Ramiai ir be streso
Ne vienas, mokęsi tuometinėje E. Tičkaus vidurinėje mokykloje šeštajame–septintajame dešimtmečiais, lankė šokių būrelius, kuriems vadovavo B. Butėnienė. Jos išmokyti vaikai dalyvavo dainų šventėse, kurios tuomet vyko prie Ruopiškio ežero. Mokytoja kažkokiu būdu ramiai, be streso ir barnių suvaldydavo ne tik mergaites, kurios buvo labiau linkusios į šokius, bet ir vaikinukus.
Medžiagą apie savo pirmtakę rinkusi jauniausia rajone choreografė Ieva Lapelytė J. Tumo-Vaižganto gimnazijoje mokėsi tuomet, kai B. Butėnienės jau nebebuvo mokykloje, tačiau liko prisiminimai, sudėti gimnazijos jubiliejams skirtose knygose, gimnazijos muziejuje ir archyvuose.
Neretai B. Butėnienę galbūt užgožia jos vyras Juozas Butėnas – eruditas, užsienio kalbų mokytojas, vertėjas. Bet „labai nuoširdžiais“ žmonėmis juos abu prisiminimuose vadina buvę kolegos ir mokiniai. Į klausimus apie tėtį – irgi šimtmečio proga – prieš keletą metų atsakinėjęs vienas jo sūnų – Vermonte (JAV) gyvenantis biochemikas, profesorius Saulius Butėnas – „Gimtajam…“ pasakojo: „Kai neturėdavo užsakymų versti, o į jo rankas patekdavo įdomi knyga anglų kalba, versdavo ją į „stalčių“. Bet svarbiausia, kad mama galėtų ją perskaityti.“ Sūnaus prisiminimuose išlikę ir tai, kad dėl didelio pamokų ir užklasinės veiklos krūvio tėvus retai matydavo namuose.
„Atsimenu net tokį metą, kai su broliu eidavom pietaut į restoraną (tuo metu gyvenom šalia jo), nes mama neturėdavo laiko paruošti pietų. Tuo metu broliui buvo apie 5, o man apie 10 metų“, – pasakojo S. Butėnas apie savo šeimą, kai buvo vaikas. Joje dažnai svečiuodavo to meto vietos aktoriai, mokytojai, režisieriai. Šeima savo bibliotekoje turėjo apie 3000 knygų – jos buvo prioritetas. B. Butėnienės vienas ryškiausių laisvalaikio leidimo būdų buvo skaitymas, sūnus prisiminė ją nuolat skaitančią Palangoje, kai išvažiuodavo atostogų. Pati B. Butėnienė, kai lankėme juos su vyru Rokiškyje prieš keletą dešimtmečių, pasakojosi, kad jaunystėje svajojo būti aktore.
Kolektyvų vis daugėjo
Anot I. Lapelytės, mokyklos istorijoje liko tik prisiminimai apie B. Butėnienę ne vien kaip apie puikią lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją, bet ir nuostabią šokių kolektyvų vadovę. Tai sudėta knygoje „Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijai –100“ („Versmė“, 2018). Mokytoja B. Butėnienė nuo 1950 metų su tautinių šokių kolektyvais dalyvaudavo dainų šventėse. 1964 metais pirmoje respublikinėje moksleivių dainų šventėje šoko du jos kolektyvai. 1969 metais antroje moksleivių dainų šventėje dalyvavo keturi tuometinės E. Tičkaus vidurinės mokyklos šokėjų kolektyvai, 1974 metais trečioje moksleivių dainų šventėje – trys šokėjų kolektyvai. Įvertinant kūrybinį B. Butėnienės profesionalumą ir organizuotumą, ji buvo skiriama dainų švenčių vyriausiąja choreografe arba jos pavaduotoja. Iki paskutinės rajono šokių šventės 1982-aisiais dalyvavo jose su šokių kolektyvais ir buvo tų švenčių vadove.
Prisiminimai
E. Vajegienė (Naginskaitė) apie veikusius šokių kolektyvus rašė: „Kai įsisteigė tautinių šokių būreliai, jiems vadovavo mokytojos Elvyra Makutėnaitė ir Bronislava Butėnienė (Šakalytė). B. Butėnienės (Šakalytės) vadovaujamas tautinių šokių kolektyvas dalyvavo 1950 ir 1955 m. respublikinėse dainų ir šokių šventėse (pirmą kartą merginų kolektyvas, antrą – du mišrūs kolektyvai). Be to, jie dalyvaudavo visose rajoninėse dainų ir šokių šventėse ir mokyklos vakaruose bei minėjimuose.“
Borisas Nikonas: „O kur dar nepailstančioji saviveiklos organizatorė ir visko siela mokytoja B. Butėnienė ir daugelis kitų mokytojų, kurie pamažu, bet tvirtai iš nebrandžios paauglių masės formavo žmones.“
Janina Ingaunienė (Buikaitė): „Mokytoja B. Butėnienė. Vikri, nedidukė, visada linksma. Šokių būreliui vadovavo.“
Vytautas Gasiūnas leidinyje „Rokiškio E. Tičkaus vidurinė mokykla“ rašė: „Plačiai išgarsėjo mokyklos šokėjai. Liaudies šokių kolektyvai nuo pat pirmųjų rajono ir respublikinių dainų švenčių yra nuolatiniai jų dalyviai. Didieji laimėjimai buvo pasiekti nenuilstančios šokių entuziastės B. Butėnienės dėka.“
Vos telpa norintieji šokti
Kai Choreografijos skyriui R. Rudolfo Lymano muzikos mokykloje vadovaujantis Arūnas Skardžius atsikraustė į Rokiškį, B. Butėnienė nebedirbo, bet žino, apie jos nemažą indėlį į krašto choreografiją ir apie jo populiarumą, ypač kalbant apie masines šventes. Pats jis prieš kelis dešimtmečius su žmona ir kolegėmis įkūręs Choreografijos mokyklą, nes buvo pakviestas tuometinio muzikos mokyklos direktoriaus Stasio Davido. Iki tol choreografų Rokiškyje, aišku, buvo, ir choreografijos tradicijos buvo stiprios, bet visi, anot A. Skardžiaus, ilgai neužsibūdavo. Be to, buvo toks laikas, kai gamyklose, įmonėse, kurios turėdavo savo kolektyvus, jų nebeliko. Įkūrus mieste choreografijos mokyklą, norinčiųjų šokti atsirado labai daug, visi nebetilpo ir šiandien, panašu, vos telpa. „Nors buvo laikas, kai reikėjo viską prikelti, muziką moka, dailę moka, o šokti – ne“, – prisiminė A. Skardžius.
Projektą iš dalies remia:
