Laisvės kovų dalyvis Andrius Dručkus partizano priesaiką davė, kai jam tebuvo septyniolika. Būrio vadas Balys Vaičėnas-Liubartas jam skyrė specialią užduotį – būti laisvės kovų metraštininku ir ateinančioms kartoms perteikti tikrąją istoriją. Už valstybei dovanotą asmeninę kolekciją, kuri eksponuojama Laisvės kovų istorijos muziejuje Obeliuose, partizanui suteiktas Rokiškio krašto garbės piliečio vardas.
Tėvas mėgo pasižmonėti
Dručkų giminės istoriją muziejininkas A. Dručkus pradeda pasakoti nuo mažyčio žemės lopinėlio, nuo aplinkos, kur ištartas pirmas žodis, žengtas pirmasis žingsnis – gimtojo Vaičėnų kaimo, esančio už 7 km nuo Obelių Dusetų link. A. Dručkus gimė 1928 m. balandžio 9 d. Tėvas Juozapas Dručkus (gim. 1893 m.) sūnaus atmintyje išliko kaip stiprus, kupinas energijos, smalsus, veiklus ir paslaugus žmogus. Jis turėjo gerą atmintį ir mėgo pasižmonėti, kaimynų būryje pasakojo įvairias istorijas, nutikimus, o vaikus mėgo pradžiuginti pasakomis. Kompanijoje jis išsiskyrė stipriu, gražiu balsu, kartais užgrodavo klarnetu. Vaičėnų kaimo žmonės nebuvo turtingi, bet draugiški, vieni kitiems padėdavo nelaimėje, atveždavo gydytoją ar kunigą.
Pirmojo pasaulinio karo metais J. Dručkus vedė pasiturinčią ūkininkaitę Konstanciją Jasiūnaitę iš Pyragiškių kaimo. Šeimoje gimė šešetukas, tačiau užaugo trys, kiti mirė nesulaukę pilnametystės. Sesuo Antanina Dručkutė (gim. 1918 m.) buvo uoli katalikė ir partizanų rėmėja bei globėja, o brolis Balys Dručkus (gim. 1923 m.) išsiskyrė meniniais gabumais.
Prosenelis – sukilimo dalyvis
A. Dručkaus prosenelis Justinas Dručkus ir kaimynas Augustas Vaičėnas buvo aktyvūs 1863 m. sukilimo dalyviai. Juos savo „Raštų“ septintajame tome mini rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas. O senelis Anupras Dručkus ir Balio Vaičėno senelis, kurio vardo nepamena, 1905 m. su kitais Rokiškio krašto vyrais atsisakė dirbti ponams, išvaikė „maskolių“ valdžią Obeliuose ir reikalavo lietuviškos mokyklos. „Iškviesti žandarai suėmė visus sukilėlius ir surakintus atvarė į Antanašės dvarą. Kai mano senelį Anuprą norėjo paguldyti į lovį ir nuplakti, jis nusvaidė nuo savęs žandarus, numušė grandines, perplaukė Našio ežerą ir pabėgo“, – į tolimus metus prisiminimais nuklysta A. Dručkus.
1932 m. jo tėvas J. Dručkus kartu su B. Vaičėno tėvu Norbertu Vaičėnu atstovavo kaimui kovoje su Apeikiškio dvarininku Jurgiu Leseckiu dėl kaimo ganyklų žemės (servitutų). Mat dvarininkas norėjo šią žemę priskirti prie savo dvaro. Ponas, surinkęs darbininkus, nusiuntė juos į kaimo ganyklas išvaikyti kaimiečių su gyvuliais. Tuomet J. Dručkus ir N. Vaičėnas, surinkę kaimo vyrus, išvaikė pono tarnus. Ponas padavė juos į teismą. Pastarasis žemę priteisė kaimui, o suimtieji gavo po mėnesį arešto už jėgos panaudojimą prieš pono tarnus.
Pokario laisvės kovų metu tėvo J. Dručkaus sodyba buvo nuolatinė partizanų susirinkimų vieta, o šeimininkas su dukra Antanina visais įmanomais būdais rėmė ir globojo kovotojus. Muziejininko tėvas J. Dručkus mirė suluošintas nuo tardytojų, o jo anūkas Petriukas po kankinimų liko neįgalus. Kai antrą kartą Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, kaimo vyrai, organizuojami B. Vaičėno ir B. Dručkaus, išėjo ginti gimtojo krašto, žadėdami parnešti laisvę. Deja, nė vienas jų negrįžo. Negrįžo ir A. Dručkaus brolis Balys. Jis žuvo1945 m. gegužės 2 d., sulaukęs vos 22-ojo pavasario.
