Susitinkame su Juozu Barisa, Sibiro tremtiniu, nusipelniusiu miškininku, savo pašaukimui atidavusiu kelis dešimtmečius. Būdamas dešimties metų, jis sodino pirmąjį savo gyvenimo ąžuolyną prie dabartinės Utenos geležinkelio stoties, kai sukako šešiolika, buvo ištremtas į Sibirą ir išgyveno tikrą pragarą: aštuonerius metus kalėjo lageryje, dar metus – tremtyje. Nepalūžo, nors kartais rodėsi, jog išgyventi neliko nė menkiausios galimybės. Grįžęs į tėvynę ėmėsi miškininko darbo. O miškas pamažėl lygino gilias sielos žaizdas, dildė nuoskaudas, pažeminimą, patyčias. Tačiau prisiminimai, kaip įkyrios rūdys, ima ir prasiveržia vyriška ašara…
Albumuose – visas gyvenimas
Vasario 28 d. 85-erių metų jubiliejų švęsiantis Juozas Barisa – ilgametis „Gimtojo Rokiškio” draugas. Todėl seniai esame sutarę: nepaisant solidaus amžiaus, jį turime vadinti vardu, nes „visokie titulai, „ponai” jam ne prie širdies. Juozas krauna ant stalo albumus ir rodo, iš kur patriotizmo ir potraukio miškui šaknys. Motinos Marijos ir tėvo Mykolo vestuvių nuotrauka, kuriai – 102 metai. Tėvo, kariuomenėje ištarnavusio 24 metus, uniformą puošia Georgijaus Kryžius, kurį gavo už pasižymėjimą 1904 m. kare su japonais – išnešė vėliavą iš karo lauko. Turėjo tėvas „sąskaitų” ir su lenkais – vyresnysis leitenantas 1924 m. „šlėktas sumušė Giedraičiuose”. „O ką jis už šiuos žygius gavo? Sibirą užsitarnavo…” – išdavikę ašarą braukė Juozas.
Už Mykolo tekėjusi Marija „pasagos” gavo 15 hektarų žemės, vėliau antra tiek atpirko iš sesers. Šeimoje ėmė byrėti vaikai – sūnūs Vladas, Balys, Mindaugas, Juozas ir dukra Laimutė. Tvarkingai prižiūrimas ūkis buvo turtingas gyvulių ir derliaus. Mindaugas buvo gabus agronomas, žinojęs, kaip racionaliai ūkyje tvarkytis. Tačiau tokia šeimos gerovė buvo ir jos didžiosios nelaimės priežastis…
Putiną nušovė, šeimą išbuožino
Trečialaukio kaime (Utenos r.) gyvenusios Barisų šeimos sodybą stribai dažnai „lankydavo”: „pasiturinčius ir nelojalius valdžiai” gąsdino, grobė turtą, kartą išsivedė brangų eržilą, o bulius, vardu Putinas, „liaudies tarnams” nepasidavė. Todėl stribai nepaklusnųjį nušovė. Skaudžius įvykius pasakojęs Juozas pridūrė, jog gyvulio vardas niekaip nesusijęs su kaimyninės valstybės prezidentu. Putinu bulių pakrikštijo dėl krauju apsipilančių jo akių – vos pajutęs besiartinančius stribus, jis kanopomis ardavo žemę, lipdavo sienomis. „Matyt, gyvulys jautė priešus, nes prie mūsų jis buvo visiškai taikus”, – svarstė Juozas.
Barisų tragedija prasidėjo 1945-aisiais: visa šeima buvo išdraskyta ir išbarstyta po Sibiro lagerius. Motina ištremta į Intą, brolis Balys – Vorkutoje, Vladas su visa šeima – Krasnojarske, jauniausias iš brolių, paauglys Juozas atsidūrė Uralo lageriuose. Mindaugo ištremti nespėjo, jis žuvo 1948 m. stribams įduotas kaimynės. O Laimutė sugebėjo nuo stribų pasprukti: išbėgusią iš namų ją paslėpė vietos eigulys.
