„Kurtumas – ne mirties nuosprendis, tai – diagnozė. Su ja susitaikęs žmogus gali gyventi pilnavertį gyvenimą: mokytis, dirbti, kurti šeimą, užsiimti mėgstama veikla, linksmintis. Mūsų, girdinčiųjų, pareiga – būti tolerantiškiems ir sudaryti tokiems žmonėms sąlygas integruotis į visuomenę“, – sako 29-erių rokiškėnė Toma Matuliauskienė. Ji, įgijusi gana retą gestų kalbos vertėjos specialybę, dirba gestų kalbos vertėja ir asmenine kurčiųjų bei neprigirdinčiųjų asistente: įvairiose kasdienėse situacijose ausis ji atstoja maždaug trisdešimčiai klausos negalią turinčių mūsų rajono gyventojų, t. y., lydi juos į banką, parduotuvę, pas gydytojus, padeda spręsti iškilusias problemas ir t. t.
Suviliojo įdomios studijos
Dar besimokydama mokykloje rokiškėnė Toma svajojo apie pradinių klasių pedagogės specialybę, tačiau mamai atsitiktinai užsiminus apie įdomias gestų kalbos studijas pasirinkusią pažįstamų dukrą, jomis susidomėjo ir ji. „Iki tol akis į akį nebuvau sutikusi nė vieno klausos negalią turinčio žmogaus. Nė įsivaizduoti neįsivaizdavau, kaip jie gyvena, su kokiais sunkumais susiduria elementariose gyvenimiškose situacijoje, pvz., nuėję į banką prašyti paskolos, apsilankę pas gydytoją ir t. t. Tačiau kai nueini į paskaitą ir tau pasako, kad negali kalbėti, o viską, ką nori pasakyti, turi parodyti gestais, mimika ir „ištransliuoti“ savo kūnu, greitai supranti, kad esi kitokiame pasaulyje… – neslepia pašnekovė ir priduria, kad „nesausas“ gestų kalbos mokslas Vilniaus kolegijoje ją įtraukė nuo pat pradžių. „Jau po pirmojo mokslų mėnesio teko atlikti dviejų savaičių praktiką kurčiųjų ir neprigirdinčių vaikų darželyje, po pusmečio – mokykloje, vėliau – gestų kalbos vertėjų centruose. Ką darai? Ogi viską, kad tik klausos negalią turintis žmogus nesijaustų visuomenės atstumtas“, – sako pašnekovė.
Kas, kur, kada ir kaip gali kreiptis?
Po studijų šešerius metus Kaune dirbusi gestų kalbos vertėja, rokiškėnė Toma prieš metus asmenines asistento paslaugas ėmė teikti Lietuvos kurčiųjų draugijos Panevėžio teritorinės valdybos Rokiškio kurčiųjų pirminėje organizacijoje, įsikūrusioje „Gimtojo Rokiškio“ redakcijos patalpose (Nepriklausomybės a. 22). Tris dienas per savaitę (pirmadieniais-trečiadienias 9-12 val.) ji savo kabinete priima klausos negalią turinčius rajono gyventojus, padeda jiems spręsti įvairias gyvenimiškas problemas, lanko juos namuose. „Kai žmogus negirdi ar neprigirdi, nesklandumų kyla elementariausiose kasdienėse situacijoje, pvz., nuėjęs vienas į banką dėl jam reikalingo kredito, jis gali pritrūkti informacijos, nes ne viską supras. Parduotuvėje tokiam žmogui gali iškilti sunkumų, nes pats nesugebės išsiklausinėti visos jam rūpimos informacijos apie reikalingą buities prietaisą. Tuo tarpu mes, sveikieji, dažnai tokius žmones iš anksto pasmerkiame nesėkmei: parduotuvėje prie kasos garsiau kalbantį ir nerišliai žodžius tariantį asmenį palaikome išsišokėliu ir nė nesusimąstome, kad žmogus kitaip gali elgtis dėl savo negalios… Jei fizinę negalią turintį žmogų dažnai išduoda neįgaliojo vežimėlis, neregį – baltoji lazdelė, tai visiškai ar dalinai negirdintys žmonės dažnu atveju niekuo neišsiskiria iš mūsų, sveikųjų“, – pastebi T. Matuliauskienė.
Pašnekovės teigimu, Rokiškio rajone gyvena apie tris dešimtis klausos negalią turinčių asmenų, jiems kartas nuo karto prireikia jos pagalbos. Dauguma jų – vyresnio amžiaus žmonės, klausą praradę arba dalinai jos netekę dėl persirgtų ligų ar nelaimingų atsitikimų. Yra ir tokių, kurie nieko negirdi nuo pat gimimo. „Asmeninio asistento paslaugomis naudotis gali visi, kurie dėl visiško arba dalinio kurtumo turi negalią ir yra registruoti Lietuvos kurčiųjų draugijos nariais. Visi jie turi teisę pasinaudoti nemokamomis asmeninio asistento paslaugomis tada, kada reikia. Apie reikalingą pagalbą žmogus gali pranešti atėjęs tiesiai į biurą, įsikūrusį Rokiškio centrinėje miesto aikštėje (Nepriklausomybės a. 22), arba susisiekti su manimi trumpąja sms žinute tel. (8-686) 79826“, – sako pašnekovė.
Pas gydytoją, į banką, apsipirkti ir t. t.
