Garsios Riomerių giminės šviesuoliai, visuomenės veikėjai, dailininkai Rokiškio rajone buvo įsikūrę Antanašės, Kriaunų ir Bagdoniškio dvaruose. Šįkart – apie Bagdoniškio dvarą, kuriame gimė ir augo pirmasis lietuvių tautinio judėjimo metraštininkas, garsus teisininkas, ilgametis Kauno universiteto rektorius Mykolas Riomeris, savo metraštyje apie Bagdoniškį užrašęs: „Širdimi, o ne protu jį myliu.“
Už devynis tūkstančius lenkiškų auksinų
Bagdoniškio (Kriaunų sen.) dvaro istorija žinoma nuo XVII a. vidurio, kai dvarą valdė Rudaminos Dusetiškiai. 1786 m. už devynis tūkstančius lenkiškų auksinų iš Tado ir Justino Višinskių jį įsigijo pirmasis garsios Riomerių giminės atstovas Steponas Dominykas. Manoma, jog iš jo dvarą paveldėjęs Mykolas Juozapas Riomeris (1778–1853) pastatė ponų namą, oficiną, įveisė dvaro sodą. Prieš pat mirtį šį dvarą jis paliko savo septynerių metų vaikaičiui Mykolui Kazimierui Riomeriui (1845-1920). Jis dvarą valdė 68 metus, naujai pastatydamas arba restauruodamas daugumą iki šių dienų išlikusių pastatų.
M. K. Riomerio ir Konstancijos Tukallo šeimoje Bagdoniškio dvare 1880 m. gimė garsus teisininkas, autoritetingas valstybininkas ir visuomenės veikėjas, Kauno universiteto rektorius M. Riomeris (1880-1945). Šiame dvare prabėgo pirmasis jo gyvenimo dešimtmetis.
Profesorius Mindaugas Maksimaitis, nagrinėjęs garsios Riomerių giminės istoriją, atkreipia dėmesį į tai, kad gimtajame Bagdoniškyje viešpatavo lenkiška dvasia, šeimoje buvo bendraujama švaria lenkų kalba. Kadangi dvare tarnavo lietuviai, Riomeriai mokėjo bei nevengė kalbėti ir lietuviškai, vietine rytų aukštaičių tarme.
Vaikystėje mažasis Mykolas mėgęs gimtąsias vietas, dažnai bendraudavo su vietos gyventojais. Iš jų sužinojo legendas ir pasakojimus apie kunigą Antaną Strazdą. „Didžiulį poveikį jo dvasiniam pasauliui darė gimtųjų apylinkių grožis. Jis nuoširdžiai mylėjo savo kraštą, jo ilgėjosi ir jau gerokai vėliau, kai gyvenimo aplinkybės ilgesniam laikui nublokšdavo jį toli nuo tėviškės, jis jausdavo didelę ir skausmingą nostalgiją“, – rašo prof. M. Maksimaitis knygoje „Mykolas Riomeris – Lietuvos sūnus“.
Į gimtinę – traukiniu
1922 m. pradėjęs dirbti Kauno universiteto Valstybinės teisės katedroje, M. Riomeris Kalėdų, Velykų ir vasaros atostogas praleisdavo Bagdoniškyje. Tuo metu buvo įprasta, kad studentai ateidavo pas dėstytojus į namus laikyti įskaitų ar egzaminų. M. Riomeris studentus kviesdavo atvykti į Bagdoniškį. Nors kelionės buvo tolimos, tačiau populiarios tarp egzotiką mėgstančių studentų. Jaunimas keliaudavo traukiniu iš Kauno į Obelius, persėsdavo Radviliškyje, paskutinius septynis kilometrus vingiuotais keliais įveikdavo pėsčiomis, o turtingesni samdydavo vežiką.
