Lietuvos vartai į kaimyninę Latviją: buvęs muitinės pastatas akis bado saviems ir svetimiems

Kadaise buvęs gražiausias Suvainiškio miestelio medinis dviaukštis pastatas buvo ir pats reikšmingiausias objektas: jame veikė pasienio su Latvija muitinė, vėliau čia įsikūrė miestelio pieninė ir vietinių žmonių  šeimos. Tačiau beveik prieš du dešimtmečius buvusią įžymybę apleido  paskutiniai gyventojai. Ištuštėjusio medinio namo lemtį surašė laikas: vietinių ir gamtos niokojamas neprižiūrimas pastatas nyksta akyse, bet nugriauti šį estetiką praradusį griozdą – nevalia…

Praeitis – nuo karaliaus Augusto II

Prieš pradedant kedenti šio kadaise buvusio garsaus medinio dviaukščio namo istoriją reikia prisiminti Suvainiškio miestelio ištakas. Pirmą kartą Suvainiškis paminėtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiojo Tribunolo knygoje. Joje įrašytas 1612 m. lapkričio 7 d. Vilkmergės žemės teismo sprendimas: Mykolui ir Sofijai Volmenskaitei Sologubams iš Frydricho ir Martos Skopovskaitės Bartoševskių priteisiama pusė Fiodoriškių ir Suvainiškio valdų.

1732 m. spalio 17 d. miesteliui, valdomam Žemaitijos kunigaikštystės pakamaraičio Kristupo Šemetos, karalius Augustas II suteikė turgaus privilegiją.

1782 m. Ratkūnų dvaro savininkas Antanas Kamarauskas Suvainiškyje pastatė medinę bažnyčią, o po metų įsteigta parapija. Rusijos valdžia 1832 m. uždarė čia veikusį vienuolyną ir bažnyčią, panaikino parapiją. Klebono Antano Mackevičiaus rūpesčiu 1862-1863 m. pastatyta dabartinė akmenų mūro bažnyčia. Rašytiniai šaltiniai liudija, kad šiame krašte švietėjiškas idėjas skleidė vyskupas, rašytojas, istorikas, kultūrininkas, lietuvių tautos ugdytojas ir blaivybės puoselėtojas Motiejus Valančius. Nuo 1898-ųjų Suvainiškio krašte dirbo švietėjas kunigas, slaptųjų mokyklų organizatorius ir knygnešys Karolis Perekšlis, talkinęs klebonui Jonui Katelei mokant vaikus lietuviško rašto. 1907 m. Suvainiškyje buvo įkurta pirmoji pradinė mokykla.

Tilto istorijai – pustrečio šimtmečio

Apie 1760 m. istoriniuose šaltiniuose minimas gana pelningas Suvainiškio tiltas, vedantis per Neretos upelį į Kuršą (Latvija). Prie šio tilto muitininkai iš keliaujančių pirklių surinkdavo nemažai mokesčių.  Taigi galima spėti, kad dabar jau stipriai sutrešęs medinis muitinės pastatas gali saugoti poros šimtmečių istoriją.

Muitinės vadovas buvo Andžilaitis, leidęs savo dviaukščiame mediniame name įsikurti muitinės postui. Postas nuomojosi du kambarius. Pati muitinė  dirbo nuo 7 val. ryto su  pietų pertrauka, o darbas baigdavosi 17 val. Taigi nakties metu postas būdavo uždarytas, nes muitininkai po darbo nebudėdavo. Vietos gyventoja Bronė Šapranauskienė yra pasakojusi, kad prie Smetonos muitinės pastatas vadintas muitinės punktu. Ten tikrindavo, kad vietiniai neneštų iš Latvijos prekių, nes ten jų buvo galima įsigyti pigiau. Iš Lietuvos į Latviją per muitinės punktą tiltu ėjo daug jaunimo tarnauti pas turtingesnius Latvijos ūkininkus, nes šių ūkiai buvo stambūs, o ūkininkai duodavo gerai valgyti ir daugiau mokėdavo už darbą.

Pagal Daržapievės kaimo, esančio netoli Suvainiškio, gyventojo Danieliaus Čižiūno pasakojimą, apie 1940 m. sienos perėjimas buvo labai sugriežtintas, o pasienio teritorija suskirstyta zonomis. Į arčiausiai Latvijos esančią zoną pašaliniams patekti buvo griežtai draudžiama, už tai galėjo būti baudžiama net myriop sušaudant vietoje. 2-osios ir 3-iosios  kategorijų zonose režimas buvo švelnesnis, tačiau įnešamų į Lietuvą prekių kiekis buvo ribojamas. Nuo 1940 m. į muitinę dirbti buvo priimami ir vietos gyventojai. Miestelio žmonės bijojo ne tik muitinės vado, bet ir miestelyje gyvenusio policijos viršininko Štaro, tad jam kepures iš tolo keldavo. Pasakojama, jog Suvainiškyje nebuvo vagių. Nebent tik elgetos, kurie negalėjo išgyventi, nes neturėjo nei žemės, nei amato. Užėjus vokiečiams muitinės postas darbą nutraukė. Muitinės vadovas buvęs griežtas, bardavo pasieniečius, jeigu šie nepatikrindavo pasienio.

