Riomerio pavardė daugeliui lietuvių asocijuojasi su šalies teisininkų kalve – Mykolo Romerio universitetu, o rokiškėnų – su Antanašės, Kriaunų ir Bagdoniškio dvarais, kuriuose gyveno šios giminės šviesuoliai, visuomenės veikėjai, dailininkai.
Garsioji giminė į Lietuvą atsikraustė iš Livonijos
Riomeriai (ši pavardė įvairiuose šaltiniuose rašoma skirtingai – aut. past.) – viena iš nedaugelio garsių Lietuvos didikų ir bajorų giminių, palikusi itin ryškų pėdsaką Lietuvos visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Taip apie šią giminę rašo meno istorikė Jolanta Širkaitė, parengusi mokslinių straipsnių rinkinį „Riomeriai Lietuvoje XVII-XX a.“ Knyga 2008 m. išleista lietuvių ir anglų kalbomis.
Garsiosios giminės biografas Mykolo Romerio universiteto profesorius Mindaugas Maksimaitis teigia, jog „ši giminė Lietuvoje atsirado XVII a., bet jos šaknys nueina kur kas giliau į praeitį ir žemėje pasiskleidžia kur kas plačiau. Ji kilusi iš Saksonijos. Į Lietuvą Riomerių kelias ėjo per Kuršą: giminės atstovas, kitados tapęs Livonijos ordino riteriu, po ordino supasaulietinimo priėmė evangelikų tikėjimą, vedė ir čia pradėjo naują giminės šaką. Šios šakos atžala – artilerijos generolas Motiejus Riomeris (1606-1699) po 1660 m. persikėlė į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Už tarnybą jam buvo dovanoti dvarai Trakų vaivadijoje. Jis dar išplėtė savo valdas, įsigydamas žemės kitose Lietuvos vietose“.
Istoriniuose šaltiniuose rašoma, jog iš kartos į kartą buvo perduodami M. Riomerio testamento žodžiai: „Nuolankiai prašau ir maldauju visų savo vaikų ir anūkų, kad mūsų namuose jie visada puoselėtų garbingą, taurią, ištikimą meilę Tėvynei, kad tėvai šį priesaką perduotų vaikams ir niekada, ypač kai sunku, jo neatsižadėtų.“
Kukliuose dvaruose – tarnystės tėvynei idėja
Rokiškio krašte Riomerių giminė atsirado praėjus geram šimtmečiui, kai vienas gerbtiniausių pirmosios XIX a. pusės Lietuvos bajorijos atstovų Mykolas Juozapas Riomeris (1778-1853) įsigijo Antanašės, Kriaunų ir Bagdoniškio dvarus. Prieš mirtį testamentu pirmuosius du dvarus jis paliko sūnui Edvardui, o Bagdoniškį – anksti mirusio sūnaus Mykolo Stepono sūnui, savo septynmečiui vaikaičiui Mykolui Kazimierui – būsimam profesoriaus Mykolo Riomerio, kurio garbei pavadintas teisės universitetas, tėvui.
Per trejetą šimtmečių viena garsiausių Lietuvoje Riomerių giminė turėjo gausybę dvarų. Giminės palikimą nagrinėję mokslininkai teigė, jog didžioji dauguma jų buvo kuklūs, mediniai, vienaaukščiai, be dekoro elementų. Tai liudija, jog garsioji bajorų giminė gyveno palyginti kukliai, daugiausia dėmesio skyrė kūrybiniams sumanymams įgyvendinti ir aktyviai visuomeninei veiklai.
Visuose Riomerių dvaruose buvo puoselėjamos dailės tradicijos, o jų šeimose vyravo tarnystės tėvynei idėja. Už tai šios giminės atstovai buvo ištremti į lagerius, nuteisti mirti. Riomerių palikimą nagrinėjusi dailėtyrininkė J. Širkaitė teigia, jog užgrūdinti tremčių ir kalėjimų, jie puikiai įsisąmonino rašyto žodžio svarbą – dauguma Riomerių rašė dienoraščius, kaupė korespondenciją ir su dvarais susijusią dokumentaciją. Išlikę dokumentai, rankraščiai Lietuvos mokslų akademijoje ir Lenkijos Varšuvos nacionalinėje bibliotekose, o giminės išsaugoti paveikslai, baldai, relikvijos, knygos padeda atkurti jos istoriją.