Partizanaudamas pasirinko
Keršto slapyvardį
Brolio žūtis nulėmė tolimesnį A. Dručkaus apsisprendimą. Jis savo gyvenimą susiejo su Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanais, kuriems vadovavo leitenantas Balys Vaičėnas-Liubartas. Partizano priesaikos žodžius A. Dručkus ištarė būdamas vos septyniolikos metų. Gavo ginklą, papildė partizanų gretas, pasirinko Keršto slapyvardį – pasiryžo atkeršyti brolio žudikams. „Brolis man buvo didžiulis autoritetas, norėjau, tiesiog degiau noru atkeršyti už jo mirtį“, – prisiminė A. Dručkus. Įgijęs partizanų pasitikėjimą, jis tapo vado patikėtiniu, buvo nuolatinis partizanų žvalgas, užduočių vykdytojas.
Pasirinkęs partizano kelią 1945 m. A. Dručkus namiškiams rašė: „O Lietuva, Tėvyne mano! Aukoju Tau savo vos pražystančią jaunystę, jėgas, meilę ir geležinį pasiryžimą, kurio niekas man neišplėš: nei Sibiro šalčiai, nei kalėjimas, nei išdavikų ir raudonųjų budelių kankinimai. Aš einu bočių pramintu keliu ir sustosiu tik tuomet, kai mano rankose suplevėsuos Trispalvė Laisvės Vėliava.“
Anot pašnekovo, gyvenimas partizanų gretose jam buvo išbandymo ir apsisprendimo laikotarpis, kuris parodė, kas yra Tėvynė, laisvė, jos praradimas ir kiek daug reikalauja aukų ją ginant. Partizanai šventai tikėjo, kad jų kova ir aukos nebus beprasmės, ateitį siejo su laisva Lietuva, tik slenkant kovų metams mažėjo viltis, ar jie to sulauks, nes kiekviena diena pareikalaudavo vis naujų aukų.
Papasakoti apie šventą
partizanų kovą
Maždaug po metų vado B. Vaičėno sprendimu A. Dručkus privalėjo išeiti iš miško, tačiau nenutraukti veiklos, o rinkti ir saugoti Vytauto apygardos Lokio rinktinės štabo dokumentus, nuotraukas, vado dienoraščius. „Man buvo prisakyta visomis įmanomomis priemonėmis saugoti bei gaivinti lietuvių tautiškumą, o atėjus laikui papasakoti pasauliui apie šventą partizanų kovą. Žinojau, kad sovietai bandys klastoti Lietuvos istoriją, o partizanus apšauks banditais. Tik liudininkai ir nuotraukos, dokumentai gali paneigti jų klastotes“, – jam skirtas užduotis vardijo A. Dručkus. Jis padėdavo partizanams gauti ginklų ir šovinių, parūpindavo popieriaus ir priemonių spaudai.
1946 m. bendraminčių padedamas A. Dručkus įstojo į Radviliškio geležinkelio mokyklą. Ją baigęs dirbo geležinkelio mechaninėse dirbtuvėse, o savaitgaliais vykdavo į tėviškę susitikti su partizanais. Geležinkelis buvo sukarinta struktūra, todėl jame dirbantiesiems buvo mažesnė tikimybė patekti į saugumiečių akiratį ir būti pašauktam į kariuomenę.
Sugebėjo paslėpti partizanus
Išsiaiškinus, kad A. Dručkus yra prieš sovietinę santvarką, 1950 m. jis buvo paimtas į kariuomenę ir išsiųstas į karinio aerodromo statybas Jefremovo (Rusija) srities stepėse. Tai buvo sukarintas darbo lageris, į kurį siųsti šauktiniai, nepalankūs tarybinei santvarkai: vakarų ukrainiečiai, armėnai, lietuviai. Dėl prasto maisto ir atšiaurių gyvenimo bei darbo sąlygų labai daug kareivių žuvo: per trejus metus iš 114 dalinyje tarnavusių lietuvių gyvi liko 48. Tik po Stalino mirties, atitarnavęs ketverius metus, A. Dručkus grįžo į Lietuvą.
1954 m. vasarą kartu su šeimos nariais A. Dručkus buvo suimtas ir tardomas už partizanų slėpimą. Didžiulės pajėgos – apie šimtas kareivių ieškojo bunkerio jo tėvų sodyboje. Dvi paras, badydami durtuvais žemę, ieškotos slėptuvės taip ir neaptiko, nors ji buvo įrengta ir joje tūnojo partizanai Teklė Andriuškevičiūtė-Našlaitė ir Vladas Krasauskas-Kukutis. Minėti partizanai 1956 m. legalizavosi. V. Krasauskas 1962 m. buvo suimtas ir nuteistas 10 m. lagerio.