Didingas

Pasato išorė įspūdinga: paradinis klasicistinio stiliaus fasadas, su trimis trikampio formos stogeliais, užbaigiančiais mansardas. Aukštų ir mansardų skyrimai papuošti ažūro kraštą primenančiais medžio drožiniais. Sienų lentos išdėstytos nevienodai: dalis zonų apkalta statmenai, kita dalis – horizontaliai. Langai dideli, skirstyti tradiciškai – į kelias skiltis. Paradinėje pusėje  du įėjimais, kurių link veda aukšti betono laiptai. Lauko durys puoštos ornamentais, vidaus laiptai, vedantys į antrąjį aukštą, puošti kukliai. Iš kiemo pusės dviaukštis atrodo tarsi didelis medinis kubas. Kiemo pusės laiptai, vedę į  butus, iki šių dienų nebeišliko. Patalpų kambariai aukšti, jaukūs, dalyje kambarių iki šiol tebėra išlikusios stačiamalkės krosnys. Tebėra ir vidaus laiptai, o beveik visa kita – langai, vidaus durys, lubos – išdaužyta ir išlaupyta.

Buvo svarbus, svarbus ir liko…

Uždarius muitinės postą, į medinį dviaukštį įkelta miestelio pieninė. Jai vietos prireikė skubiai, nes buvęs pieninės pastatas per nežinia nuo ko kilusį gaisrą supleškėjo. Pieninė įsikūrė dviaukščio rūsyje. Virš jos gyveno penkios šeimos. Viena jų – dabartinės namo savininkės Stanislavos  Kabutavičienės. Ji pati pieninėje ir dirbo. „Butai buvo labai šilti, kai nebūdavo didelių šalčių, pakakdavo stačiamalkius pakūrenti kas antrą dieną”, – pasakojo medinio dviaukščio savininkė. Tačiau namas prieš porą dešimtmečių pripažintas avariniu ir gyventojai iš jo buvo iškeldinti.  „Renkasi čia vietiniai, daugiausia jauni, girtuokliauja. Bandėm apsaugoti duris ir langus, bet kur tau…” – S. Kabutavičienė guodėsi dėl našta tapusio turto. Mielu noru šį namą ji nugriautų, kad vaiduokliu tapusi garsenybė nedarytų gėdos prieš vietinius žmones ir kaimynus latvius, bet – negali. Pasirodo, šis baigiantis nykti medinis dviaukštis tebėra labai svarbus…

Kodėl?

Garbingo amžiaus namo šeimininkė Stanislava dievagojosi nė nenumaniusi, kad buvusi muitinė jos šeimai sukels didelių rūpesčių. Beveik prieš dešimtmetį ji iš savivaldybės pirko žemės sklypą, kuriame buvo šis muitinės pastatas. Moteris pasakojo, jog ne žemės  ar šio beverčio namo reikėjo, bet sklype esančių tvartų.

Seną, beveik 1 tūkst. kub. m tūrio ir per pustrečio šimto metrų ploto medinį namą  ji gavo kaip priedą prie žemės, nes pastatas buvo avarinės būklės ir jį beliko tik nugriauti.  Kol naujoji savininkė tvarkėsi griovimui reikalingus dokumentus, pasikeitė įstatymai ir buvusi muitinė tapo neliečiama – pastatas įtrauktas į saugomų objektų sąrašą ir tapo kultūros paveldo dalimi.

Tad dabar ponia Stanislova dėl šios vertybės  kankinasi: pastatas avarinis, atkurti reikėtų nežinia kokių pinigų, o nugriauti – neleidžiama. Šiukštu ir  paremontuoti be paveldosaugininkų žinios!

Visa viltis, kad tręštantis ir žmonių niokojamas medinis vaiduoklis kada nors pats sugrius. Bet vietiniai kraipo galvas  – dviaukštis suręstas tvirtai, tad daugelį miestelio žmonių jis dar pragyvens…

Tik vienas Dievas žino, kiek metų šis medinis istorijos liudininkas gąsdins miestelio žmones, svečius ir kaimynus latvius.

Vartai kvepia siaubu…

Palei jaukų ir šviesių istorijų apipintą Suvainiškio miestelį vingiuojantis Nemunėlio intakas Nereta tarsi sargybinis atskyrė dvi valstybes – Lietuvą ir Latviją. O prie valstybės sienos ribos stūksantis namas vaiduoklis – lyg vartai į Latviją. Todėl vietiniams ir gėda, kad Lietuva prasideda pačiu baisiausiu miestelio statiniu…

Aldona MINKEVIČIENĖ