Profesorius M. Maksimaitis tvirtina, jog M. Riomerio ir jo studentų santykiai buvo rimti, bet draugiški. Bagdoniškyje, egzaminuojamiesiems išsitraukus bilietą, dėstytojas palikdavo juos vienus apgalvoti atsakymų. O po egzamino profesorius studentus būtinai kviesdavo prie stalo: pietaudavo jie kartu su Riomerių šeima, o kitu metu būdavo vaišinami sumuštiniais, arbata. Gerai egzaminą išlaikiusiems studentams į arbatą buvo leidžiama įsidėti daugiau uogienės. Profesoriaus dienoraščiuose išlikęs įrašas, kad jis studentus pavaišino pietumis ir gėrimu, atsivežtu iš Švedijos. Didesni stikliukai būdavo padedami studentams, geriau išlaikiusiems egzaminą, o visai maži tiems, kurie į klausimus atsakydavo paviršutiniškai. Didžiausia atrakcija Bagdoniškio žmonėms buvo 1934 m., kai į dvarą laikyti egzamino automobiliu atvažiavo prezidento Antano Smetonos sūnus Julius Smetona.
Profesoriaus M. Riomerio gyvenimo tyrinėtojo M. Maksimaičio nuomone, „gimtosios vietos su daubuotais laukais, miškeliais, daugybe ežerų ir nedidelių pelkių buvo tvirtai įaugusios į M. Riomerio pasaulėjautą. Jis netgi buvo įsitikinęs, kad Bagdoniškis esąs tikriausias raktas jo meilei Lietuvai ir jos liaudžiai suprasti, net jo politinių pažiūrų ištakoms pažinti“.
Išliejo savo jausmus gimtinei
Mirus M. Riomerio tėvui, šeši jo įpėdiniai – penkios dukterys ir sūnus, pradėjo dvaro dalybas. Šis laikotarpis M. Riomeriui buvo ypač sudėtingas. Mat dvaras profesoriui buvo svarbus ne tiek dėl turto, kiek dėl asmeninių prisiminimų. „Širdimi, o ne protu jį myliu“, – užrašė dienoraštyje profesorius, dar esant tėvui gyvam. O 1920 m. gruodžio 1-ąją į dienoraščio puslapius išliejo savo jausmus gimtinei: „Visur čia tvyro liūdesys dėl neseniai prarasto Papos (taip M. Riomeris vadino savo tėvą – aut. past.), bet visoje Bagdoniškio namų dvasioje sklando ir kažkas raminančio, kas pavienės netekties skausmą švelnina ir pamažu suveda į bendrą atsiminimų sistemą… Čia ir mūsų vaikystė, ir žaidimai su broliais ir seserimis, ir senos tarnaitės, ir mokykliniai metai, ir jaunas amžius su žaismais ir meilėmis… Viskas susilydo, viskas susidėsto į didžiulę šeimos gyvenimo poemą, saisto širdis saldžiu, nors skausmingu, ilgesio jausmu ir gailesčio instinktu, kad viskas praeina.“ Prabėgus dešimčiai dienų M. Riomeris dienoraštyje grįžta prie šios temos: „Bagdoniškio aplinkoje laikas tarytum pasuka atgalios, į praeitį, mirtis įsilaužia ir stebuklingu būdu atgauna savo gyvosios būties teisę… Dingsta mano aistros, išnyksta politika, amžinybės ūkais ištirpsta didžių aktulių reikalų problemos…“
Inteligentiškų jėgų ir viešosios veiklos centras
Atvažiavęs į gimtinę, M. Riomeris užsukdavo pas bendramokslius, draugus. Savo dienoraštyje 1920 m. gruodžio 5–ąją jis rašė apie bičiulystę su Rokiškio gimnazijos istorijos mokytoju Juozu Petruliu. Pabendravęs su juo, profesorius susidarė įspūdį, jog Rokiškis yra „inteligentiškų jėgų ir viešosios veiklos centras“ su būriu žmonių, „rodančių ne tik gerą valią, bet ir intelektualias vertybes, galinčias sudaryti vertingą pažangios ir pilietinės veiklos sąjungą šiame krašto užkampyje. Yra čia keletas veiklių ir gyvų žmonių, yra tam tikras sąjūdis, tam tikra trintis srovių, kažkokio idėjinio raugo, kuriam nereikėtų leisti išsivaikščioti…“
Tačiau ne visiems įpėdiniams Bagdoniškio dvaras buvo toks brangus, ne visi prie jo buvo taip prisirišę. Todėl didžioji dalis dvaro buvo parduota, jame liko tik profesorius M. Riomeris ir jo sesuo Elvyra Riomeraitė–Miesczkovska. Vietos gyventojai ją iki šiol vadina Meškauskiene. Profesorius M. Riomeris dienoraštyje užsiminė, jog dalindamiesi turtą, jie visi kartu nusprendė neliesti Bagdoniškio dvaro simbolio – šeimos portretų rinkinio, tėvo kabineto ir salono baldų, ypač su išraižytais herbais.