Stalino mirtis – šventė
Gyvuliniu vagonu nutremtas į Uralą šešiolikmetis Juozas akimirksniu suaugo: kalinys, buožių vaikas, atplėštas nuo šeimos, lygiai su vyresniais lagerio kaliniais pjovė miškus, krovė vagonus, dalijosi duonos trupiniu. Medžiai buvo tokie, jog dviese pjūklu vieno kamieną šaltyje brūžindavo visą dieną. O kai užklupdavo vasaros karščiai, siekę iki 40 laipsnių, buvo dar sunkiau. Aplinkui nebuvo vandens, tad kaliniai įsigudrino žemėje prasikasti duobes ir iš jų gerdavo drumstą vandenį.
Juozas prisimena, kaip iš apsaugos bokštelio vienas prižiūrėtojų lietuviškai paprašė jo atnešti vandens. „Negaliu būti tikras, bet tas prižiūrėtojas, kaip vėliau nugirdau, dabar gali gyventi Rokiškyje”, – susimąstė Juozas.
Per ilgus lagerio metus jis patyrė visko: bado, patyčių, alinančio darbo. Tačiau sunkiausia buvo ištverti nežiną dėl šeimos, išblaškytos po Sibirą. Išgyventi padėjo tėvų įskiepytas tikėjimas ir kasdienė malda. Už artimuosius, tėvynę. Po lagerio sekė metai tremties. „Čia lietuvius vietiniai ir prižiūrėtojai labai vertino. Stovyklos komendantas pasikvietė mane pasikalbėti „po dušam”: klausinėjo, kodėl mes nemėgstame sovietų valdžios, kodėl lietuviai nenori į kolchozus, kas mums iš to patriotizmo…” – pasakojo Juozas, iki šiol pokalbį su komendantu prisimenantis iki smulkmenų. Jis išsiderėjo, kad tremtyje būtų leista baigti mokyklą.
Kartą stovyklos viršininkas tremtiniams pasakė: pakraukit 100 vagonų medienos (ketvirčio normą), ir jis atveš gerą spektaklį. Ir atvežė. A. Ostrovskio „Be kaltės kalti”, kuriame vaidino garsūs rusų aktoriai, sovietų ištremti į Sibirą kaip liaudies priešai. Tremtiniai, žiūrėdami spektaklį, raudojo… Jam pasibaigus Juozas susipažino su spektaklyje vaidinusia garsia dainininke Ruslanova, aukšto kariškio žmona. Ji gavo dešimt metų Sibiro, nes už Italijoje suvaidintus spektaklius gautą honorarą padėjo į Italijos banką.
Stalino mirtis tremtiniams, tarp jų ir Juozui, buvo neapsakoma laimė, nes ištremtiesiems buvo leista grįžti į Lietuvą.
Į mišką eina – į namus žiūri, į namus eina – į mišką žiūri
Daugybę metų Sibiro miškus pjovęs tremtinys žinojo, kad ir Lietuvoje jo darbo vieta – miškas. Juozas šypsosi: Barisų giminė apsėsta miškininkų „bacilos”: pusbrolis Rimantas Antanas Kviklys – garsus šalies miškininkas, literatas, publicistas, buvęs ilgametis Kretingos miškų urėdijos Šventosios girininkijos girininkas, miškininkė ir jo dukra. Mišku „susirgo” ir Juozo dukra Giedrė, Zarasų urėdijos miškininkė, ištekėjusi už miškininko. Kita Barisų dukra Jolanta pasekė motinos Eugenijos pėdomis – tapo medike, gyvena ir dirba Austrijoje.
„Likimas lėmė, kad per 30 gyvenimo metų atidaviau Lietuvos miškams: teko dirbti inžinieriumi-ekonomistu, miško inžinieriumi, net keturių rajonų miškų susivienijimo planavimo skyriaus viršininku”, – ilgą biografiją dėstė patyręs miškininkas. Juozas turėjo didelį autoritetą, jo patarimų yra prašęs net buvęs miškų ūkio ministras Algirdas Matulionis. „Kai Rokiškio miškų ūkiui reikėjo vadovo, klausė, ar gerai būtų, jei į šias pareigas skirtų jauną miškininką Rimantą Kapušinską (dabartinį Rokiškio miškų urėdą). Atsakiau, kad jis idealiai tinka, tik gal per geras, negalės nė vieno darbuotojo nubausti. Du dešimtmečius su Rimantu kartu dirbome, nė karto nebuvome susipykę”, – Juozas negailėjo gero žodžio ilgamečiam bendražygiui.
