Gegužės 1–ąją sukaks dešimt metų, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos (ES) nare. Prieš šią reikšmingą sukaktį Rokiškio urėdijos miškininkai ir „Gimtasis…“ aplankė Europos mišką, prieš dešimtmetį su talkininkais pasodintą ES narystės garbei.
Įžymybė – Alsetos kaime
Idėja naujam miškui duoti Europos miško vardą kilo Rokiškio urėdijos miškininkams, sumaniusiems taip įamžinti Lietuvos stojimo į ES bendriją datą ir būsimai giriai suteikti išskirtinumo. Darbai Alsetos kaime (Panemunėlio sen.), kuriame dabar ošia Europos giria, prasidėjo 2003–iaisiais. Skubėta, kad 2004–ųjų gegužės 1 d. – stojimo į ES dieną – sodinukai būtų pradėję vešėti.
Prasmingą urėdijos idėją Lietuvos stojimo į ES proga palaikė ir prie jos įgyvendinimo prisidėjo šimtai rajono gyventojų. 50–ies hektarų pievos plotą, netinkantį žemdirbystei, pušaitėmis ir berželiais apsodino savivaldybės, rajono mokyklų, įstaigų, įmonių talkininkai bei Darbo biržos pasiųsti žmonės.
„Su meile sodintas, todėl taip greitai užaugo. Matyt, visi talkininkai įdėjo daug širdies“, – dėstė Rokiškio miškų urėdas Rimantas Kapušinskas, skaičiuodamas išlakių pušų vainikus. Per metus jos išsistiebia po metrą, o tarp pušyno tarsi kamuoliais išdėstyti beržų gojeliai stiebiasi dar sparčiau. Sodinukai neįtikėtinai gerai prigijo, vos kelis plotelius, išdegintus sausros, teko atsodinti.
Išskirtiniam valstybės įvykiui dedikuoto miško vizitinė kortelė – prieigose pastatytas masyvus mūsų laukų akmuo – tarsi istorijos papildas: jo viršutinė dalis panaši į Lietuvos žemėlapį, apatinė primena ES teritorijos kontūrus. Akmenyje miško vardą ir sodinimo datą iškalė Aukštakalnių kaimo (Kamajų sen.) akmenkaliai.
„O prie akmens – dar vienas svarbus europinis akcentas – europinis maumedis, ką tik apsipylęs rausvais žiedais, vėliau virsiančiais mažyčiais kankorėžiais“, – rodė į raudonojo dobilo žiedą panašius rožinius kamuoliukus urėdijos vyriausiasis miškininkas Julius Adamonis. Maumedis, kaip ir visi kiti Europos miško medžiai, yra Rokiškio urėdijos medelyno „kūdikiai“: jie užaugo iš medelyne puoselėtų sodinukų.
Su kirvuku – po dešimtmečio
Visas Europos miškas buvo aptvertas masyvia tvora, kad kanopiniai žvėrys jaunuolynui nepridarytų nuostolių. Tačiau aptvarų tvirtumą elniai, briedžiai ir stirnos išbandė ne sykį – vieni tikėjosi peršokti ar pro tarpus pralįsti, kiti – jėga įveikti. Tad miškininkams aptvarus ne kartą teko „lopyti“. Dabar, kai medžiai jau kelių metrų aukščio, aptvarai tapo nebereikalingi, nes augalų viršūnes galėtų pasiekti nebent Afrikos žirafos. Ir grybautojams čia darosi vis sunkiau, nes tankumynas žmogaus daug kur nebeįsileidžia.
Tankiai suvešėjusios pušys, tarsi viena su kita lenktyniaujančios, kuri viršūnėmis greičiau pasistiebs į saulę, žaliais vainikais baigia užgulti takus. Ant žemės stovinčiajam bematyti vien medžių viršūnės. Kas kita – iš paukščio skrydžio. Pakilęs į padangę gali gėrėtis, kaip melsvai žalio pušyno dermę sujaukia baltakamieniai beržai, keliantys savo žalsvą lapiją lyg žvakes virš spygliuoto kilimo.
Tačiau miškininkai genėti Europos miško medžių neskuba: tankumynas palankus saugoti augalus nuo kenkėjų ir ligų. Urėdijos vadovas sako, jog tik po dešimtmečio Europos miškas sulauks specialistų, formuosiančių ir retinsiančių medynus.
