Rokiškio geležinkelis lapkričio 8 d. minės jubiliejų – atkarpos Radviliškis – Daugpilis 140 metų sukaktį. Šia proga geležinkeliečiai ir Rokiškio krašto muziejus organizuoja renginį „140 metų šalia geležinkelio”. Jo pagrindinis akcentas – vertinga istorinė medžiaga apie geležinkelio naudą mūsų rajonui ir geležinkelyje dirbusius žmones. Tačiau nedaugelis rokiškėnų žino ar pamena medinio namo K. Donelaičio gatvėje istoriją ir svarbą miesto bei geležinkelio gyvenimui.
Po praeities skraiste
Geležinkelio stoties rajone, K. Donelaičio gatvėje stūksantis didelis medinis pastatas iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskiria nuo kitų prieš dešimtmečius suręstų statinių. Tradicinė architektūra, aukšti, skirstyti langai, skardintas stogas, išorė – be puošmenų, drožinių ar kitokių medinių įmantrybių. Tačiau jis ypatingas savo istorija, prasidėjusia nuo geležinkelio…
1873 m. nutiesus pro Rokiškį geležinkelio atkarpą Radviliškis – Daugpilis, miestas ėmė sparčiai kurtis, o geležinkelio stoties teritorija tapo patraukli gyventi. Ypač sparti geležinkelio stoties rajono plėtra vyko XX a. pradžioje. Po Pirmojo pasaulinio karo čia ėmė kurtis ištisas gyvenamųjų namų rajonas, nuo miesto centro (senamiesčio) nutolęs kelis kilometrus, šeimynose gimė ir augo pulkai vaikų.
Geležinkelis ir besiplečianti jo infrastruktūra smarkiai pakeitė ir viso miesto gyvenimą: vystėsi prekyba bei paslaugos, geležinkeliu buvo gabenami, pakraunami ir iškraunami įvairiausi pramonės ir maisto kroviniai, žaliavos, gyvuliai, bėgiais dundėjo keleiviniai traukiniai.
Pradžia – karantinas, po to – vaikai
Tačiau greta teigiamų dalykų atsirado ir pavojų, o vienas didžiausių – užkrečiamųjų ligų grėsmė. Traukiniais keliavo daugybė žmonių – turtingų ir vargetų, sveikų ir ligotų. Anuomet užkrečiamąsias ligas sutramdyti buvo sudėtinga. Karantininė kontrolė buvo viena patikimiausių priemonių apsaugoti miestą nuo užkrato plitimo. Taip geležinkelio rajone, kiek atokiau nuo stoties ir gyvenamųjų namų, atsirado didžiulis dviaukštis medinis pastatas, kurio paskirtis – karantinas. Šiame name buvo atliekami specialūs patikrinimai, sergantys žmonės laikinai izoliuojami. Karantinui jis naudotas iki 1918-1919 metų.
Pasak Rokiškio krašto muziejaus istorikės Onutės Mackevičienės, vėliau šis pastatas iš karantino įstaigos virto globos ir švietimo namais. Į juos suvežti beglobiai vaikai iš Tarnavo dvare (Jūžintų sen.) veikusios prieglaudos. Kadangi ši prieglauda buvo toli nuo pradžios mokyklos, nutarta beglobių vaikų namais paversti atsilaisvinusį karantino pastatą. Juolab kad tokios įstaigos poreikį diktavo ir pats gyvenimas: geležinkelio stoties rajone daugėjo našlaičių, beglobių, pasimetusių nuo tėvų ar jų paliktų.
Vėliau šio namo prireikė ir vietos gyventojų atžaloms, nes karo metu buvo sudaužyta geležinkelio pradžios mokykla, kurioje mokėsi kelios dešimtys geležinkeliečių vaikų. Po kelerių metų prieglauda perkelta į kitą miesto pakraštį, dabartinį Miškų ūkio rajoną, o buvusiame karantino pastate liko pradžios bei amatų ir ruošos mokyklos.
Pasak O. Mackevičienės, tuo laikotarpiu čia vyko intensyvus švietėjiškas gyvenimas: mergaitės buvo mokomos siuvėjos, mezgėjos, namų tvarkytojos, virėjos amatų. Dalies pamokų ir praktinių užsiėmimų mokytojomis tapo vienuolės, mergaites mokinusios ne tik siūti, virti valgį ar siuvinėti, bet ir dailaus elgesio bei dvasinių tiesų.
Atėjo „Lelija”
Įvairialypės istorijos paženklintas pastatas 1967-aisiais atiteko „Lelijos” siuvimo įmonei, kuri dar tik kūrėsi ir verslo pradžiai buvo reikalingos patalpos.
Buvusi ilgametė šios įmonės vadovė Danutė Paukštienė prisimena: vaikų prieglaudą teko rekonstruoti, nes erdvės buvo suskirstytos į nedidelius kambarius, o toks skirstymas neatitiko siuvimo įmonės poreikių. Tačiau dalį pertvarų reikėjo palikti dėl saugumo, nes pastato konstrukcijos buvo labai silpnos. Kiek paremontuotame ir pertvarkytame mediniame dviaukštyje užvirė gamyba: pastatytos siuvimo linijos, kabyklos, įrengtos lyginimo, sandėliavimo zonos. Tačiau siuvykla čia iškentė neilgai: besiplečiančiam verslui verkiant reikėjo erdvės. Todėl šalia išdygo naujos patalpos, į kurias apie 1971-uosius siuvykla perkelta.
Medinio pastato antrasis aukštas buvo paverstas sale, o pirmajame dar kurį laiką liko viena siuvimo linija, bet netrukus ir ji išmontuota. „Senam pastatui, paverstam sandėliu, dėmesio skyrėme vis mažiau, tik kartais paremontuodavome, padažydavome”, – pasakojo D. Paukštienė. Pasak jos, prieglaudos pastatas, kai jį gavo „Lelija”, iš lauko buvo geltonas, o vėliau perdažytas žalsvai. Langai liko tie patys, pagrindinis erdvių išplanavimas pakeistas, bet autentiškų detalių ir pertvarų liko nemažai.
Laikas atminties nenumarins
„Į buvusią prieglaudą įsikėlus siuvyklai, mes dar daug metų sulaukdavome netikėtų svečių. Atvažiuodavo prieglaudoje užaugę žmonės, jie vaikščiodavo po kambarius, sakydavo: „Čia aš miegojau, čia mano staliukas, kėdė.” Jie norėdavo pamatyti, kur vaikystėje gyveno, prisiminti, kur kas stovėjo ir kaip atrodė. Labai graudžios buvo tos istorijos”, – seno statinio slepiamų beglobių vaikų likimų iki šiol nepamiršo rokiškietė D. Paukštienė.
Kadaise buvęs labai svarbus medinis namas, vos šiek tiek jaunesnis už jubiliejų švenčiantį geležinkelį, dabar miesto gyvenimui tapo bereikšmis. Bet šis tręštantis statinys reikšmingas istorijai ir žmonėms, čia skaičiavusiems vaikystės metus, krimtusiems amato ir kūrusiems siuvimo verslą.
Aldona Minkevičienė