T. Matuliauskienė neslepia: mažai kam žinomas asmeninės asistentės darbas nėra lengvas. „Pasitaiko įvairiausių situacijų, pvz., yra tekę klausos negalią turinčiajam talkinti tvarkant teismo bylos dokumentus. Net ir girdinčiam žmogui kartais sunku suprasti teisinę kalbą, o ką jau kalbėti, kai ją reikia tiksliai, suprantamais terminais perteikti negirdinčiajam… Pasitaiko visko: jei pritrūksti gesto – pasitelki piešinius, brėžinius, raštą. Negali į gestų kalbą versti pažodžiui, turi pats suprasti kontekstą tam, kad perteiktum esmę ir negalią turinčio žmogaus neįstumtum į dar keblesnę situaciją. Būtinas komunikabilumas, drąsa ir konfidencialumas, nes klientui tenka atstovauti visur: valstybinėse institucijose, gydymo, ugdymo įstaigose. Kurtieji, kaip ir mes, mokosi, dirba, kuria šeimas, eina apsipirkti, skolinasi, serga, gydosi, užsiima širdžiai miela veikla. Todėl, jei reikia, vaikštai kartu su jais po prekybos centrus ir aiškiniesi, kuri skalbimo mašina yra geresnė, kuriame banke palankesnės sąlygos imti kreditą, kokio gydymo reikalauja gydytojo diagnozuotas vėžys ar kita liga… Situacijos kaskart skirtingos, tad nori nenori privalai įdėti daug savęs, kad vėliau nesigraužtum, jog blogai paaiškinusi pakenkei žmogui, kurio likimas ir taip nelepina“, – neslepia pašnekovė.
Ką reiškia gyventi spengiančioje tyloje?..
Visišką arba dalinę klausos negalią turintiems žmonėms susiorientuoti aplinkoje padeda tokie daiktai, kaip vibruojantis žadintuvas, durų skambutis su šviesa, internetas ir t. t. „Dažnai tenka girdėti skundžiantis sveikuosius, kaip juos erzina titruojami filmai ar ekrano kamputyje į gestų kalbą verčiamos žinios. O ką daryti tam, kuris mato tik vaizdą, bet nieko negirdi? Šiuo atžvilgiu Lietuva yra Dievo užmirštas kraštas, nes užsienio valstybėse titruojami visi per televiziją rodomi siužetai ar filmai, o sveikieji tiesiog gali išjungti jiems nereikalingą funkciją“, – pastebi T. Matuliauskienė ir pasakoja, jog būtent rašytinis žodis dažniausiai būna pirmasis kurčiojo „įrankis“ į visuomenę. „Kurčiųjų darželiuose visus daiktus puošia lapeliai su daiktą įvardinančiu žodžiu, pvz., ant kėdės priklijuojamas lipdukas, kuriame parašyta „kėdė“, ant stalo – „stalas“ ir t. t. Visa tai tam, kad kurčias ar silpnai girdintis vaikas kuo anksčiau išmoktų skaityti ir galėtų bendrauti raštu, nes nė sykio gyvenime negirdėjus garso, pačiam tokį ištarti taisyklingai – sudėtinga“, – pasakoja pašnekovė. Anot jos, dėl to darbdaviai, bijodami iškilsiančių sunkumų bendraujant su įdarbintuoju, retai kada ryžtasi tokiems žmonėms suteikti galimybę. „Šiuo klausimu tolėliau pasistūmėję yra tik didmiesčių gyventojai: nemažai kurčiųjų ar neprigirdinčiųjų ten dirba fabrikuose, gamina baldus, remontuoja automobilius, siuva, bendrauja, vaidina ir net šoka ar dainuoja. Mūsiškiai, nors kai kurie ir darbingo amžiaus, dažniausiai verčiasi tik iš gaunamos neįgalumo pašalpos, nes norinčiųjų juos įdarbinti nėra, o galimybė darbo vietą susikurti pačiam – sunkiai įveikiama“, – pastebi T. Matuliauskienė.
Apie mūsų, sveikųjų, pareigą padėti
„Palaikyti ryšį su aplinka negirdinčiam ar neprigirdinčiam žmogui padeda gestai, lytėjimas, veido mimika. Su jais bendraujant būtina kantrybė: jeigu reikia – būtina aiškiai kelis sykius pakartoti, ko prašo, o ne rėkti. Kai kuriems bendrauti lengviau dėl gebėjimo skaityti iš lūpų, todėl būtina kalbant visada žiūrėti į pašnekovą, nesisukinėti, neblaškyti jo nereikalingais judesiais. Tokiems žmonėms lytėjimas, rodymas, badymas pirštu į objektus yra būdas pasakyti, ko nori. Dėl to reikia leistis būti liečiamam, badomam pirštu, nes tai natūralus girdinčiųjų ir kurčiųjų kultūrų skirtumas“, – pasakoja kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų asistentė. Norintiesiems labiau įsigilinti į klausos negalią turinčiųjų problemas ir jaučiantiesiems pareigą juos suprasti, pašnekovė patarė bibliotekose paieškoti Emanuelės Laborit kygos „Žuvėdros klyksmas“. „Tai kurčios merginos mintys apie gyvenimą, kurčiųjų problemas girdinčiųjų pasaulyje, pirmąją meilę ir pirmąjį praradimą, pirmąją pergalę ir pirmąjį nusivylimą… Jei kiekvienas įsidėmėtumėme bent po mažą smulkmeną, klausos negalią turinčiųjų integracija į visuomenę būtų kur kas spartesnė nei yra dabar“ –neslepia pašnekovė.
Agnė Mackuvienė