Pirmas muziejus –
Aleksandravėlėje
Pasibaigus ginkluotam partizanų pasipriešinimui A. Dručkus įstojo į Šiaulių universitetą (tuometinį pedagoginį institutą), kurį baigęs pradėjo mokytojauti Aleksandravėlėje (Obelių sen.) ir įsijungė į kraštotyrinę veiklą. Kartu su Aleksandravėlės kultūros namų direktoriumi Pranu Jurevičiumi įkūrė muziejų. Netrukus mokytoju susidomėjo saugumas ir, pripažinus, kad mokiniai auklėjami nacionalistine dvasia, pedagogas privalėjo palikti mokyklą.
1965 m. jam pavyko įsidarbinti Kauno Jono Jablonskio vidurinėje mokykloje. Norėdamas jaunimui daugiau papasakoti apie gimtąjį kraštą, išmokyti juos ne tik žiūrėti, bet ir mąstyti, jausti širdimi, A. Dručkus nutarė įsteigti kraštotyros būrelį, kvietė mokinius į ekspedicijas, ekskursijas, archeologinius kasinėjimus, tvarkyti piliakalnius. Paskaitose, vakaronėse jis dažnai pasakodavo apie Lietuvos istoriją, gamtą, o žodžius iliustruodavo skaidrių filmais.
Mokytojas prisimena, kad jaunimui ypač patikdavo pasakojimai apie Atlanto nugalėtojus – Steponą Darių ir Stasį Girėną, skaidrių kompozicija, kurią lydėjo muzika ir Maironio eilėraščio „Lietuva brangi“ žodžiai. Tais laikais šis eilėraštis buvo nepageidaujamas, netgi draudžiamas. Pedagogas prisimena: ne kartą kraštotyros ekspedicijos buvo puikiai įvertintos respublikinės komisijos, mokyklos kraštotyros muziejus iš dviejų dešimčių visuomeninių Kauno muziejų buvo pripažintas geriausiu, o respublikoje pateko į dešimtuką. Mokykloje buvo įkurtas S. Dariaus ir S. Girėno pionierių būrys. Tai buvo unikalu, nes būriai dažniausiai vadinosi komunistinių veikėjų vardais.
Išsaugojo legendinių lakūnų karstus
1974 m. kraštotyrine veikla ir muziejumi susidomėjo Lietuvos komunistų partijos Kauno miesto komiteto ir KGB darbuotojai. Muziejaus siela A. Dručkus buvo apkaltintas antitarybine veikla, nacionalizmo kurstymu ir ne tik nušalintas nuo vadovavimo muziejui, bet ir atleistas iš mokyklos. KGB darbuotojai aukštosiose mokyklose aiškino, kad A. Dručkus yra aršus tarybinės santvarkos priešas, kuris, gerai pažindamas Lietuvos istoriją, moka nuteikti jaunimą nacionaline linkme. Tie, kurie jį įdarbins ar palaikys su juo ryšius, rizikavo patekti į šių žinybų akiratį. „Gyvenimas tapo dar komplikuotesnis ir ne kartą man teko spręsti: būti ar nebūti“, – prisimena pašnekovas.
A. Dručkui pavyko išgelbėti nuo sunaikinimo S. Dariaus ir S. Girėno sarkofaginius ąžuolinius ir varinius karstus: iš pradžių juos slėpė elektros skydinėje, o vėliau naktį nugabeno pas patikimą žmogų į Jaunųjų technikų stotį ir pakišo po parašiutais.
Muziejininkas išsaugojo ir unikalias tarpukario Lietuvos kino kronikos juostas: „V. Putvinskio laidotuvės Kaune“, „Šaulių sąjungos 20-mečio šventė Kaune“ (dvi dalys), „Iškilmės 1930 m. Vytauto Didžiojo metams paminėti“.
Platino pogrindžio spaudą
A. Dručkus daug metų gaudavo ir platindavo pogrindžio spaudą, tarp jos ir Katalikų Bažnyčios kroniką. Buvo įspėtas, kad ruošiamasi atlikti kratą namuose ir bus sudaroma byla. Kaupiant ir slepiant medžiagą daug padėjo buvusi mokytoja vienuolė Stanislava Jankevičiūtė, jos bendramintės, kunigai Pranciškus Račiūnas, Jonas Buliauskas. Mūsų kraštiečiui teko bendrauti su disidente Ada Urbonaite – seserimi Benvenuta. Nenuilstanti vienuolė pogrindžio sąlygomis leido laikraštėlį „Rūpintojėlis“. Jų bendravimą primena Obelių muziejuje saugoma pogrindininkės spausdinimo mašinėlė. Tik prasidėjus politiniam atšilimui mokytojui buvo leista grįžti į J. Jablonskio vidurinę mokyklą, tačiau be teisės dirbti klasės auklėtoju ir dėstyti Lietuvos istoriją.
