Šie užrašai skirti kačių augintojams. Kiekvienam, kuris namuose turi tokį žvėrį, aprašyta situacija skaudžiai pažįstama.
05.01. Privariau po foteliu. Ech, geras!
Nuobodžiauju. Prisiminiau audringą jaunystę. Tupėjau kadais ant stalo, kapojau letena kondensuotą pieną iš skarbos. Atėjo dvikojai, ir kaip pradės rėkt.
Aš gi ne dundukas, suvariau leteną kiek tilpo į skarbą ir ant trijų likusių – marš už šaldytuvo. ANIE baubė dar tris dienas. labai didžiavausi savimi.
05.02. Šian aš tingiu. Tingiu ženklinti teritoriją, o ėsti daugiau nebegaliu. Tyliai tupiu, snūduriuoju.
ANIE nervyjasi, dairosi pakampėm, dreba ir laukia, ką aš dar iškrėsiu.
05.03. Nu bet kokie nepatogūs dvikojų dubenėliai. Bandžiau sutaršyt mėsos gabalą, bet kol letena neužkabinau, nė velnio nepavyko. Nu. paimtų normalius dubenėlius ir ėstų ant grindų. Iššššgamosssss.
05.04. Paženklinau teritoriją po foteliu. Ech, geras!
Nuo pat ryto atlikau namų inspekciją. Paklydau antklodėje. Vos išsikapsčiau. Išgamos dvikojės. Pritempia pilnus namus visokio šlamšto – o man kankinkis. Brandinu keršto planą.
Sugalvojau. įgyvendinau. Prisirijau kažkokio mėšlo nuo stalo – uogienės gal, – įlindau į spintą ir ilgai, su pasimėgavimu vėmiau ant ką tik išskalbtų, bet dar nelygintų skalbinių. Daba dvikojė cyps, kol nepereis į ultragarsą.
Atspėjau. Dvikojė cypė taip, kad bute lemputės suskilo. Bet ėsti vis tiek davė.
05.06 Mūsų dvikojė naują madą sugalvojo: man ėsti duoda tik po pusę pakelio katmaisčio. O tai, “oi, katinėli, tu viso nesuvalgai, turbūt ne alkanas.” Prietranka! Aš ne nesuvalgau, o pasilieku ant paskui. Anie gi suverčia visai dienai – ir viskas! O ėsti norisi. vat ir tenka pasilikti, tipo, atsargai.
05.07. Ryte dvikojė išeina į koridorių – o aš jai į rankinę krapiju. Tipo, sisioju, aha. Dvikojė taip kvykė, kad visos varnos L. Šepkos parke nuo šakų nukrintaliojo. Nu, aš po sofa – šmykšt. Ilgai žvengiau. Aš gi nesisiojau, tik šiaip pagąsdinau. Išsidūrė, išsidūrė.
Vakarienės metu dvikojui stipriai kandžiojau pliką apatinę leteną. Nulis emocijų. Pradėjau kandžioti, o po to daryt šitaip “Buueeee! – nu, tipo, vemiu aš nuo jo. ANAS kaip užbaubs!
Basčiausiu po namus ieškodamas daiktų, prie kurių iki šiol nebuvau prikišęs letenų. Neradau nė vieno. Jaučiu nerimą.
Prie mano dėžutės yra kilimėlis. Anie jį patiesė, kad gražu būtų, aga. Iš tikrųjų tai jį labai patogu apvaryt. arba apdrabstyt smėliuku. Moksliškai tariant, pragaro mašinai vardu “dulkių siurblys”
darbelio geram pusvalandžiui. O jei susisioti taip, kaip tik aš moku, tai kilimėlio plovimui ir džiovinimui išeitų savaitė. Anie po kurio laiko susiprotėjo, kad kilimėlis jiems nervus tampo, o ne grožiui tarnauja. Ir nustojo jį kloti prie mano dėžutės. Ale antra vertus, anie buki kaip bato aulas.
Jiems nė į galvą, kad toks pats kilimėlis guli vonioj! Visą apdorojau.
Pilnai. Tai yra, visiškai. Dvikojė taip kaukė, kad gretimam name tarakonams ausų būgneliai susproginėjo. Tuoj puolė skambinti Anam: “Oi, katinėlis, taip pridirbo, taip….” O man tai kas? man gerai, tupiu po vonia, manęs iš ten ne tik kad ranka, nauja šluota neiškrapštysi.
Išstypinau iš po vonios. Primyžau po foteliu. Geras!
Bus daugiau
Parengė Lina Dūdaitė