Gyvenimo meilės
Miškas ir šeima – dvi didžiausios Juozo gyvenimo meilės. Juozas ir Eugenija vestuves atšoko, kai jaunikiui buvo trisdešimt, o Eugenijai – dvidešimt. „Juozukas buvo labai elegantiškas, gražus, giliai tikintis ir patriotas. Jis ir dabar toks”, – šiltų jausmų neslėpė miškininko sutuoktinė. Pora 2009 m. atšventė auksines vestuves, o šiemet per Onines minės bendro gyvenimo 55-metį. Netoli Panevėžio, prie Žaliosios girios, gyvenusios poros namuose gimė dukros. Matyt, kitaip ir negalėjo būti, jog kuri iš jų netaptų miškininke: aktyviai miškininkų gyvenime dalyvavę tėvai savo mergaites „įjungė” į kolektyvo rengiamus koncertus, šventes, iškylas. Patriotinėje šeimoje augusios dukros mokykloje netapo komjaunuolėmis, nors dėl to ne kartą nukentėjo. Sąjūdžio pradžioje aktyviai į veiklą įsijungusi Jolanta dėl politinės veiklos buvo priversta palikti universitetą.
„Vasario 16-oji mūsų šeimoje ir giminėje buvo didelė ir brangi šventė”, – sako Juozas, savo rankomis svečių kambario paradinėje medinių lentučių sienoje įkomponavęs Gedimino stulpus, pakabinęs Vytį. Anot jo, dabar Lietuvoje daug netikro patriotizmo. Štai kad ir šių metų šalies patriotiškiausios šalies mokyklos – Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos surengta Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimo eisena. Pedagogai ir mokiniai per miestą su vėliavomis žygiavo… vasario 14-ąją. Buvęs tremtinys nesupranta, kaip galima „kilnoti” tokią svarbią šventę?
„Gyvenimas vien tik viltimi”
Nors Juozas seniai galėtų „sėdėti ant pečiaus”, bet jis dar nerimsta. Norėtų atsisakyti paties įkurto ir ilgus metus puoselėto medelyno, bet pažįstami ir draugai dar prašo dekoratyvinių medelių. „Negaliu sėdėti sudėjęs rankų”, – tikina garbingo amžiaus miškininkas, daugybę metų apie miškus, juo priežiūrą ir naudojimą rašęs į miškininkų žurnalą „Mūsų girios”. Šis žurnalas pusantrų metų spausdino Juozo rašytus tremties prisiminimus. Barisos bibliotekoje – visas „Mūsų girių” archyvas, surinktas per 50 metų, lentynose – Juozo autorinė knyga „Gyvenimas vien tik viltimi” apie tremtį.
Jis aktyviai talkino renkant medžiagą knygai apie ištremtus Lietuvos miškininkus.
„Akylai stebiu, kas vyksta Lietuvos miškų ūkyje”, – sako Juozas. Net sovietmečiu miškininkai stengėsi išsaugoti šalies miškus ateities kartoms. Todėl jam skaudu girdėti kalbas apie valstybinių miškų privatizavimą, miškų savininkų mūšius dėl kelių mokesčio. Rūpi ir didžioji politika. Pastaruoju metu verdančias aistras dėl prarastų pensijų kompensavimo jis vadina pasityčiojimu iš senjorų: „Valdžia mus padarė visų priešais: vairuotojų, traškučių valgytojų, limonado ir alaus gėrėjų. Turiu kelių dešimtmečių senumo „žiguliukus”, galiu sumokėti tuos 90 litų. Ponai savo atlyginimams pakelti rado milijonų, o pensininkams pinigų nėra.” Anot jo, žmonės sumaterialėjo, šeimose ir valdžioje nebeliko dvasinių vertybių. Todėl ir visuomenės gyvenimo kokybės „vežimas sparčiai ritasi žemyn”: įsijungi televiziją – politikų rietenos, vaizdai iš girtuoklių namų, žudymai, muštynės, vagystės.
Daug metų kiekvieną rugsėjo 1-ąją Juozas skubėdavo į Pačkėnų pradinę mokyklą (Utenos r.), kurioje mokėsi: veždavo medaus korių, knygų, su mokiniais pasodindavo savo medelyne išaugintą tują, diemedį, kaštonų, raudonųjų ąžuolų, dovanojo mokiniams paties išleistą knygą „Gyvenimas vien tik viltimi”.
Užs. 325
Aldona Minkevičienė
