytojai
Garbingoje kapinių vietoje ilsisi Rokiškio šviesuomenė: mokytojai, gydytojai. Pastarosios profesijos žmonėms Rokiškis buvo nesvetingas. Štai netoli koplyčios ilsisi garsusis XIX a. pabaigos miesto gydytojas Bronislovas Buinickis. Jis žinomas tuo, kad rūpindamasis rokiškėnų sveikata neskaičiavo nei laiko, nei lėšų. Būtent šis daktaras buvo visų neturtingųjų gelbėtojas ir draugas. Per darbus ir rūpesčius jis net šeimos nesukūrė – garsiajam gydytojui paminklą pastatė gedinti mama.
Prie pat pagrindinio tako – jauno, vos trisdešimtmečio gydytojo Antano Gudonio kapas. Jis garsėjo tuo, kad gelbėjo ir operavo sužeistus raudonarmiečius. Tačiau šie už rūpestį atsilygino žiauriais kankinimais: su keliais kitais miesto gydytojais A. Gudonis sovietinio saugumo buvo nužudytas 1941 m. birželį.
Garbingoje kapinių vietoje – ir daktarės Sofijos Sologubaitės kapas. Ją iki šiol prisimena senosios kartos rokiškėnai. „Puiki specialistė, reikli, griežta, galingo stoto. Ji nebijojo ginčytis su aukščiausiais sovietinės rajono valdžios veikėjais”, – taip gydytoją prisimena Lukija Malevičienė, tuomet dirbusi ligoninės vyriausiąja medicinos sesele.
Šviesuolių atminimas
Tikra epochų kaitos liudininkė – Rokiškio krašto šviesuolių Diržių, Naginskų ir Vajegų kapavietė. Joje – ir senieji ketaus kryžiai, ir tautinis koplytstulpis. Štai XIX a. pabaigos paminkle – ketiniame kryžiuje, mirusiojo vardas išlietas ne fasadinėje pusėje ir dar su klaida. „Argi besvarbu, kas ilsisi kape, jei žmogaus siela iškeliavo amžinybėn”, – apie tuometinę atminimo ir mirusiųjų pagerbimo sampratą kalbėjo O. Mackevičienė. O štai 1903 m. paminkle pavardė – jau fasadinėje pusėje.
Nevysta gėlės ir ant kito šviesuolio – Alfonso Keliuočio – kapo. Savo mokytoją lituanistą, eruditą prisimena gausus rokiškėnų gimnazistų būrys.
Netoli jo – Mikšių šeimos: Jono Mikšio ir jo dukters Reginos Mikšytės, žinomos literatūrologės, kapas. Ši mokslininkė garsėjo meile savajam Rokiškio kraštui, jos tyrimų objektas – turtingas Aukštaitijos rašytojų paveldas.
Lina Dūdaitė