Su ugnele akyse A. Dručkus prisimena Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio gimimą, 1988 m. spalį dalyvavimą šio visuomeninio judėjimo steigiamajame suvažiavime Vilniuje. Dvi kadencijas iš eilės A. Dručkus buvo išrinktas į Kauno miesto savivaldybės tarybą, dirbo Kultūros ir švietimo komitete. Jam siūlyta dalyvauti ir Seimo rinkimuose, tačiau atsisakė, manydamas, kad yra geresnių, profesionalesnių, labiau atsidavusių savo šaliai ir jos žmonėms. Dabar tuo vis dažniau suabejoja.
Jis yra Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narys. Daug metų buvo Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio tarybos narys.
A. Dručkus aktyviai dalyvavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos kūrime. Kartu su bendraminčiais išsaugojo nuo sunaikinimo S. Dariaus tėviškę, prižiūrėjo prezidento Aleksandro Stulginskio kapą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę kartu su „Akmelitos“ direktoriumi Jonu Šlapiku pertvarkė minėtą kapą, atnaujino granito plokštę ir užrašą ant jos. A. Dručkus buvo vienas organizatorių atstatant tris paminklus Kaune: Laisvės – Karo muziejaus sodelyje, Vytauto Didžiojo – Laisvės alėjoje, S. Dariui ir S. Girėnui – Žaliakalnyje. Jis organizavo paminklinės lentos generolui Jonui Noreikai pritvirtinimą prie buvusios Kauno karo mokyklos, prisidėjo išsaugant S. Dariaus ir S. Girėno aerodromą Kaune.
Muziejus įkurtas
privačios kolekcijos pagrindu
1998 m. švenčiant Nepriklausomybės deklaracijos jubiliejų, Rokiškio krašto muziejus kraštiečiui A. Dručkui pasiūlė parengti parodą. Išvydę sukauptą jo kolekciją, muziejininkai prašė neišvežti eksponatų ir Obeliuose įkurti Krašto muziejaus padalinį. Jam parinktas senas pastatas, kuriame prieškariu buvo įsikūrusi Obelių valsčiaus administracija, o sovietmečiu KGB. Senieji obeliečiai dar mena kraupius vaizdus: šio namo kieme sumestus nukankintų partizanų kūnus.
Muziejus Obeliuose unikalus tuo, jog tai vienas pirmųjų Lietuvoje muziejų, įkurtas privačios kolekcijos pagrindu. Joje ne tik Obelių krašto, bet ir visos Lietuvos istoriją atskleidžiantys eksponatai, partizanų kovų Lietuvoje akcentai, numizmatika, medaliai, ordinai, kiti Lietuvos valstybiniai apdovanojimai. Kai kurie eksponatai vienetiniai, jų nerasi kituose muziejuose. Kolekcininkas džiaugiasi išsaugotu 1863 m. sukilimo herbu. Jo fotografiją Lietuvos bankas įdėjo į proginės monetos, skirtos 150-osioms sukilimo metinėms, lankstinuką. Muziejaus eksponatai naudoti rengiant albumą „Lietuvos Vytis“ (autorius profesorius Juozas Galkus), „Portretas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ (autorė Marija Matušakaitė), „Šiaurės skalva“ (autoriai Vytenis Almonaitis, Junona Almonaitienė), taip pat knygose, išleistose Latvijoje apie šios šalies partizaninį judėjimą.
Brangiausia relikvija –
partizano testamentas
Muziejininkui pavyko sukaupti per 500 knygų bei katalogų apie rezistenciją, prieškario ir atkurtos nepriklausomos Lietuvos kariuomenę. Ypatingą vietą jo kolekcijoje užima Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanų štabo archyvas. Bene brangiausia relikvija – šios apygardos vado Balio Vaičėno-Pavasario testamentas, Vyties kuopos trispalvė, prie kurios partizanai prisiekdavo, ja būdavo uždengiami žuvusių už Tėvynės laisvę kūnai.
