Kaip rokiškėnės prisijaukino… vilną

Nuolatinis skubėjimas, stresas ir įtampa – kasdienis šiandienos žmogaus palydovas. Tačiau pastaruoju metu vis daugiau atsiranda tokių, kurie, grįžę po dienos darbų, ramybės ieško pasinerdami į mėgstamą veiklą. Auksarankės rokiškėnės Jūratė Deksnienė ir Lolita Gavenavičienė tikina ramybę ir atgaivą sielai atradusios… švelniame vilnos pluošte. Nebe pirmus metus vilnos vėlimu užsiimančių moterų rankose gimsta įspūdingi, vienetiniai, spalvingi ir šilti rankdarbiai: šlepetės, kaklinukai, šalikai, riešinės, papuošalai, rankinės, švarkeliai, liemenės, suknelės ir net puspalčiai…

Sužavėjo beribės vilnos panaudojimo galimybės

Rokiškio Juozo Tūbelio progimnazijos pradinių klasių mokytoja Jūratė Deksnienė sako vilnos vėlimą atradusi maždaug prieš penkerius metus. „Kai giminaitė pasigyrė gražia kaklinuke, ėmiau teirautis, kur panašią galėčiau įsigyti ir aš. O ji tik numojo ranka sakydama: „Kam pirkti? Galime pabandyti nusivelti ir pačios.“ Taigi pamėginau ir… nebegaliu atsiplėšti“, – šypsosi pašnekovė.

Pradėjusi nuo mažiausiai įgūdžių reikalaujančių kaklinukių, vėliau, artėjant šventėms, susizgribo, kad būtų neprošal pabandyti artimiesiems dovanų nuvelti šlepetes. „Nors ir labai stengiausi – nepavyko… Tris poras neaiškios formos „darinių“ teko panaudoti ne pagal paskirtį. Blogo veltinio nebūna: net ir nepavykus pagaminti tai, ką planavai, gali surasti bent šimtą būdų jam panaudoti, pvz., papuošti neišvaizdžiai atrodantį gėlių vazoną, sukurpti šiltą interjero akcentą ir t. t. Būtent tuo vilna daugelį ir sužavi“, – pasakoja J. Deksnienė ir tvirtina, jog po pirmųjų nesėkmių vilnos vėlimo procesas ją įtraukė dar stipriau. „O kaip kitaip, jei prieš tave atsiveria beribė erdvė kūrybai? Dėlioji, komponuoji, derini ir… niekada tiksliai nežinai, koks bus galutinis rezultatas“, –  sako pašnekovė.

Nuo šalikėlio iki… puspalčio

Pradėjusi nuo paprastesnių daiktų, vėliau, žingsnis po žingsnio, rokiškėnė ėmėsi sudėtingesnių: iš specializuotų parduotuvių Lietuvoje arba užsienietiškų tinklalapių parsisiųsdintas vilnos pluoštas netrukus ėmė „skleistis“ pirštinėmis, riešinėmis, pirties kepurėmis, veltiniais, šalikais, skraistėmis ir net suknelėmis, liemenėmis, sarafanais. Galiausiai „pasidavė“ net puspaltis… „Velti drabužius sau pradėjau dėl elementariausios priežasties  – tiesiog nesinorėjo nuvažiavus, pvz., į kokį koncertą, matyti netoliese sėdinčią tokiu pačiu pirktiniu kostiumėliu ar suknele pasipuošusią moterį“, – atskleidžia pašnekovė ir tuo pačiu pripažįsta, kad tai – gana nepigus malonumas: kilogramas vilnos atsieina apie 110-180 Lt, o jei nori kelių atspalvių ir dar planuoji vilnoje paslėpti šilko siūlų spindesį ar lino tvirtumą – išlaidos išauga kelissyk. „Pačios nusiveltas merino vilnos puspaltis sveria 700-800 g. Jam nuvelti sunaudojau nemažai vilnos ir maždaug 8-9 m šilko. Savikaina tikrai nemaža, tačiau man puspaltis labai pasiteisino: nešiojau jį iki tol, kol prireikė kailinių“, – sako J. Deksnienė. Tačiau pašnekovė pripažįsta, kad vilna ir velti drabužiai – ne kiekvienam „prilimpa“, mat ne visiems patinka jos tekstūra, savybės ir kt.

Mokytojas – internetas

Susigundžiusioms išmėginti vėlimą, rokiškėnė patarė nebijoti mėginti. „Galima nusivelti viską, tereikia nenuleisti rankų po pirmos nesėkmės, nes pats procesas reikalauja nemažai įgūdžių ir fizinės jėgos. Aktyviai vilną trinant ir kočiojant gana greitai nuvargsti, tad prisėdus vienu kartu nieko didesnio nepadarysi“, – patirtimi dalijasi pašnekovė.

Paklausta, iš kur semiasi vėlimo subtilybių, J. Deksnienė sako, jog visko, ko reikia, kaip ir visas pasaulis, randa internete. „Virtualioje erdvėje, įvedus anglišką veltinio terminą „felt“ – marios vaizdinės medžiagos. Jei kartais nesupranti visko, ką sako svetima kalba, spragas užpildys įprastai žingsnis po žingsnio filmuojamas vėlimo procesas. Taigi tereikia noro ir laiko“, – neabejoja auksarankė J. Deksnienė.

Vilna „okupavo“ namus ir laisvalaikį…

Rokiškio psichiatrijos ligoninės socialinę darbuotoją Lolitą Gavenavičienę vilna suviliojo darbe vykusio rankdarbių seminaro metu. „Pamėginau velti rutuliukus ir… labai patiko. Ėmiau ieškoti daugiau informacijos knygose ir internete, pamėginau užsisakyti vilnos, o galiausiai net į Vilniuje organizuotus vėlimo kursus užsirašiau. Į pastaruosius skubėjau po darbo, tad namiškiai ir pažįstami net per dantį ėmė traukti – suprask, gal pamišai?“ – šypsosi pašnekovė.

Pasak jos, vilna, šlepetėms velti naudojami kurpaliai ir kiti jos pomėgiui reikalingi rakandai, „okupavo“ buto vieną kambarį ir balkoną… Ilgais žiemos vakarais, po darbo į savo pomėgį įninkanti rokiškėnė velia šlepetes, veltinius, šalikus, pirštines, liemenes, švarkus, sukneles, o artimiausiuose planuose – tunika. „Dažnai koją pakiša vilnos savybė trauktis, todėl nusprendus pabandyti nusivelti naują daiktą, tenka bandyti ne kartą“, – sako pašnekovė ir pasakoja, kad jai arčiau „dūšios“ šlapias vilnos vėlimo būdas, t. y., su muilu ir vandeniu, o ne badymas adata. „Vėlimas – gana sunkus, daug sveikatos reikalaujantis darbas, bet tuo pačiu – ir labai atpalaiduojantis. Tiesa, tai nepigus malonumas“, – pastebi L. Gavenavičienė. Anot jos, su kuo nors susikooperavus siunčiantis vilną ir kitas reikalingas priemones, vienas toks užsakymas kišenę paploninti gali 600-700 Lt. „Vieni taupo automobiliui, kiti – kelionei ar kitokiam tikslui, o aš – vilnai“, –  juokiasi moteris ir priduria: „Tiesa, nuvelti daiktai ilgai pas mane neužsibūna: šlepetėmis apdalyti visi giminės, draugai ir artimieji. Pati nebeturiu nei pirštinių, nei šalikėlio – vis „okupuoja“ draugės. Kaip toj patarlėj – batsiuvys be batų…“ – sako pašnekovė.

„Gimtojo…“ paklausta, kur semiasi visų vilnos vėlimo paslapčių, L. Gavenavičienė išduoda, kad dažnai traukia į didmiesčiuose organizuojamus seminarus, perka knygas ir, žinoma, reikalingos informacijos ieško internete. Palaikyti ryšį su bendraminčiais ir sutaupyti perkant didesniais kiekiais susikooperavus jai padeda įsiliejimas į Lietuvos veltinių amatininkų gildiją.

Lolitos Gavenavičienės veltos riešinės.

Lolitos Gavenavičienės veltos vaikiškos šlepetės, kurias ji pagyvina žvėrelių siluetais, veltais vaisiais, gėlių žiedais ar daržovėmis.

Lolitos Gavenavičienės veltas šalis.

Lolitos Gavenavičienės veltos kurpaitės.

Agnė Mackuvienė