Kelią į Rokiškį pradėjo
nuo Antanašės
Rokiškio krašto muziejaus muziejininkė Onutė Mackevičienė teigia, jog pirmieji Riomeriai įsikūrė Antanašės dvare. Jį įsigijo Mykolas Juozapas Riomeris. Šis giminės atstovas ėjo daug atsakingų pareigų: 1812 m. jis pasveikino į Vilnių atžygiavusią Napoleono kariuomenę. Po to jį imperatorius paskyrė Vilniaus burmistru. Vėliau jis ėjo Vilniaus universiteto Edukacinės komisijos prezidento, Vilniaus gubernijos maršalkos pareigas.
Dailėtyrininkė J. Širkaitė rašo: „Iki pat 1852 m. Antanašės dvaro pastatas buvo negyvenamas ir gana apleistas, o XIX a. viduryje dar ir labai smarkiai apdegė. Tad jį teko gerokai atnaujinti. Remiantis dailėtyrininke Rūta Janoniene, šio darbo ėmėsi Severinas Riomeris: užsakė naują dvaro gyvenamojo pastato projektą skulptoriui ir architektui Kazimierui Jelskiui, kuris 1852 m. sukūrė klasicistinių elementų turintį pastatą. Jei tai ir buvo Antanašės dvaro projektas, Antanašėje jis nebuvo įgyvendintas.“
To priežastimi galėjo būti pasikeitę dvaro savininkai. 1852 m. iš tremties grįžo vienas garsiausių giminės atstovų dailininkas, muzikantas, literatūros vertėjas, teatro kritikas, aktyvus visuomenininkas Edvardas Jonas Riomeris (1806-1878). Jis paveldėjo dvarą iš savo tėvo Mykolo Juozapo. Dailėtyrininkė J. Širkaitė rašo, jog naujasis savininkas nutarė atnaujinti dvaro pastatą. Giminės archyvuose išlikę keletas piešinių su obelisku, mūriniu stogastulpiu, pseudogotikine koplyčia. Manoma, jog pats E. J. Riomeris projektavo aplinką, tačiau sumanymų neįgyvendino: Antanašėje niekas nėra matę obelisko ar koplyčios.
Tačiau dvarą jis atnaujino, panaudodamas senojo pastato architektūros elementus. „Dviaukščio dvaro pastatas buvo labai paprastos architektūros, be kokių nors ypatingų dekoro elementų. Vienintelė jo puošmena – į viršų smailėjantys neogotikiniai langai ir to paties stiliaus bruožų turintis bokštelis. Dvare naudoti seni iš kartos į kartą perduoti giminės baldai“, – moksliniame straipsnyje rašo J. Širkaitė.
Vaikystės prisiminimuose – plati kaštonų alėja ir bokštas
Trečiuoju Antanašės savininku buvo 1878 m. iš tėvo dvarą paveldėjęs Bronislovas Antanas Riomeris (1856-1899). Jo jauniausias sūnus Tadas Liudvikas Riomeris (1984-1978) vos aštuonerius metus gyveno gimtinėje, tačiau jo prisiminimuose labai daug vietos skiriama Antanašei. Šiuos prisiminimus nagrinėjo Vroclavo (Lenkija) universiteto Šventojo Kryžiaus akademijos filialo Petrakave mokslininkė Beata Szubtarska. Publikacijoje „Tadas Liudvikas Riomeris: prisiminimai apie Lietuvą“ ji pateikia ne vieną garsios giminės palikuonio užrašytų prisiminimų fragmentą: „Į Antanašę vedė beveik pusės kilometro ilgio plati kaštonų alėja. Iš abiejų pusių – sodai su labai senais medžiais… Toliau buvo važiuojama pro ūkinius pastatus, pro vadinamąsias kinkomųjų arklides, pro daržus ir sodus… Tai buvo vieno aukšto būstas, iš cokolinės pusės atrodęs kaip paprastas dvarelis, bet jo stogas buvo apdengtas raudona skarda, kartais perdažoma, o tai anuomet buvo retenybė.“
Lenkijos mokslininkės nuomone, šie prisiminimai yra vertingas žinių apie Antanašės dvarą šaltinis. Juolab kad tyrėjams iki šiol nepavyksta aptikti duomenų apie šio dvaro interjerą. T. L. Riomeris aprašęs tėvo kabinetą, kuriame buvo saugoma biblioteka ir šeimos archyvas, taip pat kitas dvaro interjero detales, teigė, jog „kambarių dydis ir aukštis bei jų apstatymas rodė gerą skonį ir gan aukštą visuomeninę padėtį, nors sanitarinė ar higieninė buitis buvo nepaprastai primityvi“. Dvare nebuvo vandentiekio, net vonių, o prausimosi ir skalbimo problema išspręsta labai paprastai: kambariuose buvo pristatyta įvairių statinių.