Kolekcijos pasididžiavimas – beveik visų Lietuvos kariuomenės vadų, taip pat žemesnio rango karių uniformos. Ekspozicijose lankytojų dėmesį traukia Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos pirmojo vado, generolo Zenono Kulio, Lietuvos kariuomenės vado generolo majoro Jono Kronkaičio paradinės uniformos, karo kapeliono monsinjoro Alfonso Svarinsko, kitų žymių Lietuvos kariškių uniformos. Jų kolekcija nuolat papildoma. Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, važiuodamas į paminklo Birželio sukilėliams ir sovietinės okupacijos aukoms Obeliuose atidarymą, nepamiršo ir muziejaus: atvežė pirmojo atkurtos Lietuvos kariuomenės vado generolo Jono Andriškevičiaus uniformą.
Nesusigundė puse milijono
2009 m. Lietuvai ir jaunosios kartos švietimui A. Dručkus nutarė dovanoti didžiausią savo turtą – per ilgus okupacijos metus surinktą asmeninę kolekciją. Joje 2936 eksponatai, įvertinti beveik 404 tūkst. Lt. Šis kolekcininko kilnus poelgis buvo lyginamas su grafų Tyzenhauzų dinastija, Rokiškiui dovanojusia dvarą, bažnyčią. Paklaustas, kas paskatino taip pasielgti, A. Dručkus tikino nepamišęs, nesukvailiojęs, kaip kai kas apie jį galvoja. „Partizanai už savo idėjas, Tėvynės laisvę paaukojo gyvybę. Kodėl gi aš negaliu valstybei paaukoti visa, ką turiu?“ – retoriškai klausė muziejininkas. Jis mano, kad vertingų eksponatų nereikia užgniaužti, užspausti, priešingai – kolekcijos privalo tarnauti visuomenei. Jis nesusigundė ir puse milijono litų – tiek už eksponatus jam siūlė kolekcininkai.
Dovanodamas valstybei savo turtą A. Dručkus iškėlė kelias sąlygas: kolekcija turi išlikti Obeliuose, eksponatai nedalomi, neišvežiojami po kitus muziejus, o pats muziejininkas pageidavo gyventi tame pastate. „Čia tarp širdžiai brangių daiktų – muziejaus eksponatų – norėčiau baigti savo gyvenimą“, – anksčiau yra prasitaręs kolekcininkas.
Už patriotinę veiklą, valstybei dovanotą vertingą kolekciją A. Dručkui 2010 m. vasarį buvo suteiktas Rokiškio krašto garbės piliečio vardas.
Per keletą pastarųjų metų Europos Sąjungos paramos lėšomis suremontuotas muziejaus pastatas, pradėtos rengti ekspozicijos. Įsikūrimo procesas muziejininkui buvo gana skaudus: pastatui atnaujinti investuota beveik milijonas litų, o rajono tarybos nariai nerado lėšų ekspozicinėms virtinoms. Po truputį ši problema sprendžiama: vitrinos įsigyjamos aukotojų ir Krašto muziejaus specialiosiomis lėšomis.
Išsaugoti dienoraščiai
sugulė į knygą
A. Dručkus prisiminimus apie pokario partizanų pasipriešinimą Šiaurės Rytų Lietuvoje suguldė į knygą „Laukit, sugrįšim laisve nešini“. Ji išleista 1995 m. Muziejininko darbą tęsia ir idėjas jam įgyvendinti padeda sūnus Gintaras Dručkus, Kauno apskrities archyvo direktorius. Prieš keletą metų, naudodamasis išsaugotu Vytauto apygardos Lokio rinktinės štabo archyvu, jis kartu su fotomenininku, kraštiečiu Klaudijumi Driskiumi ir kitais mokslininkais parengė ir išleido knygą „Sutemų keleiviai“.
A. Dručkaus šešetą dešimtmečių saugoti partizanų laiškai sugulė į knygą „Partizano sąsiuviniai. Lokio rinktinės vado dienoraštis, laiškai, manifestaciniai tekstai“. Šiam moksliniam leidiniui 2014 m. knygų mugėje įteikta Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos leidėjų asociacijos įsteigta Patriotų premija.
Norėdamas paskleisti kuo daugiau informacijos apie partizaninį judėjimą A. Dručkus kartu su bendraminčiais parengė kilnojamąją parodą „Išsaugota tiesa“. Ją pristatė šalies mokyklose, bibliotekose, muziejuose – daugiau nei 30 vietų. Atliekant pokario partizaninės veiklos tyrimus muziejininkui pavyko išaiškinti 70 Rokiškio, Zarasų ir dalies Utenos apskričių partizanų, kurie kartu su latvių partizanais kovojo prieš okupantus. Remiantis šiais tyrimais, Latvijoje, prie Subatės miesto, pastatytas paminklas. Jo plokštėje iškaltos 300 latvių ir lietuvių partizanų pavardės.
Parengė Dalia ZIBOLIENĖ