Istorijos užkratas mutuoja… miškais
Europos miškas – pirmasis, bet ne vienintelis rajone, fiksuojantis svarbiausius mūsų valstybės istorijos momentus. R. Kapušinskas ir visi urėdijos miškininkai lyg apsikrėtę istorijos įamžinimo geru užkratu, išplitusiu ir po kitus kolektyvus. Lietuvos tūkstantmečio virsmą Rokiškio urėdija įamžino šiam įvykiui pasodintu vardiniu mišku Kulių kaime (Jūžintų sen.). Mišrių medžių miškas driekiasi 55,4 ha plote.
Pasakodamas apie šio miško idėją urėdas svarstė: ne kiekvienai žmonijos kartai tenka garbė sulaukti tokios reikšmingos valstybės datos kaip tūkstantmetis. Todėl tokią didingą sukaktį verta įamžinti išliekamąją vertę turinčiais dalykais: „Net kilniausi renginiai pasimiršta, o miškas oš ir džiugins kelias žmonių kartas. Valstybė suteikė žemę naujam miškui, o mes jam, ką tik pasodintam, suteikėme garbingą vardą. Argi bevardį jį paliksi, kai stovi akistatoje su didinga valstybei diena“, – sakė urėdas.
Šį mišką padėjo sodinti Jūžintų seniūnijos, Juozo Otto Širvydo mokyklos talkininkai ir kiti geros valios žmonės. Mišką ženklina akmuo, ant kurio iškaltas miško vardas. Prie akmens – dešimt ąžuoliukų, kurių kiekvienas simbolizuoja po šimtmetį.
Tindžiulių kaime (Panemunėlio sen.) jau ošia Juozo Tūbelio vardo giraitė. Ji – Juozo Tūbelio progimnazijos bendruomenės kūdikis, prie kurio gimimo prisidėjo miškininkai ir Krašto muziejaus kolektyvai. Giraitės pradžia – pernai pasodinti 30 ąžuoliukų. Šis skaičius simbolizavo Juozo Tūbelio progimnazijos įkūrimo trisdešimtmetį. O šį pavasarį jaunieji miško bičiuliai giraitėje vėl darbavosi – talkininkai pasodino per tūkstantį ąžuolų, liepų, berželių, juodalksnių.
Vengerinės miške (Rokiškio kaim. sen.) stiebiasi Rokiškio policijos pareigūnų pasodintas spygliuočių miškas. Šios iniciatyvos autorius – buvęs rajono policijos viršininkas Stasys Meliūnas, į urėdijos organizuojamas tradicines miškasodžio talkas daug metų būręs policijos kolektyvą. Apželdinta kirtavietė paženklinta akmeniu, ant kurio iškaltas prasmingas užrašas: „Mišką, kaip ir žmogų, reikia ginti, saugoti ir jam padėti.“
„Tikimės, po šimto metų ar daugiau mūsų palikuonys geru žodžiu minės policijos pareigūnus, prisimins juos kaip miško mylėtojus“, – vienoje šio miško sodinimo talkų sakė S. Meliūnas. Anot jo, sugalvoję pasodinti mišką ir suteikti jam vardą bei pastatyti paminklinį akmenį, pareigūnai visuomenei norėjo parodyti, jog policija nėra vien negailestinga baudėja, pareigūnai – gamtos žmonės, gyvenantys šalia jos ir norintys ją puoselėti.
Per du dešimtmečius –
dvidešimt jaunų miškų
Kas besuskaičiuos, kiek talkininkų urėdija sukvietė į tradicines pavasario miškasodžio talkas! Ir kiek ošia jaunuolynų, kuriuos pasodino savivaldybės darbuotojai.
„Savivaldybės, seniūnijų specialistai gali sakyti, kad jų vardo miškų yra visame rajone. Vieni medžiai per du dešimtmečius išsistiebė iki 8 metrų aukščio, kiti – dar palei pažemę“, – pasakojo R. Kapušinskas bei pridūrė, jog talkininkų pasodinti miškai auga kaip ant mielių ir paneigia protėvių išmintį, bylojančią, jog medį sodini ne sau. Anot urėdo, talkininkai jau gali gėrėtis savo darbo vaisiais, kuriuos skins ateinančios kartos.
Užs. 806
Aldona Minkevičienė