Garsios giminės atstovo prisiminimuose išlikęs ir dvaro bokšto, skyrusio jį iš kitų pastatų bei suteikusio pilies bruožų, aprašymas: „Bokšto viduje įrengti gan įdomūs sandėliai, pavyzdžiui, viršutiniame aukšte buvo visokių daiktų, susijusių su pakinktais, balnais, medžiotojų aksesuarais ir pan., jų buvo labai daug, jie buvo saugomi labai padoriai, oda prideramai įtrinama…“
Našio ežere – naktinės vėžių gaudynės
Gražųjį Antanašės dvarą supo mišrus miškas, kurį labai puoselėjo visi dvaro savininkai. O netoli dvaro tyvuliavo nedidelis Našio ežeras, kuriame buvo galima ir maudytis, ir plaukioti valtimis. T. L. Riomerio atmintyje išliko šeimos išvyka prie Našio, vėžių gaudymas naktį, laužų kūrinimas. „Vaikams tai buvo rojus. Kartu lyg ir kažkas paslaptinga, lyg ir kėlė nerimą, kartu ir romantiška, ir labai iškilminga… Šioje aplinkoje buvo daug melancholijos. Aiškiai prisimenu, ypač vaikystę, ypač rudenį – rugsėjį ir bobų vasarą. Tai buvo kažkas neregėto. Paprastai bobų vasarą ir rugsėjį stodavo labai geri orai, ramūs, tylūs, su voratinkliais rugienose, ežeras irgi rodėsi kaip stebuklas, nes jame atsispindėdavo spalvoti rudens lapai ir vis dar labai gyva senų miškų žaluma“, – žavus T. L. Riomerio prisiminimų apie gimtuosius namus fragmentas atskleidžia tuomečio dvaro ir jo aplinkos atmosferą.
Antanašėje gimęs ir vaikystę praleidęs T. L. Riomeris, mokslininkės B. Szubtarskos pastebėjimu, pasiekė labai daug profesiniame ir šeimyniame gyvenime. Nuo 1921 m. jis dirbo Lenkijos užsienio reikalų ministerijoje, vadovavo Politikos ir ekonomikos departamento vakarų skyriui. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jam buvo patikėta vadovauti svarbiausiai lenkų atstovybei – ambasadai Sovietų Sąjungoje.
Ketvirtasis, paskutinysis, valdęs Antanašės dvarą, buvo Motiejus Riomeris (1890-1955).
Dvarų išlaikymas kėlė daug problemų jų savininkams. Riomerių giminės archyvinius dokumentus nagrinėjusi Lietuvos istorijos instituto mokslų daktarė Tamara Bairašauskaitė rado dokumentą, kuriame aprašytas 1806 m. nualinto Antanašės dvaro ūkio paveikslas: išparduoti arba išdalyti grūdai, tuščias valstiečiams skirtų atsarginių javų sandėlis, apgriuvę statiniai, nesumokėti mokesčiai iždui, netvarkingos pajamų ir išlaidų sąmatos, svarbaus dvarų pajamų šaltinio, degtinės ir alaus, trūkumas, tinginiaujantys ir linksmai leidžiantys laiką ekonomai. Kritinė šio dvaro būklę jo savininkas Juozapas Mykolas Riomeris pavedė taisyti administratoriui, žmonos pusbroliui Vincentui Veisenhofui, pasiūlė dvarą išnuomoti, tikindamas, kad „blogas nuomininkas, mokantis už nuomą, yra geresnis už blogą ekonomą“. Taip pat siūlė mažinti dvaruose tarnaujančių žmonių skaičių.
Menininko gyvenimas Kriaunose – tarp ūkio ir kūrybos
Antanašėje kūrė ir Riomerių giminės dailininkų dinastijos pradininku laikomas Edvardas Jonas Riomeris (1806–1872). Polinkį menams greičiausiai paveldėjo ir jo sūnus Alfredas (1832-1897), laikomas vienu iškiliausių XIX a. antrosios pusės Lietuvos dailininkų, portretistų, kultūros paveldo puoselėtojų. Jam po tėvo mirties apie 1860 m. atiteko ir kitas giminės dvaras Kriaunose.
A. Riomerio palikimą tyrinėjusi Liaudies dailės muziejaus dailėtyrininkė Dalia Tarandaitė publikacijoje „Portreto žanras Alfredo Romerio kūryboje“ rašo, jog grįžęs iš kelionių po Europą jis ketino rūpintis Kriaunų dvaru, tačiau likimas pakoregavo planus. 1863-iaisiais dailininkas buvo apkaltintas sukilėlių rėmimu, todėl areštuotas ir dvejus metus kalintas Dinaburgo (Daugpilis, Latvija) tvirtovėje. Už šią veiklą Kriaunų dvaras buvo sekvestruotas.