Formavo naują dvaro centrą
Pasidalijus turtą M. Riomeris Bagdoniškyje gavo apie 90 ha žemės: daugiausia – net 60 ha – dirbamos, 24 ha miško. Profesorius nebuvo pratęs gyventi kaime, dirbti žemės ūkio darbų. Dienoraščiuose jis prisipažįsta, jog taip atsitiko, nes tėvas jam ne tik neleido dvaro tvarkyti, bet ir nemėgo, kad sūnus kištųsi į ūkio reikalus.
Tapęs dalies dvaro šeimininku, M. Riomeris iš pradžių jį išnuomavo, o nuo 1932 m. pradėjo valdyti pats. Dalį profesoriaus atlyginimo skyrė naujų pastatų statybai, gyvuliams ir ūkiniams padargams įsigyti. Neturėdamas pakankamai laiko, profesorius dvaro priežiūrą patikėjo ūkvedžiui. Deja, samdytas žmogus nesugebėjo valdyti dvaro taip, kad jis duotų pelno.
Seseriai E. Riomeraitei-Miesczkovskai įsikūrus senuosiuose dvaro rūmuose, juose profesorius sau pasiliko vieną kambarį, šalia gimtosios dvarvietės, ant nemažos aukštumėlės. 1924 m. profesorius pradėjo formuoti naują Bagdoniškio dvaro centrą: pasistatė didelį medinį raudonai dažytą gyvenamąjį namą su mansarda, dviem balkonais ir keturiomis kolonomis, puošiančiomis priekinį namo fasadą. Projektą šiam pastatui sukūrė profesoriaus giminaitis Stefanas Riomeris. Tuo pačiu metu buvo pastatytas ir mūrinis raudonų plytų svirnas, ledainė, rūkykla. Prie naujojo pastato pats profesorius atvežė ir pasodino maumedžių, sidabrinių eglių bei kitokių retesnių medžių. Savo trijų dukrų gimimą jis įamžino pasodindamas po obelį. Gyvenamasis namas buvo apšildomas krosnimis, kurių puošnūs kokliai interjerui suteikė savitumo.
Dvaro interjeras kuriamas
iš prisiminimų
Bagdoniškio dvaro interjero nuotraukų nėra išlikusių. Rokiškio kašto muziejuje saugomi muziejininkės Onutės Mackevičienės užrašyti M. Riomerio dukrų Jadvygos, Konstancijos ir Žermenos prisiminimai apie dvarą. Anot istorikės, pirmajame aukšte per visą namą ėjo ilgas koridorius. Durys į kairę vedė į miegamąjį. Jo melsvai dažytas sienas puošė dukrų portretai. Kampe stovėjo lova, kurioje gimė M. Riomerio ir jo antrosios žmonos Jadvygos Čepaitės-Riomerienės dukros. Iš miegamojo durys vedė į vaikų kambarį, išdažytą geltonai.