Nors A. Riomeris Kriaunose gyveno trumpai, tačiau spėjo akvarelėse įamžinti dvarą. Iš piešinių matyti, jog jis buvęs kuklus: medinis, vieno aukšto, dengtas malksnomis. Dvaro prieangis išpuoštas drožybos elementais. Archyvuose išlikęs A. Riomerio šulinio nupieštas projektas. Šulinio puošybos detalės derinamos prie dvaro ornamentikos.
Anot dailėtyrininkės D. Tarandaitės, „ramus gyvenimas Kriaunose ir ūkininkavimas buvo svetimi smalsiam jaunuolio protui ir meniškai jo prigimčiai. Be to, užsienyje praleisti metai, pažintys su žymiausiais Europos kultūros centrais ir dailės paminklais dar labiau sustiprino estetinių išgyvenimų ir meninės raiškos poreikį“. Tačiau gyvenimo kaime monotoniją praskaidrindavo išvykos į sostinę, domėjimasis liaudies kultūra, daile, etnografija.
Kūriniuose – krašto žmonių portretai
Kriaunų dvare dalininkas A. Riomeris tapė peizažus, piešė pakelės kryžius ir koplytstulpius, valstiečių drabužius, tačiau daugiausia laiko skyrė portretams. Iš jų daug galime sužinoti apie to meto Kriaunų krašto žmones. A. Riomeris įamžino šeimos bičiulį bei dvarų tvarkytoją Florijoną Danovskį, istoriką, publicistą Liubomirą Gadoną, paskutinį garsios Tyzenhauzų giminės atstovą Reinoldą. Dvaro savininkui pozavo ir tarnautojai bei apylinkių šviesuoliai: Kriaunų dvaro administratorius Leopoldas Savickis, Antanašės dvaro felčeris Michailovskis, ūkvedys Jonas Grunhofas, sekretorius Titas Choinovskis, Kriaunų valsčiaus raštininkas Šapovskis, klebonas Juozapas Šileika, po kaimus keliaujantis amatininkas Jokymas Jasevičius.
Dailėtyrininkė D. Tarandaitė pastebi, jog „dailininkas stengėsi kiekviename portrete parinkti rakursą, geriausiai atskleidžiantį portretuojamojo bruožus ir jo charakterį, perteikti būdingą galvos laikyseną, veido išraišką, žvilgsnį. Vieni šių portretų nupiešti labai kruopščiai, modeliuojant subtiliu šešėliavimu, kiti atlikti greitai, eskiziškai, tačiau visuose juntamas gyvas žmogus, nepakartojamas jo unikalumas, nesuniveliuotas formos ir turinio šablonais“.
Be to, Kriaunose A. Riomeris nupiešė ir akvarele nuliejo keletą visafigūrių ir pusės figūros atvaizdų. Anot D. Tarandaitės, moterų portretuose pabrėžė krinolinus dėvinčių būtybių trapumą, ramų ir lėtą plaukiančiomis linijomis apibrėžtų siluetų liniją. Manoma, jog būtent Kriaunose A. Riomeris nupiešė poeto Vladislovo Sirokomlės portretą, kuris bene labiausiai išsiskiria iš visų dailininko kūrinių. A. Riomeris laikomas vienu pirmų Lietuvos dailininkų, atsigręžusių į liaudies meną, ateities kartoms įamžinęs Kriaunų krašte stovėjusius medinius kryžius ir stogastulpius, taip pat tautinius kostiumus, audinių raštus.
„Derlinga Kriaunų žemė man gausiai atsimokėjo, rūpesčių jokių neturėjau, gerai ir laimingai man sekėsi ūkininkauti. Visados nuoširdus buvęs mano tėvo elgesys su kaimynais, dvarininkais ir kaimiečiais nulėmė, kad jaučiausi apsuptas bičiulių, ir niekados jokie ginčai ar teisminiai procesai netemdė tų nusistovėjusių, sutarimu grįstų santykių“, – tokie A. Riomerio atsiminimai išliko archyvuose.
Apie Riomerių gyvenimą Bagdoniškio dvare, šios giminės paveikslus, kitas vertybes, saugomas Rokiškio krašto muziejuje, – kituose „Gimtojo Rokiškio“ numeriuose.
Parengė Dalia Zibolienė