Koridoriaus durys vedė į didelį valgomąjį. Jį puošė ąžuolinis bufetas. Valgomajame ant pakylos stovėjo profesoriaus biustas, o ant sienos kabojo didžiulė drobė – Edvardo Riomerio paveikslas „Obelių turgus“. Priešingoje sienoje durys vedė į verandą, kurios stiklai buvo puošti gotiškais vitražais. Prieškambarį puošė Vlado Eidukevičiaus paveikslai „Prof. Mykolo Riomerio portretas“, „Gėlės“ ir „Žiemos peizažas su varna“.
„Maistas į valgomąjį buvo tiekiamas iš virtuvės, įrengtos šalia pagrindinio rūmo specialiai tam reikalui pastatytame atskirame pastate, dailiu arkiniu tilteliu, permestu per šiuodu statinius skiriančią gilią, stačiais šlaitais griovą, kurios dugnu ėjo lauko kelelis“, – taip naujojo dvaro centro vaizdą aprašė profesorius M. Maksimaitis.
Mansarda – profesoriaus karalystė
Prof. M. Riomeris kabinetą buvo įsirengęs mansardos aukšte šiaurės rytų pusėje, nes jis nemėgo tiesioginių saulės spindulių. Anot M. Maksimaičio, namo mansarda buvo laikoma profesoriaus karalyste. „Darbo kabinete ant rašomojo stalo gulėdavo tuo metu reikalingiausi popieriai, išdėliotos geros rašymo priemonės, prespapjė, dramblio kaulo peilis popieriui pjaustyti ir, jam dirbant, kukliai glaudėsi lėkštelė, kurioje blizgėjo sirupe išmirkyti raudonskruosčiai rojaus obuoliukai su koteliais. Matomame nedidelio staliuko su stikliniu stalviršiu stalčiuje gulėjo šeimininkui brangios giminės relikvijos – kai kurie iš tėvų namų likę daiktai“, – tokį tėvo kabinetą prisiminė jo dukra J. Vitkauskienė, parašiusi prisiminimus knygai „Mykolas Riomeris – Lietuvos sūnus“.
Duktė prisiminė, jog iš kabineto buvo galima patekti į didelį balkoną. Nuo jo atsiverdavo nuostabi lygumos panorama. Dirbdamas savo kabinete, profesorius turėjo tokį įprotį: reikalingus dokumentus, knygas susidėti ant laiptų, vedančių į mansardą. Daiktai būdavo išdėstomi atsižvelgiant į jų svarbą. Kartais kildamas viršun ar leisdamasis žemyn, profesorius daiktus sukeisdavo vietomis, vienus pakeldamas į aukštesnę pakopą, kitus nuleisdamas laipteliu žemyn.
„Protėvių galerijoje“ reikėjo
elgtis padoriai
Dukterų pasakojimu (juos užrašė muziejininkė O. Mackevičienė), iš tėvo kabineto buvo galima patekti į taip vadinamąją „Protėvių galeriją“. Ją puošė paveikslai, nutapyti Riomerių giminės dailininkų – Alfredo ir Edvardo Jono. Nuo sienų žvelgė rūstūs ponai gražiais apdarais, orios damos. Dukros prisimena, kad tėvelis prašydavo galerijoje elgtis padoriai, nes protėviai iš paveikslų naktį išeina ir vaikšto po namus. Galerijoje stovėjo didžiulis laikrodis su svarmenimis. Jo garsūs dūžiai skambėdavo visame name. Šalia galerijos buvo didžiulė biblioteka, o už jos – svečių kambarys su didžiule gražių baltų raižytų koklių krosnimi. Terasoje stovėjo šešiakampė pavėsinė. Į ją vedė cementiniai laipteliai.
Profesorius pats užveisė Lietuvoje retų augalų – maumedžių, sidabrinių eglių parką ir didelį sodą, mėgo prižiūrėti ir skiepyti medžius. „Su augalais bendravo kaip su gyvais sutvėrimais, buvo net davęs jiems vardus…“ – teisininko meilę gamtai pabrėžė tyrinėtojas M. Maksimaitis.
Prie namų buvo iškasti trys tvenkiniai, per juos permesti tilteliai. Tvenkiniai buvo skirtinguose aukščiuose, jais nuolat tekėdavo vanduo, todėl jis būdavo visuomet švarus. Šalia vieno tvenkinio augo didžiulis medis su gandralizdžiu. Tvenkiniuose plaukiojo gulbės, o netoliese įrengtuose voljeruose vaikščiojo fazanai, perlinės vištelės.
Istorikė O. Mackevičienė sakė, jog už didžiųjų vasarnamio medžių buvo naujasis kumetynas, kuriame gyveno Magylos šeima, žiemą prižiūrėjusi dvarą. Netoliese stovėjo senasis kumetynas, pastatytas iš didelių molio luitų. Šį kumetyną kasmet reikėdavo dažyti baltomis kalkėmis. Išakėjus molio luitams, skylutėse įsikūrė bitės.
Klausėsi klajoklių čigonų dainų
Senieji Bagdoniškio kaimo gyventojai iš savo protėvių yra girdėję, jog M. Riomeris buvęs paprastas, draugiškas, linkęs žmonėms padėti. Dvaro tarnų vaikams jis rengdavo Kalėdų vakarus, dovanodavo žaislų, saldumynų. Suaugusieji į jį kreipdavosi teisinės pagalbos. Už ją profesorius neimdavo pinigų, atsisakydavo ir siūlomų kaimiškų dovanų. Kaimo žmonės jį matydavo išėjusį pasivaikščioti. Kartais jis stabtelėdavo pasišnekėti su mažai pažįstamais žmonėmis, norėdamas sužinoti jų nuomonę, pasiklausyti samprotavimų.
M. Riomeriui visada rūpėjo jaunoji karta. Vakarais išėjęs į balkoną teisininkas mėgo klausytis jų dainų. Teisininkas dovanojo žemės Bagdoniškio mokyklai statyti. Šalia Karveliškių kaimo jis leido apsistoti klajojančių čigonų taborui. Artima kaimynystė su čigonais vietos gyventojams kėlė siaubą, o profesorius mėgo užsukti pas klajoklius į svečius, pasiklausyti jų dainų, pasigrožėti jų šokiais. Teisininkas čigonams kartais duodavo pinigų. Kriauniečių prisiminimus rinkusiai Algimantai Raugienei vietos gyventojas J. Kavaliauskas papasakojo, jog sužinoję apie Bagdoniškin atvykstantį M. Riomerį, čigonai visu taboru sugužėdavo į miškelį netoli dvaro.
Tačiau Bagdniškio dvaras profesoriui M. Riomeriui kėlė ir rūpesčių, mat sulaukęs garbaus amžiaus, jis vis dar nežinojo, kam jį turėsiąs palikti. Santykiai su dukra iš pirmosios santuokos nesusiklostė.
Anot M. Maksimaičio, neturėdamas šeimos, M. Riomeris puoselėjo mintį dvarą palikti universitetui, siūlė jame įrengti studentų poilsiavietę.
1938 m. balandžio 23 d. M. Riomeris vedė kaimo merginą J. Čepaitę iš netolimo Šeduikiškio kaimo, susilaukė trijų dukrų. „Vieną šeimą jaunystėje sukūriau lenkams, dabar, senatvėje, kitą – lietuviams“, – tokius žodžius profesorius ištaręs per dukters Konstancijos krikštynas.
Be tikrųjų šeimininkų
Lietuvą okupavus rusams, profesorius M. Riomeris pasitraukė į tėviškę. Staiga pablogėjus sveikatai, 1945-ųjų vasario 22-ąją jis mirė. Žmona su trimis dukromis, mažiausiajai buvo vienuolika mėnesių, įsikūrė Bagdoniškyje. Dukros mokėsi kaimo mokykloje, įsikūrusioje senajame Bagdoniškio dvaro pastate, o žmona pradėjo dirbti kolūkyje. Tuo tarpu M. Riomerio sesers šeima išvyko gyventi į Vakarus.
Profesoriaus šeimai lemtingas buvo 1952-ųjų pavasaris: jo žmonai su dukromis buvo liepta išsikraustyti iš dvaro. Tai padaryti reikėjo labai greitai, todėl išvykdamos jos pasiėmė nedaug daiktų. Dvare liko vertinga profesoriaus biblioteka. Manoma, kad ją išsinešiojo vietos gyventojai.
Be tikrųjų šeimininkų Bagdoniškio dvaras ėjo iš rankų į rankas. Vasarnamyje veikė mokykla, biblioteka, veterinarijos punktas. Neprižiūrimos nugriuvo didingosios namo kolonos, buvo sudaužyti valgomojo krosnies kokliai. Sunyko ir dvaro savininkų puoselėta aplinka, išdžiūvo kanalai.
Savininkams reikia pagalbos
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Bagdoniškio dvaras grąžintas savininkams. Dvaro pastatas, kuriame gimė M. Riomeris, išlikęs iki šiol. Didžiulis medinis namas apleistas: durys, langai išlūžę, išdaužyti.
M. Riomerio dukrai J. Vitkauskienei Bagdoniškyje priklauso tėvo pastatytas vasarnamis, kuriame sovietmečiu veikė mokykla, tiltas, mūrinukas už jo, buvęs kumetynas, svirnas, pieninė, rūkykla, du tvenkiniai, sodas. Savininkė planuoja po truputį gaivinti dvarą, tačiau tai padaryti labai sunku. Vasarnamyje sudėti langai, durys, užsakytos durys pieninei ir svirnui. Šeima norėtų sutvarkyti aplinką, įrengti teritoriją, prieinamą žmonėms, atvažiuojančių į Bagdoniškį prisiminti Riomerių. O norinčiųjų tikrai yra.
Dvaro savininkams labai reikalinga pagalba. Anot J. Vitkauskienės, jei savivaldybė rastų žmogų, galintį bent 2-3 kartus per vasarą nupjauti žolę, tokia parama šeimai būtų didelis palengvinimas. Labai sunku gauti techniką, reikia valyti ir tvenkinius, taisyti privažiavimus, kirsti senus, bet kada nugriūti galinčius medžius, naikinti krūmus.
„Gal atsirastų geranoriškų verslininkų, galinčių paremti technika, o gal moksleiviai suorganizuotų talką?“ – svarsto J. Vitkauskienė, tikindama, kad jos šeima be galo myli Bagdoniškio dvarą, todėl nenori, kad jis išnyktų.
Profesorius M. Riomeris taip savo dienoraščiuose prisimena gimtinę:
„Vakaras. Bagdoniškis. Sėdžiu savo kambaryje, viršuje. Tame kambaryje, kuris priklauso man jau dvidešimt kelerius metus; jo sienos matė, kaip augau, kaip iš berniuko virtau jaunuoliu, vyru – jaunu, subrendusiu, pagaliau dabar mato sulaukusį vidutinio amžiaus. Atvykus į Bagdoniškį, šis kambarys priklausydavo man.
Viskas pasikeitė mano gyvenime – tik šis kambarys vis dar tas pat, tik jį vienintelį Bagdoniškyje atrandu ir jaučiu, kad jis labai savas. Čia šilta ir tylu. Už sienos girdėti vien vėjo, keliančio pūgas, siausmas. Vėjas šėlsta senųjų liepų ir jaunųjų uosių viršūnėse, o dejonės kamine suteikia žavesio šilumai ir mano vienišai širdžiai. Medžiai ošia, vėjas kaukia įsisukęs į laukus ir kažką švilpauja bandydamas prasibrauti vidun pro orlaidę. Klasikinis Bagdoniškio vėjas, kuris čia beveik niekados nenutyla!
Viršutinis naujo Bagdoniškio namo sparnas, stovintis ant plokščios kalvos viršūnės krašto, po kuria driekiasi Kriaunų žemuma, Pokenės pelkės ir Sartų ežeras, atsisukęs tiesiai prieš vėją, kuris visada daužosi į namų sienas.“
Parengė Dalia ZIBOLIENĖ
